Knyga: Mindaugas Kvietkauskas "Uosto fuga"

Mindaugas Kvietkauskas. „Uosto fuga“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Kol vis dar po Kristinos Sabaliauskaitės perversmo laukiame dar vieno gero romano, kuris galutinai užbaigtų romano atsinaujinimo ciklą, lietuviškoje literatūroje vis dar atsiranda puiki tos elegantiškos ir daugiasluoksnės, aktualios eseistikos, kuri, regis, tuoj turėtų išsikvėpti, bet kasmet sulaukiame bent po vieną dėmesio vertos knygos. Mindaugo Kvietkausko esė rinkinys Uosto fuga jau įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir vis dar nepaliauja atrasti savojo skaitytojo prieš visai atguldama į bibliotekų lentynas. Tiesą sakant, Uosto fugą įsigijau prieš gerą pusmetį, kai krimtau tuokart R. Rastausko Privačią teritoriją, kuri pasižymėjo intelektualiu šmaikštumu, tačiau, knygai įpusėjus, žavesys ja prigeso ir visko pasidarė tiek tiršta, kad tapo net nebeskanu, gal R. Rastauskas ir lėmė, kad M. Kvietkauską užmečiau pusmečiui į šalį. Štai M. Kvietkausko eseistika turi visus patraukliausius bruožus įtampai ir aktualumui išlaikyti iki pat paskutinio puslapio, todėl mano bibliotekoje eseistikai kaip pas šventą Petrą vėl atrakinti visi vartai.

Visų pirma, knyga dvelkia sąžiningos paties autoriaus pozicijomis, asmenybės, kuriai rūpi, kas dedasi su lietuvių kultūra, su literatūra, kaip kuriama istorija, kaip išsaugojama sukaupta patirtis, kuriai ne vis vien emigruoti, ar uždirbti šimtu euru daugiau. Pirmiausia knyga palieka išsilavinusio žmogaus užkrečiamą energiją, intelektualams suprantamą aktualijų lauką, o paprastiems mirtingiesiems, kurie save laiko už kultūros barų ar vien tik masinės kultūros vartotojais, vargu ar tekstai apskritai kuo gali pasirodyti įdomūs.

Eseistas savo tekstuose apjungia net keletą ryškių humanitarinių bazinių rezervų – literatūrą, istoriją ir filosofiją. Šios trys bazės sukuria stiprų išsilavinusio ir atviro žmogaus įvairiais kultūriniais rakursais piešiantį ir į dialogą su skaitytojais kviečiantį rašytoją. Retai kada beperskaitoma šiuolaikinė grožinė lietuvių rašytojų knyga, kurioje būtų mezgamas nuoširdus santykis su skaitytoju, verčiant kartu į problemas žvelgti kaip bendruomenė, tą įspūdį stiprina kai kada pasirinktas įvardis „mes“, pajunkant skaitytoją prie savęs kaip polifoninio balso elementą. Dažniau literatūroje visgi išryškėja individualioji rašytojų pozicija, klyksmai tyruose, cinizmo pliūpsniai, norit pritraukti skaitytoją prie intelektualių dalykų, tačiau M. Kvietkauskui šio masalo nereikia, jo stiprioji pusė lieka atviras santykis su skaitytojais, neprarandant ir kritiško žvilgsnio į nūdienos tautos kultūrinius procesus.

Pirmoji knygos pusė, ypač pirmieji trys-keturi Uosto fugos tekstai literatūriškai visumoje atrodo tvirčiausi, kadangi jie parašyti labiau laikantis poetinės literatūros krašto nei atviro dialogo, kuris taip tinka eseistikai. Pirmoji esė Uosto fuga pasakoja apie legendinę (mitinę?) Uosto gatvę Vilniuje, kurioje gyveno Sofija Kymantaitė ir pas kurią ateidavęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Esė iš esmės iškart patraukia apsišvietusį žmogų, nes jis žino šias istorines asmenybes, yra priverstas sekti jų biografijos pėdsakais ir leistis į kažin kokį pusiau detektyvinę intelektualinę kelionę, nes istorija pasakojama trejais laikmečiais: viena jų vyksta Čiurlionio laikais, kita pasakojama Milašo ir Jadvygos meilės istorija ir paskutinioji apie paties autoriaus aptiktą Uosto gatvės kampą. Trys gijos ir paralelės, aplipintos istorinių paradoksalių, kontekstų, kuria mažo, bet gilaus idėjiškai ritmingo teksto įspūdį, įterpiant pasakotojo apsiskaitymo kontekstus iš literatūros barų.

Mindaugas Kvietkauskas

Gyvas kambarys apie rupūžes ir G. Orwellį tikriausiai bus vienas labiausiai įsimintinų rinkinių tekstų. Autoriui itin literatūriškai pavyko apčiuopti archajišką rupūžės įvaizdį ir jį „pritempti“ analogiškai ne tik prie šiuolaikinių migracijos procesų, bet elegantiškai ir poetiškai kone lengva filosofine ristele perbėgti per Vilniaus geografiškai besiformuojantį kultūrinį ir istorinį klodą, atskleidžiant kritinį santykį į lietuvių gyvenseną ir požiūrį, dažniausiai mėtant akmenis į biurokratinės valdžios darželį.

Uosto fugos centre – Vilnius, o ne Klaipėda, tai autorius aiškina per istoriją, kai Vilnius išties buvo uostu, kai Nerimi keliavo laivai ir garlaiviai. Ne tiek Lietuvos sostinė, kiek miestas autoriui (ir daugeliui iš mūsų) formavęs ir davęs asmenybių, todėl istorinės dokumentikos nuotrupų ir netgi akivaizdžios autoriaus aistros domėtis miesto praeitimi ir ieškoti pasekmės ir priežasties ryšių su šių dienų Vilniumi nuteikia detektyvinei kelionei. Panašiai būta tekste Amžino judesio miestas, kuriame savaip perpasakojama Vilniaus baroko statinių architekto genijaus Glaubicos biografija ir paties autoriaus detektyvinė kelionė, ieškant pražuvėlio šaknų. Apskritai malonu, kada autorius dažniausiai renkasi ne konkretų visokeriopai atskleistą žavinčią istorinę asmenybę, kiek paraleliai jungdamas su kitomis asmenybėmis, kartais visai netikėtai surasdamas panašumų tarp to, ko paprastai net intelektualiausias skaitytojas nebuvo pastebėjęs.

Štai Platanų šaknys nuo šiol vers tikriausiai kiekvieną skaičiusį nors kiek pasidomėti Sylvia Plath asmenybe. Neskaitant fakto, kad jauna literatė nusižudė, įkišusi galvą į orkaitę, M. Kvietkauskui labiau šioje esė rūpi feminizmo literatūros laikysena, nors čia pat teigiama, kad lytis kūryboje neturi reikšmės, tai tėra laikmečio kultūros požiūrių padiktuotos tendencijos. Tarp S. Plath vedama nuspėjama Virginios Woolf likimo ir kūrybos paralelė. Prisimenamas Savas kambarys, kurioje feministinė rašytoja išsakė savo moters rašytojos pozicijas, o M. Kvietkauskas persako visa tai plačiau, išeidamas ir palikdamas lyčių klausimą kitiems, ir prabyla lygindamas šias dvi rašytojas apskritai apie žmogų kūrėją, kuriam tiesiog yra būtinybė kurti: „...turėtų mokyti mus, vyrus ir moteris, gyventi ir susikalbėti ant tikrųjų gyvenimą ir kūrybą judinančių šaknų, teikiant šešėlį išminčiai? Bet ar šiandien jos to moko? (p. 49)“.

Dar vienas įsimintesnių eseistikos tekstų rinkinyje buvo Esteros žirklutės, kuris teikė malonumo ir glumino. Visų pirma, parašyta vedant ryškias aliuzijas į Bibliją, aiškinant vardo reikšmę ir t. t. ir pan., tačiau šioji istorija apie žydaitę Holokausto metu išties stulbina, bet kai rodos, tuoj autorius sudės visus taškus ant i, staiga ima pasakoti apie savo ir Esteros susitikimą bei didžiulę sunkiai prieinamą žydų biblioteką, apie kurią, dievaži, absoliučiai nieko nežinojau ir tikriausiai, kas nesidomėjo žydais Vilniuje, tas ir nežino. Tie intelektualūs tramplynai ir netikėti rakursai M. Kvietkausko eseistikoje išties nuteikia įdomiam ir turiningam skaitymui.

Maždaug įpusėjus knygą, ima ryškėti kita knygos tendencija, labiau publicistinė, einanti labiau į dialogą su skaitytojais (daugelis jų publikuoti įvairiuose leidiniuose ir internetiniuose portaluose), čia jau nebe tos svaiginančios istorijos apie asmenybes, kiek išgryninta eseistika per probleminį lauką, o jų autorius nesivaiko ir vienaip ar kitaip iš vienos esė į kitą atkartoja tomis gaidomis, kurios jam pačiam svarbios: apie poeto ir poezijos reikšmę, apie kultūros vertinimą, apie emigraciją ir t. t. Tekstai suguldyti nuo 1998 metų, kai kurie turi naujų prierašų, komentarų, įvairių svarstymų, todėl pabaigoje tekstai šiek tiek tampa dėl polemikos gaidų suvienodėję.

Nepaisant visko, rinkinys gyvas, jame išryškėja ne tik Mindaugo Kvietkausko asmenybė, bet ir piešiamas ištisas lietuvių literatūros peizažas, kuris turi empirinį autoriaus liudijimą, kritišką žvilgsnį į istorinius įvykius ir nūdienos sprendimus. Šiam literatūros peizažui svarbūs kontekstai, lietuviški ir pasauliniai, daug paradoksų ir paralelių kuria netikėtų rakursų žaismę, o sąžiningas pasakotojo balsas, kuris atjaučia ir supranta kitus intelektualus, kultūros ir meno žmones, atsidūrusius globalaus pasaulio pakraščiuose, leidžia nesunkiai tapatintis su autoriaus pozicijomis. Knyga labai estetiškai paruošta Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, nespalvotos fotografijas, iliustruojančios ne tiek tiesioginėmis sąsajomis su tekstais, kiek papildančios jų paliktas emocijas ir būsenas. Tiesą sakant, nesitikėjau tokio gero rinkinio, todėl buvau nusiteikęs kritiškai, tačiau M. Kvietkausko balsas ir pozicija mano pasipūtimą pavertė atjautos, jeigu ne vandenynu, tai bent lietuviška dumbliais pražydusia kūdra.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įniršis" / "Fury"

Sveiki,

Kol pasaulis aptarinėja Angelinos Jolie ir Brad Pitt skyrybas, aš visgi susidomėjau dar nematytais Brad Pitt filmais, o vienas iš tokių nematytų buvo karinė drama – „Įniršis“ (angl. Fury), kuri mus nukelia į 1945 metus ir pasakoja apie vokiečių fronto atsitraukimą bei paskutiniuosius žiaurius karo susirėmimus, į kuriuos įsivelia amerikiečių pulkas. Filmą sukūrė tas pats režisierius, kuris kūrė „Išbandymo dienos“ ir „Savižudybių būrys“, kuris žino, kas yra kokybiškas didis kinas. Nors „Savižudžių būrys“ ir vertinamas prieštaringai, tačiau „Išbandymo dienos“ buvo išties puikus filmas, o kaipgi su „Įniršiu“?

Sodri absoliučiai atmosferinė karo lauko drama, kur kraujas, patrankos, sviediniai ir kulkų kruša paverčia vyrus agresyviais gyvuliais. Tai filmas, kur žmogiškumas išgelbsti mūsų herojus, o žmogiškumo trūkumas kai kuriuos pražudo karo lauke. Žiūrovas nuo pat pradžių yra priverstas sirgti už amerikiečius ir laikyti kumščius, kad kuo daugiau būtų nugalabyta nacių. Iš esmės scenos sunkios, brutalios ir niūrios, todėl klasikinių filmų apie karo ir karo lauko strategijas iš tankų ir apkasų, manau, labai patiks karinių filmų mėgėjams, tačiau filmas nebūtų pritaikytas masėms, jeigu iš po viso to Antrojo pasaulinio karo lauko vaizdavimo tarsi kompiuterinio žaidimo nebūtų ir didaktinė pusė: žmogiškumas įveikia karo blogio nužmogėjimą. Jaunasis kareivis išgyvena, o visi karo veteranai, kurių širdys surambėjusios po arklių ir kitų skerdynių, atgula karo lauke. Galima išvesti ir Biblijinių minčių, minčių apie žiaurumą, apie karo prievolę ir įgytą karo patirtį kaip traumą, bet akivaizdu, kad filmas „sukaltas“ maigyti žiūrovų kantrybės jusles: brutalumo aktai karo lauke ir žiaurumo potyris kursto tarp pagrindinių veikėjų įtampą, todėl žiūrovui nelieka nieko kito, kaip pasirinkti taikiausią ir moraliausią herojų ir jį mylėti.

Visgi tai klasikinių bruožų filmas, kur yra geri ir blogi, kur yra brutalumas ir žmogiškumas, kur skiriama riba tarp šių pusių, ir galvoju, kiek mažai sukurta filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kur žiūrovas paliktų už burto, be pasirinkimo tarp gėrio ir blogio, kad veikėjai patys būtų kažkokie ne struktūriškai pagal aiškią naratyvinę mintį suskaidyti. Nepaisant to, filmas kupinas įtampos, pakankamai atmosferinės karo virtuvės, kuri leidžia mėgautis puikiu aktorių pasirodymu, vyriškais karo charakteriais, pajusti jų bendravimo įgūdžius, žargoną, vertybes, bauginamą požiūrį į pasaulį, gyvenimą ir gyvybę. Išties nors filmas ėjo pramogai, tačiau viskas „atidirbta“ kokybiškai, kad daugiau buvo ne pramogos, o tikro karo liūdesio.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ženklas" / "The Omen"

Sveiki,

Dar viena siaubo klasika, tikriausiai matyta gilioje vaikystėje pro paklodės plyšį, nes kiek pamenu tėvai vis neleisdavo žiūrėti siaubo juostų, todėl reikdavo apsimesti, kad miegu. Taip, vienas iš tokių filmų buvo „Ženklas“ (angl. The Omen) (1976), kuris sulaukė ir perdirbinio, tačiau kas begali aplenkti klasiką? Tik labai retas kūrinys.

Iš esmės iš tos meilės siaubo filmams ir nusekiau klasikinių siaubo filmų takeliu. Net nežinau, ar man patiko šis filmas, bet jis tikrai nėra prastas ir kelia nemenkus virpulius t. y. mistiniai religiniai satanistiniai dalykai. Apie košmariškus vaikus, veikiau antikristus ir jų šėtoniškus tarnus, kurie pasiryžę mirti ir žudyti – apie tai sukurta ne vienas filmas ir daugelis labai panašūs. Kiek man žinoma, vėlesnės šios siaubo dalys kur kas silpnesnės ir nebe tokios sėkmingos. Šioje versijoje įsivelia klasikinė istorija: vyras skeptikas neigia šėtoniškumą vaike, o moteris, kuri valdoma daugiau intuicijos, viską perpranta pirmoji. Aišku, kai nuo vyro veiksmų priklauso istorijos pasipriešinimo eiga, jau viskas būna per vėlu... Netgi šiuolaikiniai siaubo filmai tuo remiasi: moterys prietaringos, vyrai rimtuoliai, kad netgi tas stereotipinis lyčių ir jėgų pasiskirstymas tampa struktūriškai nuspėjimas.

Visgi mane (ir, manau, kad daugelį) jaudina religiniai siaubo motyvai kine, nes jie pakankamai atpažįstami. Tos nuotraukos, pranašiškais ženklais paremtos filmo istorijos elementai iš esmės baugina, manau, paskutiniu metu be „Egzorcizmo“ kažkaip šioji niša menkai kaip išnaudojama siaubo filmo fronte. Filmas „Ženklas“ gana visgi vidutiniškas filmas, tai ne pats prasčiausias kūrinys.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: asociatyvaus mąstymo paradoksai arba kaip stebėti ir stebėtis aplinka

Sveiki, skaitytojai,

Vakar, važiuodamas į darbą, pamačiau pakankamai jauną moterį, kuri skaitė Bibliją. Sakytum, eilinė moteris, kuri nieko neišsiskiria nuo kitų vidutinės klasės neprasigėrusių žmonių. Ir nejučia pagalvojau: kas sunkaus tokio nutiko, kad toji moteris skaito Bibliją viešoje vietoje? Po to galvojau: ar tai teigiamas, ar neigiamas dalykas, jeigu iškart pagalvojau apie Bibliją ir sunkumus? Religija plius sunkumas lygu išsigelbėjimas. Tarsi asociatyvus vertimas, jeigu vidutinės klasės moters rankose tirta Biblija, tai tikriausiai pas ją buvo viskas blogai? Priešingai: kažkodėl šlapimu tvoskiantis ir plastikinį butelį laikantis benamis tokių jautrių jausmų nesukelia... Biblija jaudina, o Bambalys nebe. Tiesą sakant, net pasijutau nejaukiai, kada moteris skaitė Šventą raštą, norėjosi ją bent akies krašteliu stebėti. Bet stebėti nepadoru, todėl nežiūrėjau, bet visą laiką jutau ją skaitančią ir negalėjau apie tai nustoti galvoti. Visiškai nieko negalvočiau, jeigu ji, tarkim, skaitytų žurnalą „Moteris“ ar „Žmones“. Regis, mikroskopinis niuansas, bet tai užėmė mano 20-30 minučių gyvenimo: moteris, skaitanti Bibliją. Ir ką ji ten randa, kaip interpretuoja tas „tiesas“, kad tai padeda jai išgyventi? O gal tiesiog gyventi? Gal tiesiog mylėti save ir gyvenimą? PAS-LAP-TIS.

Tądien dar važiavau prie jūros. Gulėjau įsidrėbęs ant smėlio, saulė pamažu leidosi, žmonės bijojo lipti į vandenį, nes vanduo ledinis, o oras degina. Ir jūra degina. Bet vis tiek renkamės saulę. Staiga pamačiau debesį. Man debesys visada primena geografijos vadovėlį, kokios nors šalies kontūrą. Ir tikrai, išnykus debesėliui, kuris priminė Islandiją, atsirado didingas Izraelis. Vat, kaip mane (mus?) veikia asociatyvinis mąstymas. Jeigu debesis – tai Izraelis, o jeigu tai Izraelis – tai būtinai Kristaus žemė ir nesiliaujantys kariai. Izraelis viena labiausiai karine įranga apsirūpinusi valstybė ir tikriausiai karinė prievolė ten kaip antroji religija. Taigi žiūrėjau į Izraelio kontūrus primenantį debesį ir galvojau: tai ko ten daugiau – tos šventos žemės, kuria vaikščiojo Kritaus padai, ar tos nesantaikos ir kraujo, kuris plūdo per tuos tūkstantmečius? Kaip ir moteris su Biblija, kaip ir debesis „Izraelis“, tokie aptakūs jausminiai dalykai, kad sunku įvardyti tą mechanizmo sraigtelį, kodėl matau dalykus tokius, kokius suformavo kažkokios antraštės, TV laidos, enciklopedijos, žurnalas „Žmonės“, vadovėliai ir propaganda, propaganda, propaganda... Visas pasaulis yra vertinamas kažkokioje gerai-blogai pusiausvyroje ir, regis, niekaip negaliu ištrūkti iš šios vertinimo zonos netgi gulėdamas po Baltijos saule. Vėlgi: ar tai gerai, ar blogai?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Chuljeta" / "Julieta"

Sveiki,

Dar vieni metai ir dar vienas Pedro Almodovaro filmas, kaip visada vaizduojantis sudėtingus ir ryškius moterų gyvenimo užkulisius. Po paskutinio filmo, kada režisierius grįžo prie komedijos ir jautėsi šioks toks atokvėpis režisieriaus gyvenime, tikriausiai ir saulėlydis, neseniai jis paskelbė dar vieną dramą, lyg ir vėl apeliuodamas į savo sėkmingiausių filmų topą. Filmas „Chuljeta“ (ispan. Julieta) (2016), tačiau savo pasakojimo struktūra ir netikėtais paradoksais vargiai prilygsta savo stipriausiems darbams.

Moterų pasaulis ir Almodovaras – tai neatsiejama. Daug aistros, nutrūkstančių santykių, užsimezgusių naujai... Šįkart režisierius nagrinėja motinystės sunkumus. Dukters ir motinos santykiai, depresija, noras mylėti, turėti ir negalėjimas savimi pasirūpinti – viskas „įvilkta“ į puikiai atpažįstamo režisieriaus rūbą. Tema įdomi, šokiruojančių dalykų kaip niekad mažai, kad net kirbteli mintis, kad galbūt šią istoriją turėjo surežisuoti koks nors apsigimęs dramų meistras ir ji būtų nepalyginamai skaudesnė, tamsesnė, o Almodovarui pavyko atskleisti nebent aistras ir motinišką depresiją, įvelkant į laikmečio spalvotus rūbus.

Man asmeniškai pristigo pačios dramos, kažkokių netikėtų siužetinių vingių, kažko tokio, kas verstų apie šį filmą galvoti netgi jam pasibaigus, pvz., „Oda, kurioje gyvenu“, kuris iš esmės šokiravo. O šįkart buvo efektas gana drungnas: na, va, Almodovaras ir vėl, o kas iš to? Filmas nepaliko žadėtų apmąstymų, ko norėjosi iš tokios temos. Bet apskritai kalbant, smagu vėl matyti gerai žinomus ispanų aktorių veidus, vėl pasinerti į beveik kaip trilerį fokusuojamą kartu su grėsmingu garso takeliu į Almodovaro pasaulį. Tai neprasčiausias, bet ir negeriausias režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražuolė ir pabaisa" / "Beauty and the Beast"

Sveiki,

Tikriausiai viena pasakos laukiamiausių ekranizacijų buvo „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) (2017), kuri tikriausiai turėjo lenkti visas prieš tai buvusias kino ekranizacijas, o jų, pasirodo, būta pačių įvairiausių. Prieš keletą metų matėme prancūzų versiją, kuri labiau priminė siaubo trilerį ir atmosfera jos buvo kiek kitokia, kurioje jautėsi tikra paslaptinga meilė, o štai šioji amerikietiška paskutinė versija labiau pritaikyta plačiajam masei, ypač, jeigu jūs renkatės kokį nors šeimos vakarą, tai tokia filmo versija išties labai tiks, nes ji marga, spalvinga, žaisminga, daug techninių apgalvotų variantų ir, žinoma, Emma Watons, kuri labai patinka jauniesiems žiūrovams dar nuo Hario Poterio laikų.

Kuo ši pasakos versija skiriasi nuo kitų? Visų pirmiausia, išsigandau pirmųjų penkių minučių, nes tiesiog labai vargina dainuojantys aktoriai, o miuziklas apskritai ne mano žanras, tačiau ne viskas taip blogai, nes vėliau pasaka „įsivažiuoja“ ir galima jausti malonumą tiesiog prisiminant pasakų pasaulio taisykles. Filmas žaižaruoja pasakų pasaulio atmosfera, čia nestinga stebuklų, daug dėmesio skiriama rūmų dvariškiams, paverstiems daiktams, kurie tampa gražuolės pagalbininkais. Filmų kūrėjai saikingai šįkart naudojo humorą, nes stengėsi išlaikyti tarp rimtumo ir humoro pusiausvyrą ir, manau, jiems pavyko neblogai.

Jeigu man pačiam reiktų rinktis, kurią versiją žiūrėti antrąkart, tai tikriausiai rinkčiausi prancūzišką, kadangi ten kur kas daugiau mistikos, paslapties, mažiau „disnėjaus“ meilumo, kuris tiks mažiesiems. Nors prancūziška versija nesulaukė tiek gerų kritikų atsiliepimo, kiek šioji, tačiau manau, abi versijos yra pakankamai geros ir žiūrimos. Visgi žiūrėdami, galvokite, kad tai pramoginis filmas, skirtas įvairaus amžiaus tarpsnio žmonėms tiesiog praleisti laiką.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Surask mane" / "Find Me"

Sveiki,

Dar vienas siaubo filmas su standartiniu pavadinimu „Surask mane“ (angl. Find Me) (2014) siūlo istoriją kone išlukštentą iš klasikinių siaubo istorijų – dvi seserys dvynės, viena mirusi ir kankina bei kaltina gyvąją, todėl persikrausčiusi naujoji porelė turi ištverti vaiduokliškus išbandymus ir beprotybę. Filmas absoliučiai iš serijos „nieko naujo“. Viskas daugiau ar mažiau sukalta labai pigiai, mažas biudžetas, menkai žinomi (ir tikriausiai apmokomi) aktoriai. Absoliučiai filmas mėgėjiškas, nėra tinkamos atmosferos ir režisūrinio įdirbio.

Jau galima dainuoti dainelę: dar vienas siaubo filmas apie tą patį per tą patį. Iš esmės dėmesį kausto tik tie seniai patikrinti efektai: šešėliai, šmirinėjimas ir t. t. Bet greitai viskas „nukvėpsta“ ir paskutinis pusvalandis ir banalios tiesos atskleidimas kelia didžiulį nuobodulį. Kažką kalbėti apie aktorių meistriškumą, kai filmas mėgėjiškas tikriausiai nė neverta...

Manau, „Surask mane“ filmas pretenduoja tapti šiemet vienu greičiausiai pamirštamu filmu.... Palaukit, o apie kokį filmą čia aš rašau? Eeeee... Neverta.

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 4.7

Jūsų Maištinga Siela