Aktualijos: Barbė, Justino Marcinkevičiaus paminklas, Salomėjos Nėries gimnazija, Sinéad O'Connor akys, Margaritos Drobiazko pilietybė

 

Sveiki,

 

Kol visi rengiasi it pamišę rožiniai, nes, supraskite, filmą „Barbė“ reikia švęsti, laukiu, kada pamatysiu ir aš filmą, nes dabar salės beveik pilnos. Visai neseniai skaitydamas Agnės Kajackaitės knygą „Wo/Men“, sužinojau, kad dar XX amžiaus pradžioje rožinė spalva buvo laikoma drąsos ir ryžto spalva, taigi, ji tinka labiau vyrams ir ji buvo laikoma vyriška spalva. Nežinau, ar du pasauliniai karai perkeitė kažką žmonijos suvokime, tačiau viskas šiuo metu yra atvirkščiai... Visgi šaltibarščių spalva matoma ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Laisvės partijos logotipe, kuriame kviečiama džiaugtis, bet iš tikrųjų žinai, kad reikia pasiimti ir servetėlių ašaroms, nes džiaugtis galės ne visi.

 

Nepaisant visko, vis nepaliauju galvoti apie airių atlikėjos S. O‘Connor mirtį. Dalijuosi netgi netikėtai sukalto eilėraščio fragmentu.

 

[...]

Iš siaubo, ką galima padaryti

Su tyrumu

Įniršio taukuotais ir replių išklaipytais

Piršteliais,

Kaip galima sąmonę sutepti

Viską ėdančia derva,

Tokia juoda,

Kaip vinilo plokštelės grioveliai,

Įtraukę jos amą, jos žadą, jos transą

Ir užkonservavę

Tamsoje

Josios balse sutilpusią

Tylą.

 

Kol galvoju apie S. O‘Connor akis, banaliai pasakysiu, bet jos iš tikrųjų panašios į stirnos, kai kas pliekiasi dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo. Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija kratosi „išdavikės“ vardo ir, atrodo, kad Lietuvoje vyksta kažin koks teisingos atminties perregistravimas, tik ne visi žino, kokia ta tiesa yra tikra. Aš nežinau, tiesiog neturiu jokių kompetencijų spręsti, ar Marcinkevičius išdergė Lietuvą savo trilogijoje, ar ne.

 

Tiesą sakant, net nežinau, atimti iš Margaritos Drobiazkos Lietuvos pilietybę, ar ne. Šiandien per žinias šis klausimas buvo paprastiems žmonėms užduotas nacionaliniu lygiu (va tai šou, galėjo skambinti ir balsuoti!) ir ženkle persvara žmonės nubalsavo, kad reikia atimti. Minia rėkiančių ir žinančių fariziejų, kas yra teisinga, o kas ne. Aš nežinau, kiek Margarita yra pavojinga Lietuvai, bet puikiai pamenu, kaip žiūrėdavau su ja ledo šou ir klausydavausi vedėjų liaupsių ir pasididžiavimo Lietuva ir čiuožėja. Vakar tave liaupsino – šiandien siunčia ant laužo. Taigi, netgi tai, ką šiandien mes liaupsiname ir laikome kaip nacionaliniu didvyriu, rytoj galime laisvai nuteisti, nes viskas tėra reliatyvu ir nieko nėra tikro. Arba, kaip mano pažįstamas sako, viskas yra politika ir politinis kontekstas. Ypač Eurovizija.

P. S. Visgi siūlau pastatyti paminklą Barbei. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo svarstoma pastatyti vienam ukrainiečių kilmės gėjų porno aktoriui paminklą, kuris būtų atsakas į Rusijos ir rusišką antivakarietišką kultūros veiklą, nes, kaip žinia, Rusija seniai garsėja homofobiniais įstatymais, kurie jau siejami su Putino režimo reikšmėmis. Visgi pas mus Barbės paminklas šalia Lietuvos Rašytojų Sąjungos būstinės būtų šis bei tas. Juk Barbė švari, nesusitepusi, nekolaboravo su sovietais, o svarbiausia – nieko neparašė, ką reikštų analizuoti ir vertinti, tai tik tokiai kaip tik reikia paminklo! Geriausią ne kokį postmodernų, o tikrą bronzinę ar švininę Barbę, kad visi atpažintų iš toli ir pribėgtų nusifotografuoti. O kas fotografuosis prie Marcinkevičiaus trilogijos krėslo? Atmeskime politizuotus vertybinius aspektus, pasiduokime rožinės komercijos šėlsmui, nes tas, kas per rimta ir sureikšminama, tas nesveika.

 

Jūsų Maištinga Siela