Sveiki,
Nežinau kas, bet man labai
rekomendavo pasižiūrėti Ben Sharrock režisuotą dramą „Prieglauda“ (kai
kur verčiama „Nežinioje“ ir šis variantas būtų pagal prasmę artimesnis
filmui) (angl. Limbo) (2020). Po to, kaip žinia, rekomendacija paskendo
tarp kitų rekomendacijų ir tik kitų rekomendacijų dėka vėl susidomėjau šiuo kūriniu.
Filmas pasakoja apie pabėgėlius
iš Sirijos ir Azijos šalių, kurie laukia paskendę nežinioje atšiaurioje šiaurės
Škotijos šalyje laukdami žinių iš artimųjų ir ar jiems bus leista pasilikti
šalyje. Kol jie tėra tik pabėgėliai, juos apmoko vietinės kalbos ir kultūros,
tuo užsiima darbuotojai ir, atrodo, daugiau filme nieko įdomaus nevyksta, vien
pagrindinio veikėjo Omaro lauko būdelėje esantys skambučiai šeimai bei
pokalbiai su afganistaniečiu.
Tai tikriausiai pirmas
mano matytas filmas apie pabėgėlius, kuris perteiktas juokingais
flegmatiškais-melancholiškais štrichais. „Prieglaudoje“ gyvenantys karo pabėgėliai
svajoja būti pasaulinio lygio futbolo žvaigždėmis, atvirai fetišistiškai žavisi
vištomis ir mokosi „kabinti“ moteris, todėl filmas perteikia makabriškas
grimasas, susijusias su karo pabėgėlių ir vakariečių kultūros sandūros niuansais.
Dvelkia teatrališkumu ir dirbtinumu. Nors filmas „kartotinio“ sukirpimo, jo
didžiausia misija yra prabilti vakarietiškoje kultūroje įkalintų veikėjų
balsais. Ar pavyko? Kažkiek. Omaras gabus sirų muzikantas, tačiau išgyvena
asmeninę dramą, jog netapo karo didvyriu, jį nuolat spaudžia tėvai, todėl Škotijoje
jaučiasi dar didesnėje atskirtyje, bet labiausiai, sakyčiau, filmui tokiu
karkasiniu būdu pavyko perteikti pagrindinio veikėjo vidines konfliktines
gaires dėl įsipareigojimo, tapatybės ir prisitaikymo.
Visgi filmas bando
sužaisti ir siurrealistiniais motyvais, pvz., tariamas Omaro ir jo brolio
pokalbis, kuris visame šiame atšiauriame filme atrodo toks pat dirbtinis parodomasis
plakatas, kaip ir amžinas žiūrovo klausimas: kodėl tokiais išmaniausiais
laikais jie eina pokalbiui su namiškiais į kažkokį sunkiai suvokiamą tyrlaukį
pakalbėti telefonu būdelėje? Ar tai vienišumo ir atskirties metafora ir
dekoracija, o gal taip būta iš tikrųjų? Filmas tik suvirpina žiūrovą, nes
verčia pagalvoti, kiek mažai žinome apie šiuos žmones. Visgi po gražiais
škotiškais vaizdais, savitu juodojo humoro elementais slepiasi ne pačios
maloniausios patirtys. Kad ir kaip bandyčiau pateisinti filmo teatrališkumą dėl
susvetimėjimo ir sociumo atskirties, man jis žiūrėjosi dažniausiu atveju negyvai
kaip švedų režisieriaus Roy Andersson „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie
būtį“ (2014) bei „Apie begalybę“ (2019) bei kitus mimikos negyvuoju teatru
grįstus darbus, kurie man nelenda nė pro kur. Bet neabejoju, jog kitokios
sugestijos filmas kino gurmanams patiks labiau nei man.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą