Filmas: "Gabrielė" / "Gabrielle"

Sveiki, kino maniakai,

Vėl keliauju į prancūzų kiną ir noriu trumpai pakomentuoti intymiojo režisieriaus Patrice Chereau filmą „Gabrielė“ (Gabrielle) (2005), kurį kadaise galėjote išvysti „Snobo kino“ rubrikoje. „Gabrielė“ nėra ilgas filmas, nesiekia net pusantros valandos, todėl jis labai greit prasideda ir greit pasibaigia.

Jei trumpai, tai pasakojimas apie 10 metų vedusią pasiturinčią XX amžiaus pradžios prancūzų porą, kuri prabyla apie tai, jog 10 metų buvo paženklinti nemeilės, nepagarbos ir tuštumos. Kenčiantis namų šeimininkas ir ponia įsipina į ilgus dialogus, pasvarstymus ir galimus tiek praeities, tiek ateities variantus, apsupti būrio viską girdinčių tarnaičių. Filmas susideda iš kelių ilgų scenų, kurios turi įžangą, kulminaciją ir atomazgą.

Šaunūs kostiumai, minimalios masinės scenos, todėl filmas atrodo glaustas intymus ir kartu savotiškai įdomus. Neįprasta filmo pateiktis ir kompozicija leidžia pasinerti į sudėtingą XX amžiaus pradžios šeimynines situacijas – moters beteisiškumas, vyro ir namų garbė ir tai, kas iki šiol vis mažiau ir mažiau turi reikšmės – „ką žmonės pasakys“. Jaudinantys ir skoningi dialogai atskleidžia ne tik sankcijuotus kilmingų gyvenimo užkulisius, bet ir tikruosius žmogaus jausmus, brandžių žmonių jausmus. Iš esmės aktorinius meistriškumus demonstruoja personažų pora prancūzų aktoriai – Isabelle Huppert ir Pascal Greggory, kurie pademonstruoja subtilią ir brandžią vaidybą, kitaip sakant, „iš dūšios“. Žiūrint filmą, taip pat neapleidžia jausmas, jog scenos pagrindas yra teatrinis, kiekviena scena – tai mini spektaklis, kuris ypatingai tiktų teatrui.

Filmas ganėtinai vykęs, nepasakyčiau, kad mane sužavėjo ir pakerėjo, be puikių dialogų ir nuostabios vaidybos, filmas man labiau panešėjo kaip dokumentinė-didaktinė medžiaga, kurią drąsiai gali rodyti sutuoktiniams, kurie ateina pas psichologus gelbėti savo santuokos. Deja, filmo herojams santuokos išgelbėti yra praktiškai neįmanoma. Dar Oskaras Vailas yra pasakęs: „jei nebėra meilės, nebėra gyvenimo“. Puošnus ir kartu taupus filmas, intymus paverkšlenimais, manau, patiks nevienam, tiesiog filmas nepasirodė iš tų, kurie mane jaudintų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.3

Rytis Zemkauskas pristato „Gabrielę“:

Anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

"Už Lietuvą, vyrai!" arba kaip, apsisukus ant kulno, ieškoti politinio prieglobsčio Baltarusijoje ir Rusijoje?

Sveiki, 

Galima ravėti šieną arba jo neravėti, ieškoti adatos šieno kupetoje arba įsivaizduoti Obamą kaip albinosą po 50 plastinių operacijų, netgi galime sapnuoti Maiklą Džeksoną, o gal Britney Spears skutančią ne galvą, o bulves kotletams ar cepelinams. Galima. Arba ieškoti tiesos, kaip mėgsta daryti Petras Gražulis, kuris pasakė, jog nesijaučia kaltas ir tai tikriausiai buvo jo logiškiausias argumentas, kodėl jis nekaltas. Juk ir aš eidamas gatve galiu prismaugti kokį nors vaikigalį, išprievartauti bobutę, šunį įmesti į šulinį ir sakysiu, - aš nekaltas, nes nesijaučiu kaltu. Tokie guzai ir lieka guzai. Štai Šustauskas bėdavojosi, kad prašys Baltarusijoje politinio prieglobsčio, o ir tas pats vaikštantis su diadema ant galvos Gražulis karštligiškai sveikino Rusiją dėl ten įvestų griežtų laisvo žmogaus sankcijų, kai dar prieš „n“ metų dievagojosi, kad būtent sovietai jį kalino ir kaltino būtais ir nebūtais dalykais. Regis, patys aršiausi sovietų nekentėjai dabar gauna šlapiu skuduru ir su didžiausia meile ir atlaidumu nori grįžti į buvusios Sovietų Sąjungos glėbį – ilgimės botago, ar ne taip, gerbiamieji? Likimo ironija, kitaip ir nepasakysi.

Štai tie patys „supuvę Vakarai“ mums pirmiems Pabaltyje atvėrė mega baldų parduotuvę „IKEA“, kuri per metus mūsų šaliai užkals iki 100 milijonų eurų į biudžetą. Baltarusiai ploja katučiu ir sako, kad tik pas mus važiuos apsiprekinti. Ir gerai! Važiuokite, mes mylime ne tik jūsų piniginę, bet ir tai, kad jūs mylite Lietuvą – ar ne tai ir yra tikrasis patriotizmas, kada šalys taikiai kaip beždžionės viena kita pautelinėja ir išrenka parazitus. Tegu mūsų išprotėję baskerviliški politikai tevažiuoja to politinio prieglobsčio, po mėnesio parskuos kriuksėdami ir kiauksėdami, kad kažkur dar blogiau nei čia. Mes esame nemotyvuota politikų falšyvizmo tauta – viena yra skiesti eteriuose apie šeimos vertybes, vaikų apsaugą, o kitą savo gyvenimišku pavyzdžiu iliustruoti priešingą variantą – skyrybos, žmonos ir vaikų apleidimas, nes reikia medžioti gėjus ir gerai atrodyti prieš tautą, tokių politikų mes turime, jie yra populistano ateiviai, kurie šventai įtikėję, kad yra teisūs, netgi tada, kai mergaitė baksteldama piršteliu į juodą kvadratą sako, kad tai juoda, jie vis tiek sakys, kad tai balta. Taip, juk jie nesijaučia kalti, kad yra durni ir tauta paklojo raudoną kilimą žirkliuoti į politiką.

O štai šiandien Grybauskaitė parduotuvėje atsiskaitė žalia banko kortele ir visi nustėro, kad mūsų pirmoji šalies blondinė trumpakasė atsiskaitinėja kaip ir daugelis Lietuvos piliečių, prisimenant garsųjį pigių skrydžių „Raynar“ skandalą. Kuo banalesnis ir paprastesnis prezidentės pasirodymas žmogiškuosiuose reikaluose (kas, mano akimis, yra pagirtina!), tuo daugiau apkalbų ir svarstymų, kad mūsų blondinė turi būti robotas, kuris šneka porceliano tikslumo žodžiais, o kakoja pievagrybiais, baravykais ir dar geriau – citrininiais drugeliais. Kad ir kaip bebūtų keista, po Lietuvą plaunamų audrų, perkūnijų dygsta ne tik pirmieji grybai, bet ir prekybos centrai, atnešti iš tų pačių, kaip daugelis su panieka sako: „sugedusių Vakarų“. Tiesą sakant, tokie žmonės nelabai suvokia, ką jie sako, o rytoj kaip tik Žolinės, švenčiausiosios panos ėmimas į dangų – dainos, šokiai, estrada, bet prieš tai tegu kiekvienas pereina per apvalantį švęstą vandenį, kad nusiplautų „supuvusių Vakarų“ primestą politiką ir toliau susigūžę savo tamsiuose kampuose galėtų tulžingai griežti kobros dantį ant viso pasaulio, ant emigrantų, ant Grybauskaitės, ant skylėtų Kauno kelių ir galiausiai ant kiekvieno, išskyrus save patį. Dar kartą įsitikinu, kad žmogaus tamsumas pavojingas pačiam žmogui, o kad juokas, dar Platono laikais buvo kalbama, ilgina ne tik gyvenimą, bet ir iš esmės gelbsti mūsų pasaulį, kuris neretai sukasi ant to pikto danties.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geri metai" / "A Good Year"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmas „Geri metai“ (A Good Year) (2006), (kurį režisavo „Svetimo“ ir „Prometėjo“ režisierius Ridley Scott, pastarasis nustebino savo netikėtu universalumu), mane patraukė savo ypatingų aktorių kombinacija. Na, nekiekviename filme pamatysi australą Russellą Crowe, prancūzę Marion Cotillar bei britę Abbie Cornish – tai yra išties įspūdingas dalykas. Nors pats filmo pavadinimas kaip ir jo turinys nieko nestebina, tikėjausi vasariškos ir paprastos juostos, nufilmuotos viename iš Prancūzijos vynuogynų, tačiau žiūrėjau, žiūrėjau ir pamaniau, kad filmas visgi daug įdomesnis negu buvo galima tikėtis iš anksto.

Sultinga romantinė drama su humoru, manau, tiks ir patiks daugeliui ne tik dėl auksinių aktorių kolektyvo, vykusios lengvos, bet nebanalios režisūros, bet ir todėl, kad tai vienas iš tų filmų su dvasia, mėgavimasis lengvu vynu, o vyno šiame filme tikrai netrūksta! Graži prancūziška aplinka leidžia gėrėtis vynuogių dvaro aplinka, niekada nesibaigiančia vasara bei personažais, jų beprotiškais poelgiais, kurie primena gal prieš gerus metus matytą kino juostą „Kartą Jemene“ apie lašišų veisimą sausoje šalyje – tuokart ir jausenos, ir idėjos labai panašiai kalbėjo kaip ir „Geri metai“. 

„Geri metai“ – tai pasakojimas apie gyvenimo pasimėgavimą, kuris yra neįmanomas be gyvenimiškų pokyčių, tokius kardinalius pokyčius gali priimti ne kiekvienas ambicingas ir tvirtas žmogus, kaip R. Crowe kuriamas personažas. Viena smagiausių scenų – tai įkritimas į gilų baseiną ir ilgas kapanojimasis, toks kartais atrodo ir žmogaus gyvenimas, užciklintas, nuobodus ir monotoniškas, pamirštant tai, kas norėta kažkada būti. Nepaprastai šiame filme gražiai atrodanti Marion Cotillard buvo nepriekaištinga, kaip ir Russellas Crowe, kurie ir flirtuoja, ir žaidžia tiek gyvenimu, tiek jausmais tam, kad iš to vėliau būtų pagamintas geras ir sodrus vynas t.y. šis filmas. Po filmo norėjosi atsidurti akmeningos Prancūzijos pietuose, gerti vyną didžiulėje dvaro pavėsinėje ir žiūrėti kaip tolumoje, už turėklų sirpsta vynuogių laukai ir žinoti, kad tai vienos gražiausių gyvenimo akimirkų, patys gražiausi ir geriausi metai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokoladas" / "Chocolat"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Šokoladas“ (Chocolat) (2000), kurį režisavo „Kas kamuoja Gilbertą Greipą“ ir „Sidro namų taisyklės“ Lasse Hallstrom‘as. Filmas – tai garsaus romano (jį turime ir lietuviškai!) ekranizacija. Pamaniau, kad pats laikas pažiūrėti ką nors saldaus, tad jau vien pats pavadinimas „Šokoladas“ nuteikia optimistiškai, nors pats filmas gal ir nėra toks saldus, kadangi nuolat iš vienos vietos į kitą besikraustančiai herojai su dukrele ir nematoma kengūra tenka susigrumti ne tik su savimi, bet ir dievobaimingu grafu bei viso miestelio skeptikais.

Gražus filmas, kuris, mano akimis, turi dvasią, turi tą keistą filmo aurą, kuri verčia žiūrėti ir žiūrėti dar kartą. Tikrai labai vykęs filmas apie tai, kaip reikia džiaugtis gyvenimu. Miestelyje atsidariusi šokoladinė tampa tikra oazė visaip save mėgstantiems riboti gyventojams ir natūralu, jog ji dar vadinama ir nuodėmių užeiga, nesvarbu, kad kitoje gatvės pusėje vyrai geria alų ir lošia kortomis. Malonumas ir religija – štai kas šiame filme grumiasi, apsimestinis davatkiškumas ir būvimas savimi. O gal reikia labiau sakyti, kad religija daigoja besikeičiančio pasaulio šakas, kurioms anksčiau ar vėliau lemta užaugti ir pakeisti pasaulį. 

Pagrindinį vaidmenį šiame sukuria „Oskaro“ savininkė Juliette Binoche – jos būvimas šiame kine vėlgi kaip koks dvigubas šokolado įdaras – pilnas nepaaiškinamos ir tokios savaime suprantamos energijos. Filme taip pat pasirodo pirmo ryškumo žvaigždės – puikioji Judi Dench, Johnny Depp, kuris šįkart visgi manęs nenervino, bet vis tiek negaliu jo pakęsti, „Matricos“ žvaigždė Carrie-Anne Moss. Aktorių būvimas beveik pasakinio pobūdžio filme nuteikia ypatingai maloniai. Gerai, kad šalia turėjau kelis itališko recepto lietuviškus saldainius, nes nebuvo jau taip pavydu žiūrėti, kaip J. Binoche nuolat trina šokolado pupeles ir maišo ypatingai viliojančias mases. 

Pats filmas ne šiaip sau apie šokoladą ir jo magišką galią priminti, kad reikia mėgautis gyvenimu ir pats mėgavimasis savaime nėra jokia nuodėmė, bet atrodo, kad režisieriui daugiau ar mažiau pavyko patį filmą sukurti kaip šokoladą. Nors jame iš esmės yra tokie patys vaizdai, kaip ir daugelyje filmų, tačiau jie kažkaip ypatingai išplakti, pasakos tipo pasakojimas apie realius žmones savaime virpina vaizduotės stygą. Nesitikėjau, kad filmas šitaip patiks, tad belieka laukti, kad ir į Lietuvos kaimus atkeliautų moteris su raudona mantija ir atidarytų kažką panašaus, ką galime išvysti „Šokolade“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jaroslavas Melnikas "Kelias į rojų"

Sveiki, 

Jaroslavas Melnikas yra vienas įdomiausių šiuolaikinės lietuviškos prozos rašytojų, kuris atstovauja intelektualiai mokslinės fantastikos, misticizmo, neosiurrealizmo, neosimbolizmo žanrams. Tai antroji knyga, kurią perskaičiau šio rašytojo, todėl šiandien noriu pristatyti – „Kelias į rojų“ (Baltos lankos, 2010). Prieš ketvertą metų teko pirmą kartą sugraužti Melniko „Tolimą erdvę“ (2008), kuri, tiesą sakant, padarė iki šiol neišdildomą įspūdį. Na, autorius kuria ir rašo ne tik lietuviškai, bet ir prancūziškai, įtariu, kad ir rusiškai. 

„Kelias į rojų“, manding, iškart asocijuojasi su labai nuvalkiotu pavadinimu, visur, kur tik randasi pavadinimuose žodis „rojus“, kelia rimtą susirūpinimą ir atbaido nuo banalios, neoriginalios literatūros. Pavadinimai gerų knygų būna neretai lyg rakštis užpakalyje, reikia prajoti aklais žirgais, kad to nepastebėtum, o simbolinis žodis „kelias“ išvis super efektingai nudėvėtas. Kas čia dabar bus? „Dharmos kelias“? Keruako „Kelyje“? „Duok durniui kelią“? Visi keliai veda į...? Pernelyg plačiai naudojamas simbolis, kurį rašytojas, o gal leidykla parinko ne itin efektingą pavadinimą, kuris nubaido musę nuo medaus prie gardesnės š... krūvos. Nepaisant to, už šio pavadinimo, šis prozos rinkinys, kurį sudaro miniatiūros, apsakymai, apysakos ir net siurrealistinis romanas yra, manau, vykęs leidinys.

„Kelias į rojų“ – tai, mano galva, ilgai kaiptų tekstų ir nuotrupų rinkinys, kai kurie tekstai net neturi tikslaus žanro apibrėžimo ir labiau panašios į nuotrupos, kurias užrašome kokią nors idėją, tarkim, gerdami alų kokioje nors užeigoje ant servetėlės. Šalia tokių padrikų ir trumpų tekstų randasi ir stiprios novelės, apsakymai, dvelkiantys simboliniais, metafiziniais, ezoterinėmis, dvasinėmis bei filosofiniais niuansais. Štai, kad ir vienas iš kūrinių, apysaka „Siela“ moters – paukštės sutapatinimas man labai priminė F. Kafkos „Metamorfozę“, kai pagrindinis veikėjas pamažu tampa vabalu. Šiame rinkinyje labai daug mokslinės fantastikos, niūraus ir nelabai perspektyvaus žvilgsnio į ateitį, ne, neperspektyvaus ne technikos ir pasiekimų prasme, bet į patį žmogų. Kad ir kokie bebūtų herojai, kūrinio personažai apimti kažkokio nepaaiškinamo metafizinio tuštumos jausmo, begalinio ilgesio ir vienatvės. Ko jie ilgisi? Praeities, paprastumo? Archetipinių pradų?

Atsakymas tikriausiai veda pas Dievą, kurio apstu kūriniuose, kartais didelio ir neapčiuopiamo, kaip visa ko būvimas, o kartais sužmogintas, neretai jam suteikiant tik paprasto žmogelio sąmonę, pritaikant tuos pačius žmogaus rūpesčius, atsakomybės jausenas ir net moralę. Dievo sumenkinimas priveda neretai prie to, kad Dievui reikia tokios pat paguodos, bet iš tikrųjų už viso šito slypi žmogaus dvasinė praraja, religinių stereotipų atmetimas, pamatinio tikėjimo šaknies paieška, kuri, regis, nėra sėkminga. Į Dievą kūriniuose žvelgiama ir filosofiškai, svarstant jo formos galimybes, galimybės individualiai susisiekti su juo tiek per pasąmonę, tiek realiame pasaulyje, lyg „eitume pas kokį nors daktarą“. Dievo gydymo galios neužčiuopiau, jis bejėgis kaip ir pats žmogus, o galiausiai „peršasi mintis“, kad visi keliai veda į patį žmogų, jame trūksta susitaikymo, nors jame yra ir dieviškasis pradas, ir sėkmės bei laimės formulė, tik ji kažkokia nesuvokta, neišsprendžiama.

„Kelias į rojų“ – tai ne tik miglotos ateities peizažai, atmiešti vienatve ir ilgesiu, bet ir visai realiai galimos mūsų pačių versijos. Ypatingai mane sužavėjo pirmasis kūrinys „Kodėl aš nepavargstu gyventi“ apie persodinamas smegenis ir žmogaus pasikėsinimą į amžinybę. Taip, ne tik ateities žmogus meta iššūkį Dievui ir jo dieviškumui, bet ir pats pamažu ima jaustis dievišku, nors tai jau kuo sėkmingiausiai vyksta ir dabar, - plastinės operacijos, širdies, inkstų ir kitų organų persodinimai išplėšia žmogų iš mirties, jį atjaunina ir pratęsia jo gyvenimą. Daugelis kūrinių skamba kaip manifestas Dievui, kodėl mes esame tokie trumpalaikiai, kaip baterijos, jei galime būti tobulesni?

Esama ir transendencinių keistų kelionių, viena iš tų – kelionė turtuolių traukiniu. Kapitalizmo destrukcija žmogaus sielai ir dvasiai žaviai „įsūdyta“ kone vaiduokliškame pasakojime. Personažai atsiduria onirinėse erdvėse, savo sapnų labirintuose, ateityje, kęsdami nepakeliamus laiko būties šuorus, sendami ir jausdamiesi vis labiau vieniši. 

Nors man labiau patinka romanų žanras, o ne prozos rinkiniai, labai tikiuosi, kad Jaroslavas Melnikas nepaleis savo plunksnos ir iš tų begalės savo idėjų sukurps išties įspūdingą kūrinį, nenusileidžianti ne tik „Keliui į rojų“, bet ir jo kur kas labiau išvystytai „Tolimai erdvei“.

 

Jūsų Maištinga Siela