Filmas: "Poetas"

 Sveiki,

 

Tiesą sakant, nesu didelis lietuviško kino entuziastas ir dažniausiai vieną kitą juostą pasižiūriu tik dėl to, kad žinočiau, kas dedasi mūsų kino padangėje ir turėčiau šiokios tokios medžiagos darbe, kuri būtų naudinga. Vienas iš tokių pasirinkimų tapo Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio režisuotas filmas „Poetas“ (2022), kuris, sakyčiau, pačiu laiku po lentelių ir paminklų griūties Vilniuje pasirodė ir leido kiek kitaip pasižiūrėti į sovietmečio kolaboravusius menininkus.

 

Nėra ko čia slėpti, filmas remiasi garsaus sovietmečio literato Kosto Kubilinsko biografija, mat šis, norėdamas išsilaikyti meno pasaulyje ir užsitikrinti ateitį, kad jo kūryba būtų leidžiama, kolaboravo su saugumiečiais ir teikė tam tikrą informaciją apie lietuvių partizanus. Tiesą sakant, nesu išmanantis K. Kubilinsko biografiją, nežinau, kaip ir kas tiksliai ten buvo, kiek „Poete“ yra autentiškai tikslių niuansų, bet filmas, kaip suprantu, sudurstytas ne tik iš tikro rašytojo realijų, bet ir kitų analogiškų pasakojimų.

 

Nesistengsiu atpasakoti siužeto, jis gana tiksliai perteiktas trumpose anotacijose. Visgi bendras filmo vaizdinys gana toks edukacinio pobūdžio. Galbūt dėl to, kad mano pati nuostata žiūrint buvo iš edukacinių paskatų, tačiau filmą vertinu labiau kaip mokomąją medžiagą. Jau ne vienoje recenzijoje ir apžvalgoje paminėta, kad filmas netradicinis lietuviško kino lauke tuo, kad mes pagaliau nusimetėme herojaus kaukę ir pagrindinis veikėjas yra savotiškas antiherojus. Jis iš vienos pusės jautrus menininkas, turintis ne tik kūrybinių ambicijų, bet ir ateities kūrimo planų su mažo miestelio mokyklos bibliotekininke Jule. Pastaroji yra ryšininkė ir palaiko miške partizanų judėjimą. Kostas, slaptas užverbuotas agentas ilgą laiką filme atrodo nuoširdžiai atgailaujantis ir perėjęs į lietuvių pusę, tačiau saugumiečiai galiausiai jį vis tiek prispaudžia.

 

Filme keliami moraliniai klausimai apie asmens išdavystę tiek žmonių, tiek pačios Lietuvos atžvilgiu. Kostas renkasi pagal aplinkybes, patirdamas didelį smurtą ir spaudimą, kas jam svarbiausia, nors, tiesą sakant, abejonių aktoriaus Donato Želvio kuriamame personaže irgi netrūksta. Toji pasirinkimo intriga išlieka iki filmo pabaigos ir ji vaizduoja toli gražu ne pačius maloniausius mūsų istorijos veikėjų pasirinkimus. Visumoje filmo perteikta gili sovietizacija, plaunamų smegenų, parsidavėlių ir integruotų skundikų Lietuva tarp tų atsidavėlių kovotojų, tad sistemos laikmečio atmosfera šiame filme, sakyčiau, atkurta įtikinamai ir pavykusiai. Neturiu priekaištų ir dėl vaidybos, ypač pagirčiau Donatą Želvį, tačiau visumoje filmas kažin koks panoraminis. Pasirinkta antiherojinė pozicija yra geriau nei sukalti filmai mūsų didvyriams, nes tai kelia daugiau mąstymo ir atvirų visuomeniškų klausimų, tačiau nepasakyčiau, kad man filmas koks ypatingas ar sukrečiantis. Tai visgi tvarkingas, iš vadovėlio perteiktas pasakojimas be didesnės avantiūros ar režisūrinių bei siužetinių sprendimų, todėl atrodo, jog filmo kūrėjai visgi apgalvojo, jog kūrinys turėtų išlikti masiniu ir lengvai žiūrimu reikalu – žodžiu, neduok Dieve, per sunkus ar nepakeliamas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela