Knyga: Chimamanda Ngozi Adichie "Pusė geltonos saulės"

Chimamanda Ngozi Adichie. „Pusė geltonos saulės“ – Vilnius: Metodika, 2012. – p. 432.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai šiemet prieš paskelbiant, kad literatūros Nobelio apdovanojimą pelnė prancūzė Annie Ernaux, buvau nustebintas, kad viena iš pretendenčių pelnyti šį apdovanojimą buvo ir afrikiečių rašytoja iš Nigerijos Chimamanda Ngozi Adichie (g. 1977). Nenustebčiau, jog vieną dieną taip ir nutiktų, nes jos knygos itin populiarios ir vertinamos visame pasaulyje.

 

Pirmąkart Chimamanda Ngozi Adichie skaičiau, kai man buvo šešiolika, ir tai buvo neseniai lietuviškai pasirodęs romanas Kinrožės žiedas (2005, Alma littera), vėliau pasirodė ir leidyklos Metodikos išleistas romanas Pusė geltonos saulės (angl. Half of Yellow Sun), vertė Jolanta Narkevičienė, ir galiausiai Amerikana (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019). Anuomet Kinrožės žiedas buvo lyginamas su Arundhati Roy Mažmožių dievu, nes lygiai  tokia pat negailestinga ir žiauri vaizduojamiems veikėjams, todėl po A. Roy romano Kinrožę griebiau labai greitai ir likau labai patenkintas, nes knyga buvo itin nuosekli, jautri ir žiauri, kas anuomet man paliko itin didelį įspūdį. Įdomu, kaip šiandien toji knyga skaitytųsi?

 

Tiesą sakant, Pusę geltonos saulės pradėjau skaityti dar itin karštą ir tvankią rugpjūčio popietę, tikėdamasis, kad knyga beregint įtrauks ir nepaleis kaip anuomet Kinrožės žiedas, tačiau knyga tapo metų stabdžiu, nes ją skaičiau pusantro mėnesio ir maniau, kad kaip skaitytojas pasiekiau absoliutų neskaitymo bloką, kuris nežinia, kiek tęsis ir kada baigsis. Visgi knygą galais ne galais įveikiau, nors nebuvo lengva.

 

Neapsirikite, knyga nėra prasta ar toji, kuri stabdo skaitymo procesą, galimas daiktas, kad ji įkrito man į rankas netinkamu metu. Pusė geltonos saulės – tai didžiulė rašytojos duoklė Nigerijos ir visos Vakarų Afrikos istorijai. Autorė vaizduoja Nigeriją nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pabaigos, perteikdama išgalvotų veikėjų Olanos ir jos sesers dvynės, brito Ričardo bei vietos gyventojo Ugvo gyvenimo vingius siautulingais ir pilnų revoliucijų Nigerijos dešimtmečiais. Kiekvienas iš šių veikėjų pakaitomis skyriuose pasakoja įvykius iš savo perspektyvos, todėl pasakojimas tampa daugiabalsis. Autorė išmoningai siekia atskleisti, kaip šalies istoriniai įvykiai darė įtaką to meto vietos gyventojams ir čionai pasilikusiems kolonistams britams, todėl romane nuolat tarp veikėjų verda diskusijos apie imperialistų britų ir vietos ibų bei jorubų genčių kultūrinių ir politinių konfrontacijų. Galiausiai bėgant dešimtmečiams veikėjų požiūris keičiasi tiek į politiką, tiek vienas į kitą, nes jų likimus ir požiūrį formuoja kraugeriškos karo aplinkybės.

 

Pusė geltonos saulės – tai anuomet 1967-1970 metais pietų Nigerijoje gyvavusios separatistinės valstybės vėliavos simbolis. Pasitraukus britams iš Nigerijos įtakos zonos, vietos valdžioje ima klestėti nesantaika ir korupciją. Iš vienos pusės atrodo, kad jorubai sukilo prieš ibus ir viskas vyksta tik Nigerijos valstybės ribose, bet toli aidi ir Šaltojo karo konkurencingų šalių įtaka ir finansinis bei ginklinis rėmimas. Jeigu Europoje karas jau seniai pasibaigęs, tai Nigerija tampa tų pačių šalių karo pratęsimo aikštele, o kaina didžiulė – vietos gyventojai.

Chimamanda Ngozi Adichie

 

Autorė daug dėmesio skiria karo vyksmo procesams ir kontekstui, tačiau ji visa tai atvaizduoja iš to meto nigeriečių buržuazininės aristokratijos. Seserys dvynės, kurios visą gyvenimą augo po turtuolio tėvelio sparneliu, staiga jaučia imperialistinį griūtį, nes šalyje sustiprėja socializmas ir ibus ima persekioti iki tol nuošaliau nuo valdžios laikyti jorubai. Šalyje prasideda kruvinas karas ir jame atsiduria trys pagrindiniai veikėjai, kurie blaškomi tiek besikeičiančio pasaulio, tiek vertybių.

 

Tiesą sakant, tie išblaškyti karo likimai iš vienos pusės romane veikia kaip galimybė „iš vidaus“ priartinti ir parodyti suasmenintus to laikotarpio procesus, tačiau didžioji romano dalis, manding, pasirodė pernelyg melodramatiška. Autorė šįkart linkusi piešti muilo operą, todėl kiek prėskai ir dirbtinai atrodo veikėjų neištikimybė vienas kitam, sesers išdavystė, visokie „permiegojimai“ su vienas kito vyrais, todėl visa tai kėlė šypsnį. Nors autorė puiki pasakotoja ir puikiai atskleidžia socialines realijas, pavyzdžiui, nieko apie vakarų civilizaciją nenusimanančio jauno berniuko Ugvo augimą naujojoje aplinkoje, tačiau iš kitos pusės ji labai melodramatiškai užsiplepa bandydama išlaikyti balansą tarp politinio konteksto ir kasdienių veikėjų kasdienybės ir bandymo juos perteikti kuo gyviau. Man atrodo, romanas tampa gerokai ištęstas, balansuojantis tarp pop meilės trikampių ir keturkampių vaizdavimo, tačiau daug ką išgelbsti istorinės žinios apie Nigeriją, kurios labai praplėtė, neslėpsiu, mano sampratą ne tik apie Nigeriją, bet ir visą Afriką.

 

Man nesunku įsivaizduoti, kodėl romanas sulaukė populiarumo ir pripažinimo daugelyje šalių, nes jis turtingas istoriniais ir kultūriniais plačiais kontekstais, primena užtęstą Netflix serialą, įtraukų ir patrauklų, tad, jeigu kas ryžtųsi statyti pagal šią knygą serialą, manau, jis būtų gerai sukaltas, nes romanas būtent toks ir yra. Visgi, mano nuožiūra, romane santykių linijos, bandymas „per lovą“ regzti santykių konfliktus yra naiviai perteiktas. Kad ir tas juokingai naivus įvykis, kai Olanos potenciali raganiais ir šamanais tikinti prietaringoji uošvė savo sūnų nugirdė žolelėmis, kad ant jo galėtų „pajodyti“ savo kaimo tarnaitę ir įskaudinti Olaną. Rezultatas neįtikėtinas, nes po tos sueities iškart nekalta mergaitė tampa nėščia ir pagimdžiusi kūdikio atsisako ir jį pasiima pati Olana... Man jau tampa įtaru, jog knyga pernelyg plokščia turtingoje kultūrinėje ir istorinėje romano plotmėje. Ar man patiko romanas? Nelabai. Ar jis gerai ir patraukliai parašytas? Tikrai taip!

 

P. S. Prie knygos visada turėjau pieštuką, naiviai tikėdamas aptikti vietą, kurią norėčiau pacituoti šioje recenzijoje. Nieko nesugebėjau rasti.

 

Jūsų Maištinga Siela