Filmas: "Nostalgija" / "Nostalgia"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai klišiškai pradėsiu apie tai, kad geresnio ir tyresnio filmo apie nostalgiją už Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“ (1983) tikriausiai nėra. Galiu būti jau senamadis ir sakyti, kad tai tiesiog nepajudinamas stabas, autoritetas, su kuriuo galima matuoti viską, kas panašia tema sukurta kine ir literatūroje. Visgi Tarkovskio „Nostalgija“ ir italų režisieriaus Mario Martone „Nostalgija“ (ital. Nostalgia) (2022) filmus vienija pati Italija. Jeigu Tarkovskio pagrindinis veikėjas Toskanoje bastosi rūke ir miglose ilgėdamasis Rusijos, tai Martone veikėjas Feličis po 40 metų nebūvimo Neapolyje vaikšto gatvėmis, tvarko motinos reikalus ir išgyvena nostalgiją, susietą su pirmosios jaunystės Neapoliu.

 

Ką aš žinau apie Neapolį? Ogi beveik nieko, tik tą, ką įdiegė populiarusis menas ir skandalingos antraštės, jog tai iš esmės italų mafijos sostinė. Ar ji išties tokia, neturiu žalio supratimo, tačiau stebiu „Nostalgijoje“ į gimtinę grįžusį Feličį, kuris net pamiršęs tam tikrus itališkus žodžius bando susivokti. Iš pradžių maniau, jog filme bus aštri konfrontacija tarp itališko katalikiško krašto ir musulmoniškos Feličio tikybos, tačiau klydau. Didžiąją filmo dalį Feličis tvarko motinos priežiūros, o vėliau ir laidotuvių reikalus ir, atrodo, įsivelia į saviapgaulę t. y., patiki, jog žūtbūt reikia grįžti į Neapolį, atsivežti savo žmoną ir gyventi taip, kaip anksčiau.

 

Atrodo, Feličis mato, tačiau nereflektuoja, kad Neapolį užvaldžiusi visai kita mafija, ir jis neskiria to, kas vyko anuomet ir dabar. Vienintelis jį dirginantis dalykas yra iškylantis prisiminimai apie čionai turėtą geriausią draugą, su kuriuo turėjo nusikaltimą... Bet atrodo, kad ir tai neatstumia Feličio pasilikti, nors vietiniai visi jam aiškiai sako, kad grįžtų atgal į savo Egiptą. Žodžiu, siužetas lyg ir paprastas, režisierius stengiasi perteikti Feličio sumišimą ir saviapgaulę, perteikti dviem pasakojimo laiko juostom Neapolio pasikeitimą (pats režisierius yra iš šio miesto), tačiau pamažu Feličis, kaip ir galima numatyti, įsivelia į vietos mafijos nemalonę ir jam iškeliamas ultimatumas, bet ką nostalgija sergantis Feličis pasirinks?

 

Tiesą sakant, likau nenusivylęs šiuo filmu, net nedrįsau ieškoti didesnių sąsajų su Tarkovskio juosta, nes akivaizdu, jog tai visai kita kino mokykla ir visai kita idėja. Ilgą laiką stebėjau Feličį, kurį aktorius Pierfrancesco Favino rūsčiai, o kartu ir melancholiškai atskleidžia per nostalgijos savijautą, bet iš kitos pusės likau visai istorijai abejingas, manęs ji nesujaudino ir, tiesą sakant, darėsi nuobodoka, tad lakiau kantriai, kol filmas pasibaigs. Nors kino kritikai negailėjo gerų žodžių šiam filmui, o ir iš tikrųjų režisierius turi savitą santykį su medžiaga, bet filme man stigo ir aštrumo, ir pačios kibirkšties. Kadangi intriga prislopinta ir ji išreikšta užuominomis, gal man pati tema pasirodė tiesiog neaktuali?

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela