Sveiki,
Jau nebe pirmą dešimtmetį
stebiu garsaus rumunų režisieriaus Cristian Mungiu kino darbus ir kaskart,
tenka pripažinti, esu maloniai nustebintas ir įtrauktas į savitą jo kine
keliamų problemų pasaulį. Tikriausiai nereikia sakyti, kad Naujosios bangos
rumunų kinas kaskart randa būdą kalbėti apie demokratiją, laisvę, pasirinkimus,
tad kartais atrodo, kad rumunų kinas puikiai demaskuoja vakariečiams jau
įprastus dalykus, kartais jau nebepastebimus, bet egzistuojančius. Daugiausiai
lietuviai Mungiu prisimena iš pasaulį sukrėtusios dramos „4 mėnesiai, 3
savaitės, 2 dienos“ (2007), kuriame atvirai šaltomis spalvomis perteikė aborto
istoriją. Naujausias jo filmas „R. M. N.“ (rumun. R. M. N.)
(2022), pavadintas santrumpa dėl sąvokos magnetinis rezonansas tomografas
(rumunų kalba), pastarasis tampa paradoksaliu visuomenės procesų rentgeno
nuotrauka.
Istorija pasakoja apie
vengrų ir rumunų bendruomenę provincijoje, į kurią po ilgo laiko Vokietijoje
dirbęs grįžta Matijas. Europoje rumunai (bent daug kur) laikomi čigonais ir jie
nepageidaujami, tačiau daugelis rumunų nėra čigonai. Grįžęs namo jis apsistoja
savo žmonos ir sūnaus Rudžio namuose, tačiau su žmona santykiai šalti, juos
sieja tik sūnus. Rudis miške pamato siaubingus rginius, apie kuriuos bijo
pasakyti tėvui, o tėvas suruošia sūnui vyriškumo auklėjimo pratybas ir visaip
kitaip bando pagal tradicinius mačo auklėjimo būdus įskiepyti sūnui agresijos,
tvirtumo ir išgyvenimo pagrindų. Nepaisant mačo vyruko, jo šeiminis gyvenimas
nenusisekęs, kitaip sakant, kaip visada po perdėtu brutaliu vyru slepiasi
ištižėlio mergišiaus tikrasis veidas. Netrukus jis per savo meilužę gauna darbo
duonos fabrike, kuri teįstengia išmokėti minimumus.
Kol rumunai uzurpuoja
kiek geresnes Europoje darbo rinkas, pas juos pačius pigia darbo jėga tampa
azijiečiai. Filme vaizduojami Šri Lankos gyventojai katalikai, kurie netrukus
tampa vietos gyventojų išpuolių aukomis, o duonos fabriko darbuotojams tenka
gintis ir įrodinėti, kad, jeigu jie nepriims kitataučių, verslas žlugs.
Netrukus bendruomenė atsisako pirkti duoną, o vėliau kyla miestelio žmonių rasistiniai
neapykantos išpuoliai. Filmas gana aštriai, kas ir būdinga Mungiu kinui,
vaizduoja provincialiečių baimingus įsitikinimus, kurie neapsieina be aštrių
disputų, tarp kurių visai nesunku kartais išgirsti ir labai panašių į mūsų
lietuvių šeimų maršo organizatorių rypavimus. Rumunų vaizduojami etniniai bruzdesiai
demaskuoja krikščionybės dvilypumą ir atjautos imitacijas, taikliai perteikiama
neapykantos kalba, kuri puolančiajam atrodo kaip gynyba, bet argumentai kyla iš
to paties kitataučių nepažinumo ir prietaringumo.
Žiūrėdamas vaizduojamus rumunų
ir vengrų procesus visgi prigavau, kokie mes panašūs. Pagrindinis veikėjas
pabaigoje taikosi į gausybę meškų (tikrai netikėta metaforiška pabaiga), kad nebežino,
kuri meška iš tikrųjų yra priešas, kitaip sakant, kiek daug priešų žmonių, daug
iš jų susikuriame patys, kad net nebežinai, kaip beapsiginti, nes nebegali
atskirti, kas gera, o kas bloga. Išties tamsus, socialiai suspaustas ir savito
pasaulio filmas, kuris, bent jau man, vienas stipresnių šio Kino pavasario
sezono filmų, tad pasirinkęs žiūrėti „R. M. N.“ turėjau daug lūkesčių ir, tiesą
sakant, jie buvo pateisinti. Labai rekomenduoju socialines problemas nagrinėjantį
kiną, kuris palieka daug atvirų klausimų.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą