Filmas: "Whitney: Ar galiu būti savimi? / "Whitney: Can I Be Me"

Sveiki,

Apie vieną talentingiausių pop muzikos ikonų Whitney Houston dokumentinių filmų jau yra sukurtas ne vienas. Tikriausiai į nagus man pateko ne pats kokybiškiausias ir geriausias filmas „Whitney: Ar galiu būti savimi?“ (angl. Whitney: Can I Be Me) (2017), kuris bando „apžioti“ šią mega asmenybę su visu jos talentu ir nuosmukiu...

Tiesą sakant, mano etalonas dainininkių dokumentinių filmų nišoje tebėra „Oskaru“ apdovanotas „Amy“ apie Amy Winehouse, kuris parodo, kaip galima iš dokumentinių kadrų suteikti mirusiam žmogui kone realų asmenybės gyvastį. Žinoma, filme apie W. Houston to padaryti nepavyko gal dėl trūkstamos medžiagos, o gal ir dėl režisieriaus užsispyrimo ir talento trūkumo. Manau, atlikėja nusipelnė geresnio filmo apie savo asmenybę ir indelį į muzikos pasaulį. Visgi, manau, kad ir kiti tą supranta ir jau po metų kiti režisieriai pasiūlo (dar nemačiau to filmo) geresnį dokumentinio filmo pavyzdį „Whitney“ (2018).

Šis filmas, žinoma, kaip pažintinis filmas nėra prastas, jeigu tikiesi sužinoti apie Whitney Houston gyvenimo faktus, tam tikrus požiūrius, pavyzdžiui, kad ji buvo nušvilpta juodaodžių klausytojų, nes kaltino ją bendruomenės išdavyste, arba jos narkotikų reikalai, griežtosios motinos nurodinėjimai ir t. t. Chronologiniu principu atskleidžiami jos atradimo, augimo, pakylėjimo ir nuosmukio metai, pateikiami išlikę asmeniniai kadrai ir tai... Visai neblogas filmas kokiam History kanalui apie asmenybę, tačiau visumoje, vėlgi lyginu su filmu „Amy“, režisieriams nepavyko sukurti gyvo filmo įspūdžio, viskas labai schematiška, kadras po kadro, atskleidimas po atskleidimo, tai nėra vientiso ir įtikinamo filmo pavyzdys, veikiau tik įdomioji dokumentika, kokias dažnai užsako kokie nors TV kanalai, manydami, kad visa tai atsipirks.

Filmas nėra savaime nei labai geras, nei labai prastas. Tai galėtų būti nebloga įžanga tiems, kurie tik atranda W. Houston arba bent bando susidėlioti jos gyvenimo grandinę. Dažnai vis sakoma, kad Queen vokalistas Fredis Merkuris yra kone daugiausiai pasiekęs gėjus menininkas, tačiau ką mes žinome apie W. Houston, kilusios iš religingos, konservatyvios ir dar juodaodžių kvartalo, seksualumą? Tai dar vienas jau nebe retas pavyzdys, kaip svarbu būti savimi ir, galimas daiktas, kad melas prieš visuomenę ir negalėjimas būti savimi, pražudė šitą deimantą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Agnesės meilė" / "Agnes Joy"

Sveiki,

Man regis, Islandija yra tokia šalis, kur gali susigrumti pats su savimi – kalnai, ledas, šaltis, maži miesteliai, saviti uždari žmonės. Tai asketiška ir kartu bendruomeniškai hermetiška šalis su pasakiško grožio gamta. Norėčiau kada pabuvoti Islandijoje, kur ir vyksta filmo „Agnesės meilė“ (angl. Agnes Joy) (2019) veiksmas. Vis kažkaip pavyksta bent vieną pamatyti islandų filmą Scanoramoje ir dažnai jie nenuvilia.

Šįkart istorijai šiek tiek, mano akimis, pristigo idėjų ir įdomesnių siužetinių vingių. Į kaimynystę, šalia pagyvenusios poros, atsikrausto šalyje žinomas aktorius, kuris patraukia senstelėjusios motinos ir dukters dėmesį... Viskas toliau, žinoma, rutuliojasi pagal žinomus amerikietiškos komedijos dėsnius, tačiau tie banalūs, melodraminiai ir muilo operas primenantys santykiai perteikti gana gyvenimiška tonacija. Skandinaviškojo stiliaus filme tos pačios banalios išdavystės, permiegojimo vienas su kitu istorijos gal netgi būtų visai įdomios, tačiau pagrindinė veikėja Agnesė, kurią suvaidino Donna Cruz absoliučiai neįdomi. Tiesą sakant, nesupratau strategijos pasikviesti azijietiškos kilmės aktorę (dėl egzotikos?), kuri absoliučiai „nepaveža“ vaidmens ir atrodo kaip diletantė. Ji ir yra diletantė, kuri neperteikia absoliučiai nieko, išskyrus užkadrinį kuždesį, kuriuo sufleruoja režisierė, ką ir kaip daryti, o ji mechaniškai viską atlieka.

Iš tikrųjų pagrindinė filmo ašis net nėra Agnesė, o veikiau jos motina – senstelėjusi ir savo seksualumo nuosmukį išgyvenanti Ranveiga, kuri tai bando pasimasturbuoti darbe, tai vienui viena laka vyną ir šoka, nes jaučiasi nemylima ir negeidžiama. Viskas gerai, žiūrovas jau žino, kuo visa toji vidutinio amžiau krizė baigsis – santuoka grius arba pora pereis išbandymą ir sutvirtins savo santykius antram gyvenimui... Iš tikrųjų tik ją vieną ir buvo įdomu žiūrinėti ir kaip į aktorę, ir kaip į veikėją. „Agnesės meilė“ – tai nieko naujo nesiūlantis filmas, praktiškai be menkiausios provokacijos, ramus, islandiškai paniuręs, kine panašių santykių perspektyvos išnarstytos jau po kaulelį, todėl tai filmas, kuris neturi hito klyksmo, tačiau ramiam nepretenzingam pasižiūrėjimui tinkantis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aurora" / "Aurora"

Sveiki,

Kai suomiai kuria komedijas, galima nusakyti esminį bruožą, kas iš tikrųjų bus labai juokinga. Jų komedijų ypatybė dažnai esti kultūrinėse priešpriešose t. y. kas labai nacionalistiškai suomiška „maišosi“ su pabėgėliais, kitos rasės, tikėjimo ir įsitikinimais. Panašiai konstruojama ir Scanoramoje rodyta suomių komedija „Aurora“ (suom. Aurora) (2019), kuri pasakoja apie girtuokliaujančią ir manikiūrą darančią Aurorą, pastaroji uždaro tėvą į reabilitaciją, o pati gyvena vieno kambario bute pas draugę.

Komedija nuo pat pradžių man nebuvo juokinga. Nors salėje esantys žiūrovai iškart pagaviai kvatojo, tačiau suabejojau, ar gerai pasirinkau filmą, nes viskas atrodė kaip kur kas geresniame seriale „Begėdis“ – girtaujanti suomių blondinė trainiojasi suomiškos žiemos nuklotose gatvėse, nori padėti gėlių ant motinos kapo, todėl vagiliauja, apvemia barų pakampes ir visa išsekusi ateina po savaitgalinio „tūso“ į darbą. Žodžiu, toks „dirty“ stiliaus apie žemojo sluoksnio pigią blondinę, kuri svajoja išvažiuoti į Norvegiją valyti senukams išangių... Subtilumu filmas, žinoma, nepasižymi, tačiau po 10 minučių ir aš pamilstu Aurorą, jos svajones, bėdas ir pasiduodu kvatojimui. Iš tikrųjų tai labai juokinga komedija, kuri labai suomiška, atmosferiška ir nors viskas labai sąlygota, neįtikinama, tačiau visa filmo siužetinė rokiruotė neprimena lietuviškų komedijų, kurios dažniausiai pasižymi iš anekdotų sudurstytas situacijas vienoje tematikoje. Čia prisiminiau prancūzų filmą „Neliečiamieji“, kuri man absoliučiai buvo nejuokinga, palyginus su „Aurora“, suomiškas filmas iš tikrųjų yra komedija!

Šis filmas turi ir potekstę ir kalba apie išankstinius nusistatymus dėl pabėgėlių, juokiasi iš greitų santuokų kaip įstatymiškų spragų dėl galimybės gyventi Suomijoje, juokiasi iš nukvakusių ir patrakusių senučių, kurios dainuoja daineles apie vaginos pasilinksminimus, kai keliaujama į Sankt Peterburgą... Žodžiu, suomiškos žiemos šaltyje vyksta gyvenimas retsykiais labai jau panašus į mūsų, lietuvių, gyvenimą. Ir dažnai būna taip, kad suvoki, jog žiūri netikrovišką, hiperbolizuotą ir linksmai laisvą filmą, bet vis tiek nori, kad tai vyktų iš tikrųjų tavo kaimynystėje. Iš šios komedijos praktiškai nieko nesitikėjau, tačiau išėjęs iš kino salės dar ilgai kvatojausi iš kai kurių epizodų. Tai nėra  joks revoliucinis ar novatoriškas filmas, tačiau lengvas ir suomiškai „perteptas“ filmas, kuris apima iš esmės visas europietiškas ir galiausiai net viso pasaulio problemas – stereotipų įkaitais paversti žmonės „išsilukštena“ iš pančių ir tiesiog linksminasi.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sonja. Baltoji gulbė" / "Sonja: The White Swan"

Sveiki,

Pykstu ant Scanoramos organizatorių, kad į pagrindinius favoritinius filmus iškėlę praktiškai niekam nežinomus, menkai įvertintus filmus, o tuos pačius pačiausius pasiliko tik Vilniuje ir praktiškai „įgrūdo“ į masę – atsirink, kad gudrus! Kadangi esi tik svečias ir supranti visą tų filmų rėmėjų sistemą, stengiesi, kaip sakant, dovanotam arkliui į dantis nežiūrėti, ir vaišiniesi tuo, kas padėta ant stalo. Maždaug su tokia išalkusia kino dvasia ėjau į filmą „Sonja. Baltoji gulbė“ (angl. Sonja: White Swan) (2018), kuris pasakoja apie iš Skandinavijos kilusią ir Holivudą užvaldžiusią gražuolę dailiojo čiuožimo čempionę, žvaigždę Sonją.

Tiesą sakant, nieko per daug iš šio filmo nesitikėjau, todėl ir negavau per kuprą. Istorija gestikuliuojama holivudine, didžiojo masinio kino maniera – atskleidžiama dirbtina asmenybės poza, istoriniai faktai, Holivudo blizgesys, jau iš filmo į filmą matomi kultūriniai elementai, antraeiliai LGBT siužetiniai vingiai... Filme iš esmės jautiesi kaip muziejuje, jis visas išdailintas, gražus, tviska prabanga, ir „matai“ kiekvieną už kadro aptartą niuansą, perspektyvą ir aiškią asmenybės atskleidimo strategiją. Ir galiu pasakyti, kad filmas ne ką prastesnis už Holivude sukaltus biografinius filmus, viskas vietoje ir kokybiškai, bet tiems, kurie Scanoramoje tikisi įdomesnio filmo, to, kuris mus taip retai pasiekia, žiūrėkite, alkanesnio žiūrovo ir nepatenkins. Paprastai tokius filmus vis vien pamatoma per TV arba piratinėje filmų platformoje. Čia kaip su tuo festivalio atidarymo filmu „Svaigulys“ – jeigu jau afišuojiesi, kad esi išskirtinis festivalis, o pagrindinį filmą iškeli kaip masinio kino pavyzdį, manding, tai dar viena išpūsto festivalio poza: norime patenkinti kinomanus, bet turime išlikti ir labai žiūroviškai prieinami. Nežinau, ar Scanoramai to reikia, nes salės vis vien pilnos...

Visgi grįžtu prie filmo. Taip, jis paveikus, taip, jis svajingas, taip, jis žavus. Maniau, kad pavargsiu nuo asmenybės pozos atskleidimo, nuo to, kaip naivi ir žavi blondinė iš Skandinavijos, patikinti pinigus niekšui broliui ir vis šnairuojanti į ištikimą homoseksualę asmeninę padėjėją taps pagiežinga, Holivudo spindesį prarandančia, skurstančia girtuokle. Galiausiai asmenybės blizgesio nuosmukis tampa, kad ir šabloniniu žvaigždžių biografijų elementu, vis tiek jaudina, kaip sujaudina ir iš pradžių, atrodo, labai neįtinkančios, o vėliau labai patinkančios aktorės Ine Marie Wilmann vaidyba. Filmas, nors ir geras, blizgus, jautrus, tačiau Scanoramoje jis tik masinio kino pavyzdys.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kraujo medis" / "El árbol de la sangre"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierius Julio Medem vienu metu buvo vienas mano iš mėgstamiausių režisierių, kol 2015 metais nesugriovė mano tikėjimo su filmu „Ma ma“. Magiško realizmo, erotizmo, ispaniškos aistros ir etninių motyvų, simbolių prisodrintos juostos man ilgą laiką darė didelį įspūdį. Maniausi, kad štai pagaliau yra kino kalba, kuri kaip ir Andrejau Tarkovskio kine, kur metafizika geba kur kas daugiau apsakyti nei, tarkim, buities realijos ar sudėtingi socialiniai susipriešinimai. Štai, maniau, kad režisierius geba kiekvienoje kino juostoje rasti naują istoriją, naują virpesį ir kurį laiką tikrai buvau pakerėtas to Julio Medem kuriamo jaudulio. Vakar pažiūrėjęs naujausią jo darbą „Kraujo medis“ (ispan. El Arbol de la Sangre) (2018) ėmiau abejoti savo įtikėtas stabais dar kartą.

Manau, mano abejingumas kinui vis labiau auga dėl poreikio mane sudirgti, sukrėsti ir kinomanai neleis sumeluoti, kad kuo labiau žiūri nekomercinių juostų, tuo labiau tampi išrankesniu. Netgi toms juostoms, kurios padarė neišdildomą įspūdį prieš dešimt metų ar seniau... Visgi žiūrėdamas „Kraujo medį“ buvau pakerėtas režisieriaus savitos kino gestikuliacijos, kino montažiniu darbu. Tik telenovelės vertą istoriją, atrodo, retsykiais absoliučiai neįtikinamą, jis paverčia sąlygota mistine istorija, kurioje šviečiasi priežasčių ir pasekmių grandinė. Dviejų šeimų vaikų ir tėvų meilės persopinimą kelių dešimtmečių jungtyje simboliu tampa kaip Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ – patsai medis, prie kurio glaudžiasi skirtingos kartos. Jų meilės, išdavysčių, santuokų ir skyrybų gyvenimai...

Kas ir kaip veikia pas Julio Medem? Pasakojimo ritmas ir forma. Erotizuota estetika, atviras kūnas vandenyje, sekso džiaugsmas, besąlygiška meilė ir aistra, veikiama metaforizuotais pasaulio vaizdiniais. Veikėjai taip pat neatrodo realūs, nes jie, kaip ir daugelyje režisieriaus filmų, veikiau veikia pagal idėjos sugestiją nei pagal gyvenimiškosios logikos principus. Tuokart režisierius kur kas plokštesnis už genijų Tarkovskį, nes jis veikia tipažiniais veikėjais ir pasakoja stereotipinius meilės trikampius savo kino kalba, o Tarkovskis grimzta giliau į filosofinį pasaulėvaizdžių gylį, todėl jis sudėtingesnis. J. Medem filme veikia ne tiek aktorių scenografija, kiek kadrų montažai, laikų sumaišymas, besąlygiška kone maniakiška aistra. „Kraujo medyje“ jis panaudoja per trisdešimt metų jau seniau perteiktus savo kino kalbėsenos triukus ir temas – LGBT temą („Kambarys Romoje“, 2010), trūkinėjančias istorijas („Seksas ir Liusija“, 2001), veikėjus, rašančius apie save praeityje motyvus, karvių ir provincijos vaizdinius („Karvės“, 1993), savižudybės ir pasiaukojimus, kurie tokie diskutuotini, tačiau J. Medem pasaulyje jie veikia kaip muilo operos programos – būtinai iššaus Čechovo šautuvas. Čia nemažai J. Medem perteikia kalbos manierų iš vieno geriausio savo darbų „Šiaurės poliarinio rato mylimųjų“ (1998) – metafizinis vėjas, dėmesys Šiaurės Europos kultūrai (šiuo atveju veikia rusų šnipai ir serkatvelų mafija), ypač glaudiems šeimos erotizuotiems, uždraustos meilės klausimams ir t. t., ir pan.

J. Medem „Kraujo medis“, kaip ir kiti jo filmai, yra tapybiški, pamasinti muzikaliai, todėl atrodo kaip mistiniai aistros eilėraščiai, neturintys pernelyg didelio sąlyčio su realumu ar logika. Veikiau tai savita būsenų ir mąstymo, pasaulio matymo formų kalba, veikiama simbolių ir metaforų, bandoma sukurti ne tik kalbą, bet ir būsenas, jausmus. Man regis, „Kraujo medis“ kompoziciškai kur kas sudėtingesnis ir įdomesnis už „Ma ma“, tačiau kartu tai ir pasikartojančių režisieriaus kino kalbos koliažas – lyg ir nieko naujo, tačiau buvo gera vėl prisiminti, kodėl aš taip mėgstu ir mėgstu šį režisierių. Kas pakišo koją? Tie tipažiniai ir nuseilėti veikėjų charakteriai, erotika ir aistrų apsėdimai man nebelaibai kine įdomūs, todėl pasigedau atviresnio ir įdomesnio siužetinio eksperimentavimo, ypač naujų spalvų, kalbos galimybių, o svarbiausia – naujos filosofijos. Bet kokiu atveju tai filmas, kuris eina labiau teatralizuota kryptimi, tačiau be didesnės gelmės, tema siaura ir smagu žiūrėti tik dėl to, kad režisieriui su plokštuma pavyksta išgauti estetiškai paveikius ir kompoziciškai perteikti filmo visumą kaip puzzle.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Second Hand"

Sveiki,

Dar šiemet „Kino pavasaryje“ galėjote išvysti lietuvių režisieriaus Artūro Jevdokimovo filmą „Second Hand“ (2019), kuriame jis pasakoja emigrantų Didžiojoje Britanijoje gyvenimus. Second Hand – tai daiktai „iš antrų rankų“, kitaip sakant, kai britai atsikrato savo rūbų, o dėl jų kovoja emigrantų darbo brigados, kad galėtų perparduoti rūbų supirktuvėse. Tai gana nestabilus darbas, kuriam pasiryžta dalis lietuvių, važinėdami po miestų rajonus ir ieškodami, kaip tuos rūbus surinkti, o šalia jų darbo specifikos pasakojamos ir asmeninės istorijos; kas pastūmėjo juos dirbti tokį darbą, kaip jie leidžia laisvalaikį ir panašiai...

Tiesą sakant, filmą pamačiau visiškai atsitiktinai per LRT televiziją. Buvau šį bei tą girdėjęs, kad verta pamatyti, bet baiminausi, kad filmas bus labiau publicistinio pobūdžio, kaip antai TV laida „(Ne)emigrantai“. Tam tikrų TV laidos montažinių niuansų visgi yra. Bandoma išvengti studijinio paruošto interviu tipažo, todėl veikėjai pasakoja tiesiog dirbdami savo darbe, tad tas nepasitarnavo garso kokybei, dažnai tiesiog nebesuprasdavau, kas ką sako...

Daug mes apie emigrantus esame prisiskaitę, ypač, kad ne pyragai jiems ten, o šis filmas ir patvirtina, kaip sunku dirbti, kai iš tavęs paima dokumentus, kada šešias dienas per savaitę tiesiog triniesi darbe... Pirmojoje filmo dalyje labiau pasakojama apie „Second Hand“ darbo specifiką, antrojoje – asmeninės žmonių istorijos. Vienas puikiausių kadrų būta apie heroję Sandrą, kuri aiškina apie sielą, dvasią ir reinkarnaciją ir čia pat kitame kadre ji seksualiai šoka klube... Tas socialinio gyvenimo ir kultūrinės atskirties žmogus tampa sistemos vergu, štai, ką sako šis filmas. Nors niekas nešokiruoja, niekas nieko filme nesistengia įtikinti ar įrodyti, tiesiog išskleidžiami šiaip jau bent pačioje Lietuvoje mitologizuoti emigrantų gyvenimai, jų nelengvos patirtys, kurios daugiau ar mažiau jaudina.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Wiesław Myśliwski "Akiratis"

Wiesław Myśliwski. „Akiratis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 584 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lenkų literatūra šiemet mano knygų lentynoje trimituoja pačiais aukščiausiais sąskambiais. Iš vienos pusės po Booker International premijos griebiau Olgos Tokarchuk Bėgūnus, o šiandien jau žaviuosi ir dar vienu ypatingu lenkų literatūros korifėjumi Wiesław Myśliwski (g. 1932), kurio romanas Akiratis (lenk. Widnokrąg) vos tik pasirodęs 1996 metais Lenkijoje iškart pelnė šedevro titulą ir autoriui  po metų atnešė Nikės literatūrinę premiją. Man iki šiol nežinomas šiuolaikinis lenkų literatas ne kartą verstas į lietuvių kalbą. Lietuviškai turime ir kitus jo pripažintus romanus Traktatas apie pupelių gliaudymą ir Paskutinis išdalijimas.

Gana ilgai skaičiau Akiratį, tad belieka tik patvirtinti internetinius gandus, kad tai ne komercinis skaitalas, kurį gali perskaityti per kelis vakarus. Tai lėtos tėkmės, tyliai tyvuliuojantis filosofinėmis spalvomis pasakojimas apie berniuką, jaunuolį Piotrą Antrojo pasaulinio karo metais ir pirmasis dešimtmetis po karo. Struktūriškai romanas susideda iš dešimties ilgų skyrių, kuriuos galėtume apibrėžti kaip apsakymais, susijungiančiais į vieną pasakotojo pasaulio reginį, o kartu ir pasaulėvaizdį, akiratį, kuris perteiktas sklandžia ir skambia kalbėsena.

Pasakojimas prasideda įspūdinga autoriaus galia pasakoti iš detalių lipdomą pasaulį, ritmiškai aštrinant, pasiekiant aukštąsias natas ir vėlei ridenant pasakojimą prie lėtumo, į buitiškosios filosofijos „išrišimą“. Po kiemą slampinėjantis gaidys paskerdžiamas šventiniams šeimos pietums. Kaip kiekvienas gaidžio kūno dalį griebia iš katilo, valgo mėsą ir čiulpia kaulus, taip galima nupasakoti apie žmogaus būdą, jo hierarchiją šeimoje. Nesuklysiu sakydamas, kad tai patriarchalinės, tradicinės šeimos modelis, kada vyrai išmaitina šeimas, nors visas stabilumas priklauso nuo moters namuose, o šalia dar gaudžia karo sprogimai.

Romiame pasakojime centre – Piotro giminė, jų istorijos, kraustynės iš kaimo į miestelį kalnuose, šeimos problemos, šunelio Kručeko istorija, seserų Rožės ir Emilijos Ponckų, užsiėminėjusių prostitucija, gyvenimai. Tai augimo filosofija, pasakojimas, kad ir koks atrodytų panašus į tylų tekėjimą ir primintų, sakykim, Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškelius ar iš dalies Vaižganto Pragiedrulius, didysis Akiračio žavesys yra su kalbos galimybėmis perteikti augančio berniuko akiratį, jo sudėtingą gyvenimo brandą, šeimos filosofijos perėmimą, kaip jis ilgai ir hiperbolizuotai perteikinėja tam tikras mizanscenas, atskleisdamas plačius veikėjų psichologinius aspektus.

Romanas pasižymi ritmišku pasakotojo kalbėjimu, muzikalumu, kurį perteikė, mano akimis, puikus vertėjas Vyturys Jarutis, išvertęs ir Olgos Tokarchuk romanus. Pasitelkęs tarmišką kalbėseną vertėjas perteikia senovinę kai kurių veikėjų kalbėseną, ypač Piotro senelio, todėl romane gausybė savitų balsų, kiekvienas veikėjas turi savo kalbėjimo kodą, sakinio ir minties struktūrą, tad vertėjui labai padėjo tarmių leksinė ir sintaksinė raiška perteikti provincijos žmonių mentalitetą, o kartu ir jau išnykusios, istorijon nugarmėjusios XX amžiaus žmonių kultūrinius, socialinius akiračio aspektus. Žinoma, gerame romane, kitaip ir negali būti, tačiau tai iš esmės daro gana didelį įspūdį tiems skaitytojams, kurie griebia iš lentynų naujausią verstinę literatūrą ir vis aptinka taip taisyklingai viską išverstą, tad ima ir nustebina, koks grožis ir išmintis slypi nuo bendrinės kalbos pamatų atspurusiuose tarmių pavyzdžiuose, kad netgi susverdėji, ar neverta vėlei pakilnoti apdulkėjusias XX amžiaus chrestomatijas, kur Žemaitė, Biliūnas, Vaičiulaitis ir Vaižgantas...

Wieslaw Mysliwski

Vienas įspūdingiausių pasakojimų, žinoma, buvo apie šunelį Kručeką, kurio akį kažin kas per karą išmušė ir taip įskaudino Piotro dėdę, kad šis faktas tapo jo teisybės ieškojimo varomuoju varikliu. Žinoma, už to slypi karo piktžaizdės, kad nekaltas šunelis ir tas kenčia ir yra žudomas, negana to, kad žmonės fronte krenta kaip musės, tačiau dėdė tarsi „įsikanda“ į Kručeko akį, kurį tikriausiai bus išmušęs tas pats kaimo burmistras. „...gal sielvartas dėl tos išmuštos Kručeko akiesreikalavo atminties tvarumo, ir kaip sykis dėdei pasitaikė tas burmistro kapas, nes atminties tvarumas yra sielvarto matas, o sielvartas tai juk niekas kitas, kaip orus ir kantrus žmogaus ryšys su pačiu savimi (p. 184).“

Akiratis romane turi ne vieną reikšmę. Tai tarsi pasakotojo kupolas, platus pasaulio patirčių pasaulėvaizdis, bet kartu tai ir atminties, formavusios asmenybės kapinynas. „Ir tiesą sakant, gal tik mirus dėdei Vladekui supratau, kad niekada ir nepaikau šios vietos. Nes kaip yra ženklas man, kur esu, nors tai jų kapai. O kažin net, ar ne čia ir yra mano akiračio vidurys, nes tik šičia galiu pajusti tą skaudų dilgesį, kaip įkandin jų mirštu ir aš, o ne tik pasaulis aplinkui mane. Ir dar taip visiškai paprastai, kasdieniškai, jog tas dilgesys perauga į susižavėjimą, tarsi štai stovėčiau akis į akį prieš didžiausią grožio paslaptį. Man norisi tiesiog pasinerti į tą mirimą kaip į žydinčią pievą ir žiūrėti į saulę, gęstančią virš manęs (p. 188-189).“

Knygoje apstu kasdieniškos išminties perlų, kuriuos išėmus iš romano tėkmės, manau, drąsiai būtų galima laikyti sentencijomis, gyvenimo išminties lobynu: „Matyt, suprasti yra sunkiau nei kentėti. Kas žino, gal tai aukščiausias kančios laipsnis (p. 314).“

Atrodytų, kad knyga apie Antrojo pasaulinio karo metus turėtų iš esmės kalbėti apie karą, tačiau jis tampa tik tolimu fonu, paveikiančiu Piotro šeimą. Apie išvežtus žydus kalbama nedaug, jis tik gabalėlis pasakojimo monolito, kaip kad Kručeko akis. Kur kas ilgiau, pavyzdžiui, pasakojama apie pamestą batą, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip istorija apie pamestą batą, bet pasakoja apie motinos užsispyrimą, tam tikrą atšiaurumą ir slepiamą gyvenimo neteisingumo pyktį; motina atsiplėšusi nuo vyro ir sūnaus velka lagaminus į priekį, ragindama neatsilikti, tarsi namiškių neprisileidžia per arti. Arba jos maniakiškas būdas skolinti receptus, juos kaupti tarsi tai būtų jos rūpinimosi ir meilės kalba.

Perskaičius romaną dar ilgai atmintin pasilieka sukurto pasaulio iliuzija, jos detalės, tarsi visi veikėjai tebegyventų XX amžiuje, savo lėlių namelyje. Netgi miestelio laiptai, dėl kurių kamavosi Piotro tėvas, (nes jo širdis buvo silpna), tampa filosofiniu pamokymu, tam tikru gyvenimo kopimo simboliu, kada po daugel metų pats Piotras vedasi tais pačiais laiptais savo sūnų ir supranta anuomet nesuprasto tėvo būsenas. Ranka vedanti ranką, karta keičianti kartą ir viso to akiračio plėtimo, suvokimo mastas tiesiog stebina, kaip stebina ir autoriaus gebėjimas taip aiškiai išsakyti egzistencines pajautos prasmes. Žinoma, romanas taps tikriausiai vienu geriausiu kūriniu skaitytu šiemet. Tai be galo muzikalus, kruopštus ir išmintingas pasakojimų durstinys, kuris jautriai, kartais netgi graudulingai sugeba suvirpinti skaitytojo emocijų stygas. Užvertęs romaną pagalvojau: „Velniai rautų, kur toji lenkų literatūra buvo iki tol? Matyt, už akiračio. Kaip gerai, kad pasirodė pačiu laiku.“

Jūsų Maištinga Siela