Sveiki,
Holivudas gali džiaugtis,
jog užderėjo ištisa moterų režisierių brigada, kuri nebijo kurti ne tik „moteriško“
kino, bet ir tai, ką paprastai ruošia vyrai režisieriai, tačiau šiandien vargu,
ar atspėtum, kas ką sukūrė. Juk šiaip ar taip toji lyčių lygybė darbuose mums,
žiūrovams, nelabai ir įdomi. Štai amerikiečių režisierė Chloe Domont šiemet
pristatė trilerį „Sąžiningas žaidimas“ (angl. Fair Play) (2023),
kurį galėčiau įvardyti kaip dar vieną iš „tamsiųjų ofiso“ istorijų, tiesa,
šįkart išgalvota. Akcijų paketų supirkimų ir perpardavimo kampanijoje dirbantys
Lukas ir Emili iš pradžių beprotiškai įsimyli, netgi nusprendžia, kad laikas
susituokti, tačiau vieną dieną šefas vieną iš jų nusprendžia paaukštinti, ir
tai yra ne Lukas. Dėl konkurencijos ir nesutarimų pamažu pora ne tik nebekalba
apie vestuves, bet ir ima konkuruoti net asmeniniame gyvenime.
Filmas turėjo būti geras
trileris, o išėjo pusėtina psichologinė drama, kuri ganėtinai, bent jau man,
pasirodė primityvoka. Absoliučiai filmas orientuojasi į plėšrųjį kapitalistinį
pasaulį, kai protaujantys analitikai taip grobuoniškai trokšta karjeros ir
pripažinimo, kad pamiršta savo asmeninę laimę, nes jiems tiesiog įteigta, kad
laimė – tai galia, valdžia ir įvertinimas profesinėje srityje. Iš tikrųjų buvo
kiek koktu stebėti, kaip pagrindiniai veikėjai veikia iš inercijos, buvo galima
nuspėti beveik visus esminius veikėjų elgsenos algoritmus, nes kitaip ir
negalėjo būti, kada bendroje darbovietėje vienas, mažiau įvertintas, pavydės kitam.
Taip, žinoma, ir įvyksta, tad ir santykiams lemta sužlugti.
Filmas neišplėtoja
įdomesnių ir sudėtingesnių veikėjų charakterių ir neparodo, neatskleidžia
netikėtų perspektyvų. Idėja – parodyti, kaip zulinasi du jauni ambicingi
veikėjai ir pamažu vienas kito pradeda nekęsti, yra pats siauriausias ir
neįdomiausias kelias, kalbant apie profesinį pavydą. Visą filmą žiūrėdamas
nepalioviau galvoti, kodėl toji Emili, kuri taip norėjo, kad pasisektų Lukui,
pati nepaėmė ir neatsisakė paaukštinimo? Juk taip mylėjo tą Luką. Ak, tiesa,
bet darbą ir pripažinimą visgi labiau. Pakvaišę dėl profesinės sėkmės atrodo ir
Emili tėvai, ypač mama, kuri kone patiria orgazmą dėl dukrelės sėkmės. Visa
istorija sukasi ne apie kuriamą pačių žmonių laimę, o apie tai, kaip aplinkybės
ir išorė kuria veikėjų tariamą laimę. Bet kokia ten gali būti laimė? Pajuodę,
kavos prisiurbę kostiumuoti ofiso vyrai ir moterys, kasdien išgyvenantys
stresines situacijas, diktatoriaus šefo užgaules ir nuolatos belaukiantys
Fortūnos apsireiškimo, atrodo, kad tas trokštamas darbas yra tiesiog net ne
svajonė, o prakeiksmas. Pagalvojau: neduok Dieve, dirbti kažką panašaus ir
nebeturėti savo privataus gyvenimo. Pagrindiniai aktoriai, manau, emocionaliai
perteikė santykius, tačiau tikėjausi sudėtingesnės ir labiau įtraukiančios
istorijos, kur pasirinkimai nebūtų tokie primityviai atspėjami, o veikėjai būtų
labiau ambivalentiški ir natūralesni.
Tiesa: kadangi moteris
režisierė, kitokios pabaigos negalėjau tikėtis. Visgi egzistuoja tam tikra
režisūrinė lyčių perspektyva, kad ir kaip gražiai kukuotume apie tai, kad menas
neturi lyties. Turi. Ypač masinis.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą