Šįkart
nedejuosiu, kaip po etatinio darbo viską suskaityti. Tam, žinoma, nėra jokių
šansų, tačiau karščiausias leidyklos „Sofoklio“ kūrinius dar iki Naujųjų –
būtinai. Tam yra priežastis. Viena įdomiausių ir pasakojimo technika sudominusi
argentiniečių kilmės rašytoja Samanta Schweblin, kurios „Prieraišumo laisvė“
privertė kilstelėti iš nuostabos antakius, tad manau, kad nacionaline Booker premijai
nominuotas „Pilna burna paukščių“ apsakymų rinkinukas bus dar gardesnis prie
Kalėdinio stalo.
Ką
jau besakyti apie mano vieną mėgstamiausių visų laikų rašytoją J. M. Coetzee ir
jo dar neskaitytą 2003 metais pasirodžiusį kūrinį „Elizabeta Kostelo“.
Neaušinsiu burnos, tad pasikartosiu, kad tai autorius, kurio visus kūrinius
reiškia BŪTINAI IŠSIVERSTI Į LIETUVIŲ KALBĄ. Tiesiog lenkiuosi leidyklai, kad
ji tai daro!
Na,
ir „Sofoklis“ be šiuolaikinės žydų literatūros tikriausiai neįsivaizduojamas. Yossi
Avni-Levy su romanu „Meilės prekeiviai“ – tai garnyras prie šių dviejų knygų,
kurį nori nenori, kemši, nes kartą paragavęs negali sustoti.
Esu
vienas iš tokių, kuriems spausdintas žodis vis dar įdomesnis už greitą
informaciją, išmetamą paieškos naršyklių. Galimas daiktas, kad popierinė spauda
daugiau padaro žalos gamtai už elektroninius žinių forumus, tačiau tai vienas
retesnių mano atvejų, kada suvokdamas tai, vis tiek mėgstu raustis prekybos
centrų spaudos skyriuose. Ypatingai domina šiuolaikiniai populiariojo mokslo
iliustruoti žurnalai, literatūros ir kultūros leidiniai.
Visai
neseniai į akis krito prie leidinių anglų kalba padėtas žurnalas „Attitude“,
kuris pasirodo besąs skirtas gėjams. Lietuvos prekybos centruose žurnalai,
skirti gėjams! Geras! Turint galvoje skandalingus įstatymus dėl nepilnamečių
vaikų informacinio kenksmingo turinio, o šis įstatymas, kaip žinia, yra ir homofobiškas,
ir apskritai neatitinkantis realybės. Kitaip „Playboy“ ir kita seksualinio
turinio spauda turėtų būti „už stiklo“, o ne vaiko ranka pasiekiama šalia
spalvinimo knygelių.
Tikriausiai
tik dešimto amžiaus pradžioje kioskuose pardavinėjamas juokingai mažo tiražo
laikraštukas „Naglis“, kuris greitai buvo nebeleidžiamas, taip tikriausiai ir nustojo
šviesti LGBTQ lietuvių bendruomenę „popierinėje periodinėje rinkoje“. Žinoma,
galima diskutuoti, ar kartais nereiktų kokio nors leidinio šių dienų LGBTQ
žmonėms, ar nebūtų poreikio?
Kai
po savaitės praėjau pro tą pačią spaudos lentyną, žiūriu, „Attitude“ nebeliko.
Vadinasi, kad ir anglų kalba, žurnalą kažkas nupirko. Šiandien prekybos centre
vėlei pamačiau šį žurnalą – dabar jau 3 egzempliorius su „Sense 8“ serialo
žvaigžde Brian J. Smith ant viršelio, kuris teigia, kad jam gyvybiškai buvo
svarbu kalbėti apie savo seksualumo tapatybę. Ilgai galvojau apie jo žodžius.
Visgi tai tiesa, nes mes esame viskas, kas yra mūsų seksualumas – mūsų prigimtis,
kuri teikia absoliutų saugų laimės pojūtį būti šioje Žemėje. Heteroseksualams
retai kyla toks egzistencinis klausimas, nukreiptas į seksualumo tapatybę, nes
jie visuotinai nejaučia priešpriešos, smerkimo ir socialinio vakuumo, tol apie
tai net nesvarstoma: na kaip čia seksualumas gali būti viskas žmogui? Gali.
Namai, šeima, draugai, ryšiai, darbas – visur tu nešiesi ir gyveni iš savo
vidinės potencialiosios energijos, kuri kuria ryšius su aplinka ir jeigu tave
verčia dėl tam tikros seksualinės energijos „nesirodyti“, neigti save ir netgi
imituoti heteroseksualias energijas vardan visuotinai sutartų „teisingų“ rašytų
ar nerašytų įstatymų, tada žmogus tiesiog išsiprievartauja ir psichiškai save
susiluošina, paneigdamas savo prigimtinę teisę į laimę – būti tuo, kas jis yra.
Ką
gi, belieka tikėtis, kad „Attitude“ nedings iš lentynų.
Žydų
šiuolaikinis dokumentikos kūrėjas Tomer Heymann jau neblogai kai kam žinomas iš
Kino pavasaryje rodytos kino juostos apie gilias tradicijas turintį Izraelio šiuolaikinio
šokio trupę pavadinimu „Mr. Gaga“ (2015), tad nusprendžiau nedelsiant pažiūrėti
ir naujausią jo kino justą „Jonathanas Agassis išgelbėjo mano gyvenimą“
(angl. Jonathan Agassi Saved My Life) (2018), tačiau šį Kino pavasarį,
deja, jau kino salėje nebeteko pamatyti, tad pagalvojau, kad progai pasitaikius,
pratęsiu susipažinimą su šiuo režisieriumi, kuriam rūpi šiuolaikinio, kartais
sekinančio meno, gyvenimo būdo, subkultūros pažinimo periferijos, dažnai
laužančios tradicinius moralinius įsitikinimus.
Šįkart
filmas dar labiau šokiruoja nei „M. Gaga“, nes jis pasakoja apie iš Tel Avivo
kilusio gėjų porno aktoriaus gyvenimą. Aktorius, pasivadinęs Jonathan Agassi, gerai žinomas gėjų pasaulyje, jis nuolat skrenda į Berlyną, dirba eskortu, filmuojasi
porno filmuose, o laisvalaikiu grįžtą į Izraelį ir rūpinasi mama, nuo kurios
nieko neslepia. Tai išties nemenkas moralines ribas pralaužiantis filmas, kuris
jau po 5 minučių pareikalauja visą savo davatkiškumą palikti už bažnyčios slenksčio
ir pasiduoti tokiam gyvenimui, kokį gyvena J. Agassi ir stengtis jį suprasti,
pateisinti ir pajusti.
Nors
filmas pilnas Berlyno klubo kultūros, atvirai netušuotų sekso scenų, performensų, tačiau
netrūksta kur kas įdomesnių užkulisių, kuriuos perteikia režisierius taip, lyg
negalėtum patikėti, kad didžiulės bendruomenės gyvena šitaip atvirai klubuose masturbuodamasios,
vartodamos atvirai narkotikus, o į taksi lipa vien tik su fetišistiniais
rūbeliais. Tačiau tai tik svaiginančio naktinio gyvenimo užkulisiai, filmas,
dėl ko iš tikrųjų verta žiūrėti, yra priežastis ir pasekmė, kodėl J. Agassi
gyvena tokį gyvenimą ir kaip jis atvirai su mama, broliu, seserimi ir jį
palikusiu tėvu bendrauja.
Vaikystės
patyčių traumos paskatino tapti ne tik vienu žymiausiu porno aktoriumi, bet ir
įnikti į kreko rūkymą, lengvus narkotikus, kad būtų numalšintas amžinas
tuštumos jausmas ir stresas. Sunkią depresiją po sutuoktinio
palikimo išgyvenanti motina priima sūnų toks, koks jis yra, kartais visiškai
dirbtinai, kad išsaugotų su sūnumi ryšį, pamindama visus religinius ir
moralinius įsitikinimus. Daug dalykų lieka už kadro, netgi labiau šokiruoja už
atviras orgijas ir vienatvės patirtis tas Agassi fizinis ir emocinis išsekimas,
kada aktorius tiesiogine to žodžio prasme nulūžta duodamas interviu, nes
nepajėgia atsigauti nuo naktinio gyvenimo ir svaigalų.
Žiūrovui
nesudėtinga suvesti šio vaikino gyvenimo priežastis. Iš fasadinės pusės jis
pripažintas sėkmingas porno aktorius, tačiau jo karjera pamažu eina saulėlydžio
link ir niekas nebetiki jo galimybėmis. Čia pat rodomos jo vaikystės
nuotraukos, žiūrovas žiūri į jo nekaltą veidelį ir regi jo būsimą likimą – tai geras
(ne)kaltybės triukas, tam tikras emocinis žiūrovo išprievartavimas, kad žiūrovas
tarsi lyg ir paliekamas vertimo fazėje, kas yra gerai, o kas blogai, ką būtų
galima buvę pakeisti...
Svarstyti
gyvenimo pasirinkimo ir elgsenos klausimus, manau, nebuvo pagrindinė
režisieriaus misija su šiuo filmo kaip ir supažindinti su porno verslo
užkulisiais, kad ir kaip pikantiškai beskambėtų, tai veikiau filmas apie tarptautinį
pripažinimą sulaukusį žmogų, kuris net neturi tinkamo žmogaus su kuo sutikti
Naujųjų metų, vienatvės portretas, kuriame matome dirbtinos šlovės, dirbtinų
hedonistinių iliuzinių ryšių (pa)laikomą žmogų, kuris iš esmės tik norėjo, kad
jo gyvenimas būtų geras, kad jis gautų tėvo ir šeimos pripažinimą.
Šiaip
filmas tik iš esmės provokatyvus dėl porno industrijos konteksto, tačiau potekstė
visgi tebėra apie tą patį – vienatvės ir kančios kupiną pasaulį, kada aukojame
savo svajones ir paprastumą vardan to, kas mus sunaikina kaip asmenybes ir
transformuoja į visiškai ką kitą, nei kažkada troškome tapti. Šiaip filmas
geras, tačiau ne kiekvienam ir kaip tik tiems ir reiktų, manau, pamatyti.
Alina
Bronsky. „Paskutinė babos Dunjos meilė“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2019 – 132 p.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Po
labai sėkmingo TV serialo Černobylis, kuriame minimas ir Lietuvos
vardas, o Fabijoniškėse nesuremontuoti butai, išlaikę Sovietų Sąjungos interjerą,
tapo užsienio lankytojams medaus koriu. Neslėpsiu, net pačiam būtų smalsu
apsilankyti viename iš tų „užkonservuotų“ laikmečio korių Fabijoniškėse. Tačiau
susidomėjimas Černobyliu, sakyčiau, sprogo ne tik Lietuvoje, bet ir
tarptautiniu mastu: statomi spektakliai, skaitoma Svetlanos Aleksijevič
dokumentinė proza Černobylio malda, vėlei susidomėta dokumentiniais
filmais, faktais, išlikusių gyvųjų liudijimais. Regis, radiacijos išėsta
Ukrainos dėmė tapo ir naujosios kartos pažinimo trauka ir savotišku nauju mados
bei verslo klyksmu, pavyzdžiui, marškinėliai su Černobylio užrašu ir vaizdais,
nes taip atrodyti kaip Černobylio laikais, dabar yra cool, beveik taip
pat cool, kaip nešioti Bexit ženklą – paryškintą arba perbrauktą
raudonai, priklausomai nuo to, kokios tavo politinės pažiūros šiuo klausimu.
Vokiečių
rusų kilmės rašytoja Alina Bronsky (g. 1978) pakliuvo su savo knygele Paskutinė
babos Dunjos meilė (vok. Baba Dunjas letzte Liebe) visai ne dėl
Černobylio mados, o dėl gerų literatūrologų rekomendacijų. Tai pirmoji mano
skaityta knyga iš aštuonių lietuviškai išverstų autorių, kurių www.keliautojailaiku.lt vertimų
projektą parėmė ES. Aštuonios knygelės yra skirtos nubrėžti laikmečio istorinius
punktyrus palei Europos kultūrinius periferijas grožinės literatūros
priemonėmis. Galima sakyti, kad knyga atlieka edukacinę funkciją, bent jau toks
pirminis šio projekto siekis, bet man Paskutinė babos Dunjos meilė,
pasakojanti apie dabartį, praėjus trims dešimtmečiams nuo Černobylio
katastrofos, visgi labiau veikia kaip grožinė literatūra.
Išties
literatūroje retas reiškinys pasakoti apie dabarties perspektyvas tų gyventojų,
kurie turėjo palikti Černobylio gyvenamąsias apylinkes dėl didelės radiacijos. Iki
šiol sklando legendos, kad vietos vandenyse veisiasi neregėto dydžio šamai, po
apylinkes laksto dvigalvės mutavusios stirnos ir šiaip gausu gyvūnijos bei augalijos
anomalijų. Po maždaug 30 metų baba Dunja, palikusi civilizuotą pasaulį, grįžta
į uždarą, ilgai iki tol negyventą Černobylio zoną, savo senąją sodybą ir kurį
laiką gyvena su vietos seniais. Asketiškoji baba Dunja pilna gyvenimiškos
išminties, nors ir sunkios senatvinės sveikatos, kamuojama nepritekliaus, ji
vis tiek renkasi vietos žemę.
Alina Bronsky
Skaitant
kyla klausimas, kokia vidinė motyvacija verčia tuos kaimo žmones spjauti į
įspėjimus ir rinktis užterštą radiacija vietą – nostalgija buvusiems laikams,
santvarkai, tėvų ir jaunystės žemei. Veikėjai atrodo izoliuoti savo noru savame
gete, kur galioja savitas kultūrinis mentalitetas, saviti socialiniai ryšiai. „Čia
nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame
tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas
nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim,
galim viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai
su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą (p. 90).“ Nesunku
suprasti, kad civilizacijos beprotiškas tempas senukams atrodo labiau
kenksmingas nei aplinkos radiacija, nes tik laiko klausimas, kuris greičiau
pakirs žmogų.
Geriausia
babos Dunjos draugė Marja serga depresija, jos vienintelis gaidys atsiduria
puode ir tampa šios apysakos simboliu: tai, kas gražiai gieda gyvenimo
vidurvasarį, anksčiau ar vėliau numiršta, tai gyvenimo ir visatos dėsnis. Babos
Dunjos paveikslas kuriamas kiek tiesmukas, pilna paprasto gyvenimo suvokimo,
gyvenanti savo praeities labirintuose, jos pasakojime veriasi tai, ką tik iš
pradžių galima pavadinti cinizmu, tačiau tai sveikas gyvenimiškas humoras. Lengvu
stiliumi perteiktas potrauminės epochos žmonės, atitrūkusius per laiką nuo elektrinės
reaktoriaus sprogimo įvykių, tarsi vėlės grįžta prie savųjų ištakų.
Knygoje
įvyksta vienas esminis kriminalinis įvykis, kuris tampa ištikimybės išmėginimu
počernobylinei komunai, o baba Dunja – visų tų įvykių priešakyje kaip lyderė. Nors
jos kriminalinis nuotykis knygoje išdėstytas kaip holivudiniame filme – kiek truputį
naiviai neįtikėtinai, tačiau „povandeninė“ pasakojimo srovė leidžia atskleisti
kur kas platesnėms šios istorijos potekstėms. Visų pirma komplikuotiems babos
Dunjos ir jos dukters Irinos, gyvenančios Vokietijoje, santykiams, dukters ir
motinos kaltės jausmui, kad dukra negali pasirūpinti motina, nes šioji nusprendė
grįžti į kenksmingą zoną. Taip pat išskleidžiamas ir babos Dunjos dabarties
pasaulio pajautos, kurios pasakojimo tėkmėje retkarčiais sutviska magiškojo
realizmo atšvaitais: įvykiuose pradeda dalyvauti jau kadaise miręs Dunjos vyras
ir netgi nudaigotas gaidys. Tačiau A. Bronsky magišku realizmu nespekuliuoja,
ji veikiau kuria babos Dunjos senatvinį išminties teleskopą, per kurį galima pamatyti
sąveikaujančių praeities ir dabarties ryšių regimybę.
Paskutinė
babos Dunjos meilė, kaip ir pačios
knygos pavadinimas sako, kad tai kartu nostalgiška knyga, kur gyvenimiškoje
išmintyje veriasi humoras, „pabarstytas“ Rytų Europos kultūriniais elementais,
ypač provincialaus, bet nebūtinai kvailo žmogaus sockultūriniais elementais, per
kuriuos iš dalies galėjau identifikuoti ir savo paties senelių pasaulėžiūrą.
Lengvai perskaitoma knygelė tampa tikru skanėstu, bet svarbiausia, kad autorė
sukuria universalų literatūrinį nuotykį, kuris patiks neišrankiems, o kartu ir
literatūros gurmanams. Kiekvienas šioje istorijoje ras pasislėpusių savų „razinkų“.
Kai
sužinojau apie šį filmą, tai pagalvojau gana stereotipiškai: jeigu ir žiūrėsiu
apie mergas, kurios sukasi aplink stulpą, tai tik dėl penkiasdešimtmetės dainininkės
Jennifer Lopez pasirodymo. Beregint praūžusi kino juosta „Aferistės“ (angl.
The Hustlers) (2019) sulaukė neregėtai gero mūsų tautiečių palaikymo,
kad netgi susigundžiau, jog be J. Lopez dar gali būti kažkas ir gero šiame
filme.
Holivudas
mėgsta tokias istorijas, kurios apie socialinį dugne gudriai ir išradingai
besisukiojančius žmones, kurių istorijos kartu tampa ir įkvepiančiu nuotykiu,
ir kartu švelni didaktika. Dėmesio centre – emigrantų palikuonys moterys iš
Rusijos, Lotynų Amerikos ir Azijos. Visa puokštė margų rasių atstovių, kurios
dėl bendro tikslo – savo pačių vaikų kovoja po Volstryto saule naktiniame klube,
viliodamos turtuolių pinigus toli gražu ne pačiais gražiausiais ir sąžiningiausiais
būdais. Striptizo šokėjos, privačios ir sceninės, susivienija į tam tikrą
idėjinę komuną ir smaginasi, kol galiausiai įkliūva... Tiesą sakant, istorija
ne kažin kuo originali, filmas labiau linksta į pramoginę pusę ir perteikia
merginų bėdas gana stereotipine švelnia „fun“ holivudine maniera, išvengiama
nuskurusių, ligų ir narkotikų iškamuotų bei sąvadautojų priveiktų prostitučių
graudulio.
Kažkada
milijonu doleriu J. Lopez apsidraudusi užpakaliuką šiame filme panaudoja taip,
kaip ir reikia. Nors filmas apie azijietės ir lotynų amerikietės draugystę „versle“,
visgi – nemeluokime, dalis filmo veikia erotiškai. Čia ir Lizzo, čia ir Cardi B
su savo apvalumais, tad tos merginų problemos linksmos, kabaretiškai pateiktos.
Esu matęs ne vieną juokingą amerikietišką komediją, kada pulkas tokio tipažo
merginų nudaigoja savo klientą, o jo kūną tąso pusę filmo, kol galiausiai
panašiame rakurse pateikiama gražiai „suvyniota“ didaktinė dovanėlė žiūrovams. Vis
žiūrėjau „Aferistes“ ir galvojau, kur aš paskutinįkart mačiau kažką panašaus,
nes tikrai žiūrėjau visai neseniai, kol toptelėjo, kad apie azartinių žaidimų
karalienę „Pokerio princesė“ (2017), kuriame įtaigiau ir dinamiškiau papasakota
panaši istorija apie gražią moterį, kuri apsukriai rengė nelegalius žaidimus. Su
ugnimi žaidžia ir „Aferistės“, kurios visomis prasmėmis prieš žiūrovus yra
pateisinamos kaip antrarūšės amerikietės, kurios kovoja už vietą po saule ir
rūpinasi savo vaikučiais. Filmas žaismingas, dinamiškas, nėra itin ypatingas,
bet nuteikia visai nenuobodžiam seansui.
Vienas
geriausių straipsnių paskutiniame „Literatūra ir menas‘ (Nr. 3692) buvo Donato
Petrošiaus pasidalijimas apie minkštąją galią, kuri veikia ir meno pasaulį. Neseniai
į kinų kalbą išverstas visas pulkas lietuvių poetų, kurie džiaugėsi, jog „prabilo“
tokia egzotiška kalba, tačiau D. Petrošius iškėlė moralinę dilemą ir teigia,
kad tai tam tikras moralinis žlugimas, nepabijokime ištarti to žodžio, tai ir
išdavystė.
Nors
straipsnyje yra išsakyta ir D. Petrošiaus pozicija, tačiau nesunkiai galima iš šios
pozicijos priskaldyti daug malkų. Sutinku, kad Kinija yra didžiulė politinės
arenos lošėja ir neretais atvejais didelė agresorę, invazinė valstybė, kuri „įleido
nagus“ į daugelį sričių. Menas ne išimtis. Jau nuo Dalai Lamos pirmojo vizito
Lietuvoje ir po to, kai atvyko Kinijos prezidentas, tapo aišku, kad mūsų
politikai yra dviveidžiai palaižūnai. Kalbant apie menininkų poziciją, leisti
publikuoti komunistinės Kinijos bazėse, atmetant kaip politinę priemonę „prisijaukinti“
Lietuvą kaip dalį Vakarų sraigtelį, manding, daugelis neskiria, kad jie visi
tėra tos supervalstybės įkaitais.
Žinoma,
galima laikytis tos visuotinai banalios pozicijos, kad menas ir politika yra du
skirtingi dalykai, kaip antai „Eurovizija“ ir politika nipričiom, tačiau
akivaizdu, kad viskas yra politika, nori to ar nenori, todėl, mano galva, tik
nuo paties rašytojo, menininko priklauso versti jį į kinų kalbą, ar neversti,
ir tai yra jo asmeninės pozicijos, įsitikinimų išraiška, palaikant Tibetą ir
visus tuo milijonus žmonių kankinamų koncentracijos stovyklose.
Žiūrėdamas
naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American
Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“
nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei
pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu
išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė
Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“
atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius
siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.
Nesuklysiu
sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu
„1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo
klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip
antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“
bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose
vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo
miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų
kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę
jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš
daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas,
bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir
skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš
daugel metų...
Nuo
pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja
laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl
neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas
faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard
Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas,
yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame
sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai
vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera,
kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną
silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“,
kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir
pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.
Prieš
tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių
namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi
pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams
įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės,
tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą
vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5
serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai
siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis
Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.
Tiesą
sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją
atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos,
neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas
orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga
devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos,
todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug
dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis
humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu
farsu.
Kitą
vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų,
istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų
į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno
vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų
gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus
pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis,
yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš
pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus
išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek
atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio
sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį
pasakojimo braižą.
Visgi
nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų
priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių
sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos
galima pažiūrėti.
