Filmas: "Seserys Makaluzo" / "Le sorelle Macaluso" / "The Macaluso Sisters"

 Sveiki,

Italų režisierė Emma Dante 2014 metais parašė populiarią pjesę „Seserys Makaluzo“ (ital. Le sorelle Macaluso) (2020), kuri vėliau jos pačios režisūros dėka tapo filmu, privertusiu daugelį italų atsistojus ploti. Filmas nominuotas net septyniems itališko kino apdovanojimams, o kituose festivaliuose buvo priskiriamas prie pagrindinių konkursų favoritų.

 

Istorija pasakoja apie italų penkias seseris našlaites, gyvenančias Palermo miesto priemiestyje. Jų amžius gana skirtingas, vyresnės seserys prisiėmusios motinos vaidmenį globoja jaunesniąsias, o kad išsilaikytų, palėpėje augina balandžius, kuriuos nuomoja vestuvių ceremonijoms. Tiesa, laikas filme neapibrėžtas, neaišku, koks dešimtmetis, taip pat nekalbama apie tai, kas nutiko mergaičių tėvams, todėl įspūdis toks, lyg stebėtume eilinę seserų našlaičių dieną, kurios sumanė popietę praleisti prie jūros. Deja, prie jūros atsitinka nelaimė, kuri amžiams pakeičia seserų likimą. Vėliau rodomi vaizdai maždaug po dvidešimties metų, kada susirinkusios seserys vis dar viena kita kaltina, tačiau turi poreikį laikys drauge ir išsaugoti vaikystės namus. Pagal seserų tam tikrus požymius nesunku suvokti, jog režisierė žaidžia filme teatralizuotą žaidimą, sulydydama tikrovės patirtis su magiškuoju realizmu.

 

Filmo pabaigoje vaizduojama ir trečioji seserų atkarpa – senatvė, namų pardavimas, baldų išnešimas, galiausiai dar viena mirtis... Kiekviename periode netenkama po seserį ir filme tai tiek struktūriškai, tiek naratyvine prasme pasiteisina. Nors filmas mechaniškai struktūruotas ir atpažįstami šablonai, režisierei pavyksta išvengti banalumo ir holivudinio patose. Atsisakydama viską aiškinti pažodžiui ir palikdama laisvą valią tuščias istorijos vietas užsipildyti pačiam žiūrovui, sukuriamas vienos šeimos seserų kartos pasakojimas, kuris magiškai perteikia gyvenimo tėkmę, džiaugsmus ir sunkumus.

 

Filme labai ryškus balandžių motyvas, kuris reiškia ir išsilaisvinimą, ir gyvenimo džiaugsmą, ir sunkumą. Panaudota balandžių veisykla, skrydžiai nuo stogų dangumi, jų burkavimas tampa neatsiejamu seserų pulko metafora, kai kiekviena sesuo vis savitu charakterio bruožu sukuria kitonišką visumos atspalvį. Gali pasirodyti kai kam, kad dėl balandžių filmas pernelyg schematiškai teatrealizuojamas, kad pernelyg aikštingai brukamos buities detalės (spintelė, palėpė, laiptai, virtuvė ir t.t.), bet tai būdas režisierei kalbėti apie seserų būtį, nubrėžti intymias namų ribas, neišsipildžiusias svajones. Jaunystės laikotarpio koloritas paremtas gyvumu, jaunatviška ekspresija ir natūralumu, o kitos istorijos dalys labiau metaforizuotos, dramatiškai sumenintos. Man visgi filme atrodo išlaikytas balansas tarp metaforinio kalbėjimo ir gyvumo, nes vaidyba gyva, charakteriai spalvingi, išlaikytas balansas tarp gyvenimo džiaugsmo ir gyvenimo tragedijos, todėl šis italų filmas dar atmintyje išliks ilgai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela