Filmas: "Mano gyvenimo filmas" / "O Filme da Minha Vida"

 Sveiki,

 

Brazilų aktorius ir režisierius Selton Mello (tiesa, man iki šiol nebuvo žinomas) siūlo savo filmą „Mano gyvenimo filmas“ (portugal. O Filme da Minha Vida) (2017), kuriame pats atlieka Pako, nedorėlio melagio vaidmenį. Filmas pastatytas pagal Čilės rašytojo knygą, remiantis tam tikrais autobiografiniais motyvais. Lietuvoje tiek režisierius, tik pats filmas mažai kam žinomas, tačiau nusprendžiau pažiūrėti vedinas braziliškų spalvų, muzikos ir neblogų internetinių vertinimų bei Vincento Casselio pasirodymo.

 

Filmas pasakoja apie jaunojo Antonijaus gyvenimą, pastarasis grįžta į savo miestelį įgijęs mokytojo išsilavinimą ir pradeda mokytojauti. Sugrįžęs tikėjosi tėvo pasididžiavimo, bet sužinojo, jog ūkyje motina likusi viena, o tėvas išvyko į Prancūziją. Jausdamas ir gėdą, ir kaltę bei ieškodamas pateisinimo Antonijus susidraugauja su Paku, vietos vyruku, kuris rėžia sparną apie motiną ir pasakoja istorijas apie tėvą, o mokykloje berniukai provokuoja jį seksualiniais klausimais ir prašo, kad šiuos jis nuvežtų į artimiausio miesto viešnamį, kad galėtų patirti pirmuosius seksualinius nuotykius. Antonijus pradeda megzti ir pirmuosius santykius su vietos mergina, tačiau jaučia, jog norėtų tikrojo tėvo patarimų ir apsaugos...

 

Filmas apie žingsnius į suaugusiųjų gyvenimą. Subrendęs jaunuolis jaučia tėvišką ilgesį, negali viso to užpildyti, todėl rašo tėvui laiškus be atgalinio adreso. Iš tikrųjų filmo siužetas pakankamai paprastas ir primena netgi dalinai muilo operą, todėl viskas laikosi dėl kitoniškai spalvingos režisūros. Filmas nukelia į 1963 metų Braziliją, tad nereikia stebėtis, kad jaunas mokytojas nuveža paauglį į viešnamį (dabar neįmanomas dalykas!), kas anuomet buvo dar ir pakankamai priimtina norma. Filmas prisodrintas puikiai atpažįstamais to laikmečio populiariosios muzikos garso takeliais, kuri įsilieja į savitą filmo koloritą. Atrodo, kad filmas nufilmuotas po egzotiška braziliška saule, tiek daug gintarinės, geltonos, oranžinės ir beveik auksinės šviesos, kuri tikriausiai galima tik Pietų Amerikoje, o naktiniai žiogų ir svirplių paryškinti garsai kuria atskirą magišką atmosferą, kurioje jautrus jaunuolis pagaliau šį bei tą išsiaiškina apie save ir gyvenimą.

 

Filmas labai poetiškas, turintis ne tik egzotiškumo, bet ir kažin kokio disnėjiško lengvumo, gražaus karikatūriškumo, primenančio, bent jau man, italų režisieriaus Tornatorės filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988). Kaip aname, taip ir „Mano gyvenimo filmas“, taip pat svarbus kino teatras kaip pagrindinio veikėjo gyvenimo žiūros ir (į)vertinimo perspektyva ir kaip atmosferinis, kultūrinis to laikmečio mažo miestelio epicentras. Taip pat savo niuansais priminė ir ne taip seniai matytą S. Spielbergo „Fabelmenai“ (2022), kuriame pagrindinis jaunasis veikėjas buvo apsėstas kinu kūrimu. „Mano gyvenimo filmas“ dvelkia pasakos motyvais, režisierius aiškiai atsispiria į klasikinio filmo sugestijas, pripildo kadrus šviesios ir viltingos kino dvasios, tačiau dėl braziliškos atmosferos ir garso takelio išgauna dar ir savitą spalvą, saikingą ir kartais naivų erotiškumą. Filmas pozityvus, lengvas ir, sakyčiau, neprastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela