Prestižinė mokytojo profesija 2025 metais – misija neįmanoma? Kaip pedagogo prestižas tapo tautos pajuokos objektu?

 Sveiki,

 

Neseniai Delfi.lt pasirodė straipsnis „Prestižo pedagogo profesijai niekas ant lėkštutės neatneš – tą turi pelnyti patys mokytojai“, kuriame kalbinama docentė dr. Birutė Autukevičienė, kuri labai gražiais žodžiais nupasakojo apie jaunojo pedagogo lūkesčius ir galimybes. Iš vienos pusės atrodo, kad kalbančioji demonstruoja susirūpinimą ir empatiją, kuriai iš tikrųjų rūpi bendražmogiškieji santykiai ir t. t., tačiau gražūs žodžiai ir perdėtas optimizmo tonas man primena sovietmečio retorines kalbas, kada norima sudaryti įspūdį geresnį, negu yra iš tikrųjų.

 

Tiesa, nepažįstu aš gerbiamos B. Autukevičienės, gal ji išties puikus žmogus, padedantis ir įkvepiantis kitus, tačiau verta pacituoti, ką ji teigia: „Panašu, kad jaunas žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt, todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, kad dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nepasimesti, savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį bei iššūkį. Svarbu būti stipriam, labai norėti dirbti šį išties prasmingą darbą, žinoti jo vertę. Tuomet jokie iššūkiai jaunam žmogui nebus baisūs...“ Kur aš girdėjau tą linksniuojamą žodį-prakeiksmą IŠŠŪKIAI? Ogi mūsų švietimo ministrai jį kaip įsikandusią gaišeną traukia ir ripuoja kas antrame sakinyje, nuo kurio pedagogams jau įskaudo galva, nes kada galės jie dirbti, o ne vien tuos iššūkius nuo ryto iki vakaro priiminėti? Šitiek sakyti interviu ir nepasakyti nieko, nei kokie tie iššūkiai, nei KAIP REIKĖTŲ JUOS PAGALIAU ĮVEIKTI, man suponuoja, kad kalbančioji labai tauriais žodžiais pilsto iš tuščio į kiaurą, naudodama nudailintą teorijos leksiką, bet iš esmės tai pamokyti pedagogus mojuojant iš Mėnulio t. y. absoliučiai nepasakyti nieko. Tiesą sakant, tą daro nemenka dalis pedagogus ruošiančių dėstytojų: primala daug gražių idėjų (kaip sovietiška!) apie mokytojo darbo prasmingumą ir kilnumą, apie tai, kaip kiekvienas vaikas yra auksas, neatrasta Amerika ir tik tu vienas gali jam parodyti pasaulį... Jaučiate, kame šaknys? Toks idealistas nueina į mokyklą ir sudega per metus, nes ir arkliui yra aišku, kad lauko darbas yra sunkus ir normalus žmogus eina į darbą neprifarširuotas mylinčių idėjų apie mokinio neatrastas galias, o dirbti ir gauti algą, o neimituoti tariamų utopinių pajautų apie pašaukimą.

 

Kalbančioji kviečia pačius pedagogus kurti tą prestižinę profesiją, kuri, atleiskite, mokytojai, jau tapo nacionalinio lygio anekdotine afera. Puikiai menu metus, dar valdant Daliai Grybauskaitei, kai šioji Lietuvai skirta idėja laimėjo, tačiau 2025 metai jau nebe už kalnų, išmušė šiek tiek pandeminis laikotarpis, o po jo visus staiga ištiko amnezija, nes praktiškai niekas nedaroma, kad tą mokytoją nors kiek gerbtų. (O pasirodančios ironiškos antraštės apie tai, kaip mokytojai pliki paleidžiami į dilgėles, dar parodo ir tam tikrą profesijos išjuokimą, absoliučiai gėdingas reikalas, mielieji). O kodėl gerbia policininką, teisininką, notarą, jūs man pasakykite? Nes žmogaus orumą apibrėžia pajamos ir pagarba.

 

Norėčiau paklausti gerbiamosios Birutės Autukevičienės, ar tai normalu, kad jaunam pedagogui imant paskolą būstui bankas parodo vidurinį pirštą, nes su pajamomis gali pirkti nebent socialinio būsto patalpas? Žinoma, tai labai didelis prestižas ir kiekvienas pedagogas jį susikurs smagiai nunarinęs galvą ir apkabinėdamas iš išmaniųjų telefonų neišlipančius pajuodusius paauglius, nes nuo čia prasideda prestižas? Taurūs ir gražūs žodžiai jauniems pedagogams išties primena tas baisias komunistines kalbas iš tribūnų apie penkmečio planus ir žemės ūkio našumą: pirmyn į komunizmo pergalę!  Dar pridėkime sovietų mėgtą „ne piniguose laimė“, tai išvis gal dar primokėkite valstybei, kad leidžia būti pedagogu, nes bus taip gražu, gal kokį droną Ukrainai nupirks, tai išvis ne pedagogai, o tiesiog herojai. Pripažinkime, kad naktinis koliojimasis per elektroninį dieną su persiutusiais mokinių tėvais ir grasinimais (čia, matyt, bando pelnyti tą prestižą?) nėra nieko prestižinio, sistema turi būti griežta, reikli ir verta kiekvieno pedagogo plauko, kad jį gintų nuo nesąmoningai ministerijos ir NŠA prikukuotų nereikalingų iššūkių, nuo suagresyvėjusių mokinių ir jų tėvų.

 

Žinoma, galiu skambėti kiek pesimistiškai, netgi piktai, bet tiesiog pats tas pasakymas, kad mokytojas švietime turėjo būti prioritetu, netgi tai viešai buvo įsipareigota ir jo atmetimas tampa tik įrodymu, kad mokytojas ir toliau yra ciuciko vietoje, o idiliški pasisakymai apie tai, kad pats sau gali susikurti prestižą, tai tikriausiai trenkiant durimis ir metant šį juokingai žalingą reikalą, iš kurio juokiasi tas, kas netingi. Nuo valstybės rūpinimosi politikos prasideda pagarba, orumas ir prestižas, o ne nuo pilietinio atbukusio ir vergiško paklusnumo bei nusižeminimo.

 

Keletas mano sukurtų memų prestižui įprasminti. Tiesa, dėl nelietuviškos programos nepavyko panaudoti visų lietuviškų raidžių.

 

Jūsų Maištinga Siela