Šios dienos citata: žurnalistė Liepa Želnienė, nekenčianti mokytojų, demonstruoja manipuliacinės žiniasklaidos braižą

 Liepa Želnienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sveiki,

 

Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.

 

Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą, nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų, dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo, pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?

 

Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu, kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?

 

Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“ kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...

 

Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau, atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose. Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina, nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus, kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia, laukia...

 

Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė, tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai, nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti, dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo, nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.

 

P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino LRT čia, jį ir galite paskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela