Filmas: "Svečiuose" / "Nieko nesakyk" / "Speak No Evil" / "Gæsterne"

 Sveiki,

 

Šiemet Kino pavasario festivalyje pristatyta danų režisieriaus Christian Tafdrup siaubo juosta „Svečiuose“ (kai kur verčiama „Nieko nesakyk“) (dan. Gæsterne) (2022) buvo įtraukta į programą „Kritikų pasirinkimas“. Ne taip jau ir dažnai kino festivalyje sušmėžuoja siaubo filmai, o dar ir „Kritikų pasirinkimuose“.

 

Pačiame internete, kurie žiūrėjo šį filmą, atsiliepimų galima surasti pačių įvairiausių. Pripratusiems prie aiškaus naratyvo ir holivudinių siaubo filmų standartų, žinoma, kad europietiškas siaubo modelis atrodys mažų mažiausiai keistas arba nesuprantamas. Istorija pasakoja apie šiltuosiuose kraštuose dviejų šeimų pažintį. Užsimezgusi draugystė atrodo gera ir įdomi, juolab kad viena šeima danai, o kita – olandai. Praėjus kiek laiko olandai pasikviečia danus pas save pasisvečiuoti ir šeima leidžiasi į kelionę. Jau nuo pirmosios nakvynės dienos danams tampa nejauku dėl tam tikrų olandų bendravimo manierų. Keistuolių šeima turi nekalbantį berniuką, kuris kelia tam tikrą šiurpulį, o galiausiai nusigėrę olandai ima elgtis vulgariai ir netgi neapmoka sąskaitos. Galiausiai įtampa vis auga, keistenybių ir nejaukių scenų vis daugėja, tad porelė iš Danijos nori kuo greičiau grįžti namo...

 

Iš tikrųjų šis siaubo filmas įtemptas nuo pat pradžių iki galo. Ir visai čia nereikia jokių vaizduoklių ar didelių smurtinių scenų, įtampą kelia svetingumo ribos. Kas tas svetingumas ir kada yra peržengiama riba tarp draugystės ir buitinės kultūros? Veikėjai nuolat jaučiasi suvaržyti, spaudžiami kultūrinių normų ir iš to kyla auganti grėsmė pratrūkti. Kitaip sakant, režisieriui įdomios tarptautinių žmonių pažintys ir ribos, kurių dažnai laikydamiesi apsisaugojame, tačiau filmas klausia, o kas nutinka, jeigu viena pusė staiga šių normatyvų ima nebesilaikyti? Vegetarei moteriai nuolat kišama mėsa, o nebyliui berniukui nuolat aiškinama, ką ir kaip daryti, atimant bet kokią laisvę spręsti ir augti klystant.

 

Galiausiai antroji filmo dalis tampa tikru trileriu. Bėganti šeima iš Olandijos pasijunta meškos spąstuose. Sužinojusi olandų šeimos paslaptis šeima neša muilą, tačiau nesėkmingai. Jie pagrobiami. Tiesa, filmo finalas, nors ir šokiruoja, man jis kėlė daugiausia klausimų. Ir visai ne dėl to, kad nepateikiami žudikų motyvai ir kas po to su tais vaikais daroma ir kaip tie maniakai išsilaiko finansiškai ir neįkliūva teisėsaugai, bet būtent nuskriaustosios šeimos psichologija. Netekę savo dukros jie nusirengia ir leidžiasi užmėtomi akmenimis. Kaip tai įmanoma? Tas nesipriešinimas, nemėginimas susigrąžinti dukters... Man absoliučiai tampa nelogiškas, juolab kad piktadariai neturėjo jokio šaunamojo ginklo ir blaiviu protu neįsivaizduoju tokios pacifistinės scenos tikrovėje. Juk daugelis dėl savęs ir vaiko būtų gerklę perkandę žudikams, tačiau būtent tas finalas išsviedžia žiūrovą į tam tikrą apmąstymų kosmosą: kodėl, kodėl, kodėl padarytas toks sprendimas? Kodėl visą filmą buvo taip gerai, taip organiškai įtempta ir įdomu, o pabaiga tampa lyg iš fantastinės srities? Manding, dar neatsakiau į šį klausimą, gal dėl to, kad filmas provokuoja, gal dėl to, kad keičiasi sąlygos ir filmo žanras ir situacija tampa simboliu – sunku įvardyti, tačiau būtent tuo filmas ir įdomus, kad jis palieka įspūdį ir nemažai klausimų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.6

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela