Filmas: "Komandoras: Tamsioji pasaulio pusė" / "Master and Commander: The Far Side of the World"

Sveiki, 

Australų režisierius Peter Weir yra visada sėkmingas savo didingais ir prabangiais kino užmojais, nenukarpant ar neiškarpant gilesnių kino „žinučių“ žiūrovui. „Kelias atgal“ (2010), „Trumeno Šou“ (1998) režisierius 2003 metais pristato nuotykių dramą „Komandoras: tamsioji pasaulio pusė“ (Master and Commander: The Far Side of the World), kuri taip pat sulaukė tiek palankių kino kritikų, tiek žiūrovų atsiliepimų. Na, nuotykiniai pasakojimai, o ypatingai apie senovinius laivus ir įgulas yra tikra klasika. Šis pasakojimas apie 1805 metus, kur Pasaulio pakraštyje konkuruoja ir grumiasi anglų ir Napoleono Bonaparto prancūzų laivai.

Sodrus, prabangus ir matomai gerai suręstas ir ištransliuotas siužetas leidžia mėgautis interpretuotais istoriniais mūšiais, žavėtis ilgomis, po metus ir daugiau kažkada trukusiomis kelionėmis, tokie žygiai neretai baigdavosi mirtimi. Taip, šis filmas yra būtent vienas iš tų vyriško prado, jame nedominuoja moterys, tačiau net ir čia netrūksta pačių įvairiausių sentimentalių jausmų – draugų draugystė, tėviško užstojimo, pagalba nuskriaustiems, vyro ir vaiko santykiai. Filme didelė paletė skirtingų charakterių, kuriuos įtakoja laive susiklostę santykiai pagal įgulos narių laipsnį ir draugystę. Išties tai epinio pasakojimo filmas, kada nuo pat pirmos filmo minutės įsėdi į anglų laivą ir keliauji į Braziliją, Argentinos pietus, o galiausiai į Galapagus, susiduriant su priešais, neišvengiamai prarandant draugus ir atrandant naujus.

Pagrindinį vaidmenį kapitoną Komandorą sukuria australų aktorius Russell‘as Crowe, kuriam būdingi filmai su didžiuliu komerciniu potencialu ir gerai išdirbtu scenarijumi. Manau, kad jam labai tinka vaidinti šiurkščius, brutalius ir valdingus vyrus, kadangi pats aktorius taip pat filmavimo aikštelėse nebūna ėriukas ir nebijo pasiųsti režisierių ant trijų raidžių, taip ir Komandoras jaučiasi sodrus, tvirtas, ryžtingas, bet kartu abejojantis teisingumu ir santykiais su aplinkiniais. Tai neabejotinai geras šio aktoriaus vaidmuo, bet parodykit man nors vieną prastą Russell‘o Crowe pasirodymą? Taip nebūna. Kitokių šiame filme mega ryškių aktorių kaip ir nepastebėjau.

Visgi tai maskaradinis filmas, skatinantis fantazuoti ir žavėtis istoriniu laikotarpiu, pajusti teisingumą ir eiti ten, kur veda širdis, banaliau ir nepridursi. Mano galva, tai vienas geresnių ir prabangesnių nuotykinių filmų, kuris patiks ir paprastiems žiūrovams, ir kinomanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris iš penktojo rajono" / "The Woman in the Fifth"

Sveiki, 

Lenkų režisierius Pawel Pawlikowski 2011 metais pristatė dar vieną savo juostą pavadinimu „Moteris iš penktojo rajono“ (The Woman in the Fifth). Na, su šiuo režisieriumi jau buvau susidūręs, kadangi regėjau jo dramą „Mano meilės vasara“ (2004), kuri paliko gan gerą įspūdį. Šįkart režisierius juostą filmuoja Paryžiuje, bet toli gražu to Paryžiaus grožiu nesididžiuojama, neleipstama dėl meilės miesto magijos ir, tiesą sakant, Paryžius šiame filme apkartęs, niūrus, nesvetingas.

Apskritai tai filmas ne apie miesto galią, o apie rašytoją, kuris balansuoja ties beprotybes riba, įsipainioja į keblias situacijas, kurias yra linkęs priimti kaip adaptuotą realybės versiją. Pirmoji filmo valanda pakankamai kebli, nes ji dvelkia monotonija, kuri nėra pakankamai nuobodi, tačiau kai kam gali pasirodyti toks kaip „šnekėjimas apie nieką“, vaizdai ir vienišo tėvo istorija nei graudina, nei pernelyg intriguoja, todėl neišnyksta toks įspūdis, kad tai nelabai vykęs scenarijus, todėl filmas toks pilkas ir neįsimenantis, kad gali pasirodyti apskritai nevertas dėmesio. Gerai, kad filmas tetrunka vos pusantros valandos, nes savo cementu gali pritrėkšti miegui. Tik likus pusvalandžiui iki finišo, ėmė rutuliotis mistiniai ir nenuspėjami dalykai, bet ir jie jau nebepritempia šio filmo iki „geros juostos“ vardo, nors staigmenų šiokių tokių siužete esama.

Filme pasirodo populiarusis „Gatakos“ žvaigždė Ethan Hawke, kuris blaškosi po miestą, ieško rašytojui būdingo įkvėpimo bei trokšta susigrąžinti dukrelės palankumą ir netgi globą, tačiau niekas šiame filme neišspręsta, pasigedau kažko daugiau nei žaidimu su psichika ir realiai keblia rašytojo situacija. Filme pasirodo ir mistinę moterį, o gal savotišką sąžinės balsą įkūnijanti Kristin Scott Thomas, kurios būvimas daugeliui juostų įneša kažkokio gelbėjimosi rato, šis filmas taip pat ne išimtis, bet dėl abejotino scenarijaus ir dėl pateikimo, man filmas pasirodė toks neišrištas, o suveltas ir neišspręstas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maistinga Siela

Filmas: "Bizantija" / "Byzantium"

Sveiki, 

Tikriausiai daugelis iš jūsų laukė ir tebelaukia filmo „Bizantija“ (Byzantium) (2013), kuris sulaukė tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nemažo susidomėjimo, kadangi šią juostą režisavo „Interviu su vampyru“ (1994) režisierius Neil Jordan. Taigi, ir vėl apie vampyrus! Regis, ši tema ir resursai niekada neišsisems! Visgi daugelis į „Bizantiją“ žiūri pretenzingai ir nemano, jog tai geras filmas, bet nebūčiau linkęs taip greit nuteisti, juolab, kad savu laiku kritikai taip pat liaupsėmis nežarstė „Interviu su vampyru“, o šiandien šis filmas pavirtęs tikra klasika.

„Bizantija“ buvo viena laukiamiausių juostų šiemet ir šiek tiek baugino tokie prastoki arba vidutiniai atsiliepimai. Ši kino juosta, mano galva, tai šiek tiek blaivesnis žvilgsnis į vampyrus, vampyrizmą ir apskritai į viską, kas su iltimis, nuslopinant ir prigesinant romantiškumo ir nusaldintus „Saulėlydžio“ sagos padarinius bei serialų nuskalautus muilo burbulus. Visgi „Bizantijos“ scenarijus nepamiršta, kad amžinybė yra sunki, o gyventi nuolat, besikraustant iš vienos vietos į kitą, slegia net nemirtingas būtybes. Nemirtingumas čia vis dar suvokiamas kaip prakeiksmas, atskirtis nuo žmonių, subtiliai balansuoja tarp kitoniškumo ir žmogiškumo. Tokios dvi herojės motina Klara ir dukra Eleonora keliauja iš miesto į miestą, siurbdamos gyvųjų kraują, dažniausiai kaip kokios sanitarės, gerdamos senųjų ir merdėjančių kraują. Per 200 metų klajonių tarp motinos ir dukters užmezga sudėtingus ir glaudžius santykius, tačiau jos nuolat turi bėgti ir slėptis. Čia ne tie vampyrai, kurie demonstruoja iltis, visa ko simbolis ir ženklas yra staiga užaugantis ir susitraukiantis nykščio nagas, kuris prakerta gyslą. Čia vampyrai nėra nemirtingi, neturi kažkokių specialiųjų galių užvaldyti žvilgsniu, judėti labai greitai ar kažkaip kitaip, nebijo česnakų ar kryžių, saulės spindulių, tik negali užeiti į vidų, jei jie nepakviesti. Tai lengvesnis vampyro portretas, tik ar jis įdomesnis? Praktiškai jos nieko nesiskiria nuo paprastų žmonių.

Pats filmo užpildymas buvo įdomus, niūrios spalvos, vėsus šiaurietiškas klimatas, „Bizantijos“ viešbutis, paslaptinga sala, kurioje paaukojama siela už gyvenimą ir tikrai, rodos, negalima klysti, viskas puikiai ir sodriai sudėliota, tačiau pati jausena visgi ne tokia gera kaip legendinio filmo „Interviu su vampyru“, kuri buvo kur kas efektyvesnė, labiau dvasingesnė, labiau atsižvelgta į laikotarpį. Būtent senesniam filmui dvasingą atmosferą padėjo sukurti 17 amžiaus atmosfera, o „Bizantija“ daugiau kalba apie šiuos laikus, todėl to tiršto žvakių mirksėjimo, paslaptingumo tamsoje, tamsiosios vampyrų pusės pritrūko, pernelyg mažai dėmesio buvo skirta motinos ir dukters suvampyrėjimo genezei, nes būtent toji šeimynėlės praeitis labiausiai ir jaudino.

Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukuria merginų duetas Saoirse Ronan, kuri paskutiniu metu karaliauja kino salėse ir Lietuvos neaplenkia nė vienas jos filmas bei Gemma Arterton, kurią dar galime prisiminti iš „Jonuko ir Grytutės: Raganų medžiotojų“ pasisekusio filmo. Na, daugelis giria Gemmą dėl jos seksualumo. Taip, jos vaidmuo buvo dėkingas, jis kur kas laisvesnis, juk ji prieš 200 metų buvo viešnamio prostitutė, todėl lėbauti ir į viską žiūrėti paprasčiau yra linkusi, nors nemanau, kad S. Ronan personažas prastesnis, jis netgi sudėtingesnis ir ne dėl to, kad ji pasakoja visą istoriją, bet dėl savo stagnacijos, laiko bėgimo nuovargio ir simpatijų sutiktam mirtingajam. Ji nesidžiaugia, atrodo, iš vidaus amžinai sudužusi ir net per 200 metų nesusitaikiusi su savo nauja prigimtimi, o tai perteikti nėra jau taip ir lengva. Manau, kad abi aktorės čia susitvarkė ypač efektyviai! 

„Bizantija“, nors ir sumenkintas filmas, man jis labai patiko. Žiūrėjau vidurnaktį ir mane apėmė keistas amžinybės ilgesio jausmas, toks, kokį dažniau sukelia gera perskaityta knyga ar pamatytas filmas. Gal filmo norėjosi stipresnio, kad jis visiškai užvaldytų mintis, bet išėjo vis tiek neblogas kūrinys, gal vietomis buvo tuštokas, bet daugelis scenų, ypatingai kalbant apie 18 amžių, man pasirodė dvasingos, įdomios ir paslaptingos. Rekomenduoju fantastinių filmų mėgėjams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didysis Getsbis" / "The Great Gatsby"

Sveiki, kino mylėtojai,

Tikriausiai daugelis iš jūsų pašėlusiai laukėte filmo „Didysis Getsbis“ (The Great Gatsby) (2013), kuris netikėtai tapo tarptautinio Kanų kino festivalio atidarymo filmu. Taip pat manau, kad jau daugelis suskubo jį pamatyti, nes jis neaplenkė ir Lietuvos kino teatrų. Legendinį Skoto Fidžeraldo romaną, kurį turime ir lietuviškai, ėmėsi ekranizuoti australų kilmės režisierius Baz Luhrmann, kuris žinomas tokių didelių filmų kaip „Mulen Ružas“ (2001) ar „Australija“ (2008) kūrėjas. 

Iš šio „Didžiojo Getsbio“ buvo tikimąsi ypatingai daug, tačiau tiek kritikai, tiek dalis kinomanų visgi nusiminė, jog juosta ne itin pavyko. Ką reiškia ne itin? Atsiliepimuose galėjai išgirsti nusivylimo gaideles, kurios reiškė, kad filmas tapo tuščios prabangos kūriniu. Bet man šis filmas patiko! Ir patiko galbūt labiau nei „Mulen Ružas“, kuris pagarsėjo savo išskirtiniu teatriniu vizijos užpildymu, panašios vizualumo gairės yra ir „Didžiajame Getsbe“. Tiesą sakant, galiu sutikti su kritikais, jog istorija „praplaukia pro šoną“, ji nepasirodė stipri ir paveiki, aktoriai taip pat nebuvo efektingi, veikiau panašūs į vaikščiojančias gražias karpytas lėles, kurios persirengia gražiais rūbais. Sintetika ir nenatūralumas užgožia vieną garsiausių XX amžiaus literatūrinių kūrinių. Kai kurios scenos išties pasirinktos pompastiškos, skambant repo muzikai šokama XX amžiaus pirmosios pusės šokius arba karnavalo spalvos ir grožis pranoksta net šių dienų prabangiausius Pabaltyje esančius klubus. Suprantama, kad norėta sukelti svaiginančios prabangos įspūdį, bet didelė dalis viso šito tiesiog eklektiškai prasilenkia su pasakojamuoju laikmečiu. 

Ir iš kitos pusės žvelgiant, perdėtas vizualumas buvo stulbinamo grožio, jaučiausi lyg operatorius būtų prisirišęs mane prie savo kameros ir kartu plukdęs po neįtikėtinai pasakiškai beveik onirines „Didžiojo Getsbio“ erdves, retkarčiais primenančias „Nuodėmių miestą“. Manau, kad filmo vizualumas visgi yra pliusas, o jei jo nebūtų, filmas būtų nykus, jo interpretacijos menkos. Nežinau, gal režisierius leidosi pernelyg daug improvizuoti ir ši interpretacija truputį išsigimė į tuštumos pusę, bet nepasakyčiau, kad filmas visiškas pravalas. Prisimenu Sofijos Kopolos „Mariją Antuanetę“, kur šiuolaikinės roko baladės skambėjo „ant 17-18 amžiaus“ vaizdų, tačiau niekas nesipiktino tokiu kontrastu. Palyginus su „Mielo draugo“ ekranizacija, kuri taip pat sulaukė daug kritikos, manau, kad „Didysis Getsbis“ yra kur kas labiau vykusi juosta, nors ir turinti savo minusų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pieta" / "Pieta"

Sveiki, 

Pietų Korėjos bene garsiausias ir mylimiausias režisierius Lietuvoje Kim Ki – Duk‘as 2012 metais pristato ir parodo savo 18 – tąjį filmą pavadinimu „Pieta“ (Pieta), kuris ir vėl sulaukia ypatingo dėmesio ir pripažinimo! Venecijos kino festivalyje ši juosta išplėšia „Auksinio liūto“ apdovanojimą, o ir mūsų pačių neaplenkia, nes pasirodo „Kino festivalyje“, kur beveik kasmet pristatoma vis nauja šio režisieriaus juosta. 

„Pieta“ – tai sudėtingas ir kaloringas kinas, puikiai suprantamas Vakarų kultūrai, jo mintys aiškios ir savaime suprantamos. „Pieta“ gerokai nutolusi nuo Kim Ki – Duk‘o ankstesnių juostų, bent jau tų, kurias man teko matyti, tiek savo raiška, tiek niūriomis ir tamsiomis spalvomis, kurias, kaip prasitarė pats režisierius, įkvėpė kapitalistinio pasaulio susidorojimas su žmogumi, kitaip sakant, pinigų valdymo problemos ir tai, ką jie padaro iš žmogaus...

„Pieta“ išties pulsuoja savo plieniniu žiaurumu. Pusę filmo galvojau, kad tai filmas vien tik apie atleidimą ir kaltę, nes toks beatodairiškas motinos noras atpirkti kadaise padarytą kaltę buvo neabejotinas žingsnis ties beprotybę. Monstrą įkūnijęs sūnus, kuris „išmušinėja“ savo skurdžioje apylinkėje skolas, nežino, nei kas yra motiniška šiluma, nei šilta ir jauki vaikystė. Atgailaujančios motinos kančios ir pažeminimai yra neabejotinos aliuzijos į Mikelandželo skulptūrą, kuri pavadinta „Pieta“, kai motina savo mirusio sūnaus nuogą kūną laiko ant rankų, tik šįkart tai sūnaus žmogiškumo mirtis motinos akyse. Ar įmanoma atpirkti kaltę ir vėl sūnų atversti į normalų žmogų, žinant, kad jis sunkiai nusikalsta žiauriai elgdamasis su aplinkiniais? Daug pamąstymų apie kaltę, nemeilės padarinius, pinigų galią „užlopyti“ žmogiškąsias problemas ir motinos besąlyginę meilę, kuri staiga sustingsta kraujyje, kai tik pajaučia, jog ji prisikasė iki sūnaus. Antroje filmo pusėje viskas apsiverčia ir motina imasi kankinti savo sūnų už tai, ką jis ilgus metus daro kitiems žmonės... tie kankinimo ir atgailos keliai filme labai pilki ir niūrūs, atmiežti skurstančios visuomenės spalvomis ir kapitalizmo nužeminto žmogaus jausenomis. Sūnus nesuvokdamas kas yra motina, netgi ryžtasi tokiai beprotybei kaip seksualinė sueitis, tačiau motina pasiryžusi iškęsti viską, kad tik pasiektų savo.

Neįtikėtinai šiurkštus šįkart Kim Ki – Duk‘as šokiruoja brutaliais šeimyniniais vaizdais, nesuvokiamais ir hiperbolizuotais atgailos bei apsivalymo keliais, todėl pratus prie įvairių šio režisieriaus spalvų, ši juosta gali pasirodyti blanki, tausojant operatoriaus darbus, vizualumą, bet visa tai turėjo būti tam, kad sukurtų monolitinę ir pilką „už prabangių dangoraižių“ egzistuojančią visuomenės užribį, kur teisingumo tiek, kiek teisingų žmonių. Man asmeniškai tai stiprus darbas, kuris paliko puikų įspūdį, kadangi esu žiaurių ir kontrastiškų filmų mėgėjas, kur balansuojama ant beprotybės sūpynių ir, rodos, to niekada negalėtų įvykti gyvenime.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela