Spektaklis: „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. Agata Duda-Gracz)

 Sveiki,

Teko išeiti su šypsena iš Klaipėdos dramos teatro, kuriame mačiau režisierės Agata Duda-Gracz pastatytą įspūdingą dviejų valandų trukmės spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Kitaip sakant, apie garsų italų baroko laikotarpio dailininką Michelangelo Caravaggio (1571-1610), kuris nugyveno audringą ir intriguojantį gyventoją, tokį, kokį nugyveno ir kiti žymūs renesanso ar baroko dailininkai, kurių biografijos apipintos legendomis.

Tiesą sakant, prieš keletą mėnesių perskaičiau meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue romaną „Staigi mirtis“, kuriame autorius vaizduoja Karavadžą žaidžiantį tenisą, pastarasis mačas išprovokuos žmogžudystę ir nulems vieno geriausio ir įdomiausio to meto dailininko pabėgimą iš miesto. Visgi rašytojas visiškai kitokiais rakursais perteikia Karavadžo temperamentą (beje, rekomenduoju paskaityti, nes labai įdomiai ir išmoningai parašyta knyga). Režisierė, aišku, remiasi visiškai kitais šaltiniais. Scenoje perteikia Karavadžą (aktorius skusta galva, kuris neatitinka absoliučiai klasikinio dailininko italo, pastarasis dažniausiai vaizduojamas vešliomis juodomis garbanomis), bet ne esmė, visgi įspūdingiausia šio spektaklio dalis – ekspresija ir gebėjimas pasakojant biografinius Karavadžo štrichus perteikti stacionariai jo sukurtus pačius garsiausius paveikslus.

Dailininkas ne tiek jau daug paliko paveikslų, tačiau įėjo į istoriją kaip juodos ir baltos šviesos kontrasto paveiksluose naudotoju, todėl jo didelė dalis paveikslų, žinoma, nutapytų religinėmis temomis, nes užsakovai buvo bažnyčia, tad darbai primena ekspresyvius nušvytimo momentus tam tikrose kančios, euforijos, misterijos, apsireiškimo ar žudymo scenose. Galimas daiktas, kad Karavadžas sukūrė ir krikščioniškų šventųjų štampus, ir pirmiausia pagalvoję, kaip galėjo atrodyti šventieji, mes esame veikiami Karavadžo klasikos.

Grįžtant prie įspūdingo spektaklio, kuris gan sunkokai, tikriausiai, žiūrėtųsi tiems, kurie apie Karavadžą nieko nežino. Todėl labai rekomenduoju atlikti prieš spektaklį savo namų darbus, paguglinti esminę informaciją apie dailininką, pasižiūrėti jo dailės paveikslų, patyrinėti jo dailės darbų temas, raišką, nes po to daug ką atpažinsite spektaklyje ir suprasite scenografijos esmę: dailininko bandymas tapti genialiu ir pripažintu dailininku, kokie buvo pirmtakai iš renesanso, Karavadžą veda į bohemijos pasaulį. Spektaklyje vaizduojama jo liguista meilė prostitutei Lenai, kuri tampa jo įkvėpimo šaltiniu tapant Šv. Mergelę Mariją. Kitą vertus, režisierė tą kontrastą labai ekspresyviai išnaudoja, nors pats Karavadžas buvo, sakyčiau, labiau homoseksualas, nevengė vyriškos erotikos, kuri įkvėpė tapyti šventuosius vyrus.

Keletas Karavadžo paveikslų reprodukcijų religinėmis temomis, kurias galite pamatyti šiame spektaklyje.

Spektaklis skirtas N-18, aktoriai drąsiai kai kuriose scenose vaidina absoliučiai nuogi, manieringai imituoja savo homoerotiška maniera renesanso ir baroko dailės minkštą ir nenatūralią pozą dailėje. Iš esmės tai veikia pačiame spektaklyje ir kaip parodija, ir kaip ironija, iš kitos pusės deklaruoja to meto dailės kanonus. Kontrastų, kurie kuria ironiją, esama ir daugiau, pavyzdžiui, išjuokiamas veidmainiškas katalikų bažnyčios kardinolų pasaulis, popiežius vaizduojamas kaip šuns galva, apsupta gudrių ir įtakingų patarėjų, pilkųjų kardinolų, pastarieji lankosi viešnamiuose ir po pasidulkinimo duoda išrišimą savo nuodėmingosioms. Karavadžas kaip tikras dailininkas visada priklausė to meto bohemiškam skurdžiam luomui, tad įdomu, kad geriausios jo paveikslų idėjos kilo ne spoksant Da Vinčio darbus, o kokios smuklės kertėje. Scenoje svarbi prieblanda, apšvietimas, kuris imituoja Karavadžo paveikslų spalvas, tamsa slepia išvirkusią ir dažnai viešai pozuojama katalikų netikrą vertybių pozą, todėl visas spektaklis pulsuoja šventųjų ir lengvabūdžių orgijomis, kurios iš esmės yra beveik tapačios, tik vieni turi galią ir turtus, o kiti yra priversti išgyventi mekendami avimis.

Man įspūdingiausiai perteiktas spektaklio finalas, kuriame Karavadžo teismas sutampa su genialumo savotišku suvokimu ir pripažinimu. Jo galvoje gimę modeliai, paveikslo fragmentai, paveikti renesanso ir antikos pozų, tampa ir jo teisėjas, ir jo sąžinės gynėjais. Spektaklį lydį nuolat ekspresyvi muzika, kuri paryškina pulsuojančias orgijas ir tamsų dramatizmą, beje, nustebau, kad šis garso takelis yra išleistas vinilo pavidalu ir galima įsigyti už 25 eurus. Prieš eidamas į spektaklį nieko pernelyg nesitikėjau, tačiau likau maloniai nustebintas, ne kartą pravėriau burną nuo perteikto paveikslų misterijos. Intelektualu, ekspresyvu, meniška.

Mano įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela