Goodreads paskelbė geriausiai 2019 metais skaitytojų įvertintas knygas

Sveiki,

Kaip ir kasmet prieš pačias šventes vienas populiariausių pasaulyje knygų skaitytojų puslapių www.goodreads.com išrinko metų geriausias knygas. Priešingai nei kiti metų geriausiųjų topai, juos renka interneto puslapio lankytojai, atiduodami savo balsus už goodreads atrinktų ir nominuotų knygų sąraše esančią knygą. Balsavimas paprastai trunka apie mėnesį ir balsuoti galima iš įvairių kategorijų knygas.

Šiemet grožinės literatūros kategorijoje lygių sau neturėjo kanadiečių rašytoja Margaret Atwood su romanu „Testamentas“, už kurį dar šiemet (nė nepasirodžius!) ji pelnė antrąkart Booker premiją. Kiek žinau, „Baltos lankos“ ketina knygą pristatyti jau kitąmet ir tai yra 1984 metais pasirodžiusios „Tarnaitės pasakojimas“ knygos tęsinys. Rašytojos konkurentė, kuri šiemet taip pat pelnė Booker premiją Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ liko beveik sąrašo gale.

Nereikia stačiai pasitikėti šiuo topu, kadangi žmonės balsuoja užtai, ką yra skaitę ir kai kurios knygos ne visiems viso pasaulio skaitytojams „prieinamos“. Štai siaubo knygos kategorijoje šiemet ir vėl laimėjo Stephen King su romano „Institutas“. Kas tai lemia? Žinomumas? Žinoma. Gera literatūra? Sakyčiau, irgi.

Mistinio trilerio kategorijoje laimėjo Alex Michaelides „The Silent Patient“, istorinio romano kategorijoje Taylor Jankins Reid „Daisy Jones and the Six“ – tai istorija įkvėpta realiai egzistavusios roko grupės „Aurora“, kuri paskutinįkart savo koncertą surengė 1979 liepos 12 ir paslaptingai iširo, autorė kelia nostalgiškus jausmus roko muzikai, aštuntajam dešimtmečiui ir talentingai tai perteikia tekstu.

Fantastinio romano kategorijoje Leigh Bardugo „Ninth House“, romantinės knygos kategorijoje laimėjo Casey McQuiston „Red, White and Royal Blue“, šioji rašytoja taip pat išrinkta kaip geriausia metų debiutantė. Jos romanas yra paremtas karališkomis spalvomis ir pasakoja apie jaunuolį, kurio mama tapo JAV prezidente, o jis kaip Baltųjų rūmų atstovas, kuris įsivelia į nešvarius santykius su karališkuoju Henriu. Jų santykiai sukasi tarp politikos, šantažo ir visuomenės spaudimo. Nežinau, kiek tas romanas romantinis tokioje kategorijoje, tačiau goodreads puslapyje jis turi labai aukštą reitingą.

Pernai prisiminimų biografijos kategorijoje triumfavo Tara Westover su „Apšviestąja“, kuri buvo labai populiari ir Lietuvoje. Šiemet Jonathan Van Ness „Over the Top: A Raw Journey to Self-Love“. Geriausios humoristinės knygos kategorijoje Ali Wong „Dear Girls“. Mokslinės fantastikos kategorijoje laimėjo Black Crouch „Recursion“, poezijoje Laurie Halse Anderson „Shout“.

Daugiau įvairių nominacijų ir jų laimėtojų rasite apsilankę ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tomas Dirgėla "Benas - sapnų siuvėjas"

Tomas Dirgėla. „Benas – sapnų siuvėjas“ – Tyto alba, 2018 – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kol renkamos lietuvių metų knygos, nutariau dirstelėti ir į vaikų kategorijos penketuką ir patyrinėti itin paskutiniu metu daug visuotinai matomo ir populiaraus vaikų literatūros kūrėjo Tomo Dirgėlos (g. 1989) knygelę vaikams Benas – sapnų siuvėjas, pastaroji ir yra nominuota Metų knygos rinkimuose.

Pradėkime nuo to, kad pats knygos pavadinimas yra patrauklus, prisodrintas aliteracijų su priebalse s, todėl skamba svajingai ir patraukliai, nuteikia magiškiems siužetiniams vingiams, kas mažiesiems skaitytojams, manau, patinka. Tai istorija apie berniuką Beną, kuris gyveną įprastą gyvenimą įprastoje šeimoje, tačiau vieną dieną senelis jam praneša, kad jo tėvų automobilį sutrypė iš cirko pabėgę hipopotamai, todėl jis liko našlaitis. Augdamas berniukas sužino, kad tai buvo senelio melas ir jis yra ypatingas vaikas, nes geba siūti žmonių sapnus, kad šie miegodami jaustųsi laimingi...

Iš esmės visa istorija vienkryptė, neišplėtota ir „patogi“ mažiesiems skaitytojams. Vis lyginu su XX amžiaus vaikų literatūra, kur gausu kiek kitokių aprašymų, kaimiškosios buities žodžių, kurių nūdienos vaikas jau nebepaskaito ir dažnai penktokams, šeštokams ir septintokams prifarširuoti tokių tekstų mokykliniai vadovėliai nebepaskaitomi, o ką jau kalbėti apie detalesnį tekstų nagrinėjimą bei analizę. Sakydamas tokia literatūra „patogi“, neturiu galvoje prastos literatūros, tačiau kalbiniu pagrindu šioji istorija pernelyg supaprastinta, nors vaikui ir tektų paaiškinti, kas tas hipopotamas, tačiau neužkliūva nė vienas žodelytis, kuris sukeltų abejonę ar ambicijų vaikui sukurti ne vien siužetiškai patrauklią istoriją, bet ir vystyti jo kalbinius gebėjimus.

Tomas Dirgėla pasiduoda tam patraukliam vaikų literatūros srautui, kuriame dažniausiai istorijos centre yra ypatingas vaikas su ypatinga misija. Panašiai kaip Haris Poteris, kuris patenka į burtų ir kerėjimo mokyklą ir susiduria su iškilusiais sunkumais, panašiai ir Benas, kuriam senelis padovanoja adatėlę, kad šis žmonėms susiūtų sapnus. Tiesa, tai dar ne vienas panašumas su Hariu Poteriu, rašytojui puikiai pavyko sukurti veikėjų vardažodžių kompleksą, kurie charakterizuoja veikėjus pagal jų veiklos, profesijos pobūdį, pavyzdžiui, direktorė Gerutė, turtuoliai Auksakalnys ir Auksakalnienė na ir pats Benas Adatėlė. Prisiminiau, kad J. K. Rowling buvo pakvaišusi duodama keisčiausius vardus savo veikėjams, iš kurių, kaip žinia, pasauliniu mastu tapo netgi naujadarais vardažodžiais.

Tomas Dirgėla

Grįžtant prie knygelės turinio, autorius naudojasi teisingo ir neteisingo moralinio poelgio „svarstyklėmis“. Benas absoliučiai teigiamas veikėjas, įkūnijantis geriausias vaiko savybes, jis ir supratingas, ir empatiškas, ir padedantis kitiems. Aukoja savo asmeninį laiką važinėdamas po miestelį ir siūdamas žmonėms sapnus. Toks „savęs išdalijimo“ ir dosnumo atvejis literatūroje nėra retas, tačiau susidaro įspūdis, kad berniukui užkrauta gyvenimiška našta nuolat padėti kitiems, aukojant savo vaikystę. Kaip atsvara Beno gerumui tampa Auksakalnio poelgis, kai jis pasiūlo milijonus Benui už stebuklingą adatėlę, kad galėtų nuolat lopyti savo dukros sapnus, nes šioji turi miegoti amžinu miegu ir nekelti tėvams rūpesčių. Istorijos centre atsiduria esminis tėvų ir vaikų santykis, grindžiamas meile ir rūpesčiu, tačiau Auksakalniai tam neturi laiko, jie orientuoti į asmenines ambicijas, mero rinkimus, todėl jie eliminuoja tėviškuosius instinktus. Galiausiai, kaip žinia, Auksakalnis dalyvauja rinkimuose ir jis nuo visuomenės nuslepia dukrą.

Kurdamas politizuotą pasaulį rašytojas pasitelkia hiperbolizuotą šaržavimą: „Pažadu, kad mūsų miestas taps aukso vertės. Kaip tą pasieksiu? Du šimtus kartų padidinsiu atlyginimus ir tūkstantį kartų sumažinsiu maisto produktų kainas! Klausiate apie mano pomėgius? Mėgstu aukoti Afrikos vaikams, padėti skurstantiems ir kovoti su melagystėmis, apgavystėmis bei neteisybe! (p. 67)“. Šitoks korumpuotos valdžios ir visuomenės santykis dažniausiai literatūroje tampa kliše, tačiau knygoje jis iš esmės vaikui atskleidžia, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Visgi knygoje norėjosi galbūt daugiau paplėtojimo sapniškosios perspektyvos, kad knyga iš esmės pateisintų savo pavadinimą. Magiškų veiksmų, kaip antai užsimenama, kad Benas „kažką siuva ore“ nelabai ir plėtojama. Istorija labiau grįsta berniuko moraliniu įsipareigojimu gerais darbais ir pasirinkimais padėti žmonėms. Netgi tada, kai direktorė nugvelbia Beno adatėlę, berniukas jos nekaltina, taip pat jam kur kas labiau rūpi išgelbėti senelį Rapolą nei susilaukti pripažinimo ir šlovės. Veikėjai gana vienkrypčiai, atstovaujantys dualistiniam gėrio ir blogio pasaulio sampratai ir tai literatūroje dažniausiai veikia, nes sukurti veikėją abejojantį, kuris daro prastus esminius moralinius sprendimus, kad ir tas pats klišinis Jono Biliūno Kliudžiau pavyzdys, kada per neteisingą poelgį vaikas pamokomas esminių gyvenimiškų dalykų, nelabai ir naudojamas. Šiandien literatūroje fokusuojamasi ties teisingais poelgiais ir teisingais moraliniais apsisprendimais. Nežinau, ar tai visada veikia taip, kaip tikimasi, tačiau tokia literatūra labiau „patogi“ jaunajam skaitytojui, nes leidžia patirti ir palaikyti teisingą personažą, užuot patyrus pralaimėjimą, beje, tokiu pagrindu sukurti beveik visi holivudiniai Volto Disnėjaus animaciniai filmai.

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos daina: Roxette - It Must Have Been Love [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Tikriausiai daugelis žino, kodėl šiandien dalijuosi švedų grupės „Roxette“ daina „It Must Have Been Love“. Taip, šiandien užgeso pagrindinės vokalistės Marie Fredriksson gyvybė. Tiesą sakant, niekada iki galo taip ir nebuvau susigyvenęs su „Roxette“ muzika ir galbūt galėčiau išvardyti vos dvi man žinomas dainas. Tai jau anos epochos, vyresnės kartos atlikėjų grupė, kurios emocinę reikšmę toji karta tikriausiai galėtų labiau ir tiksliau įvardyti nei aš.

Visgi daina yra tikriausiai vienas didžiausių grupės hitų (ir tebėra klausomas) „It Must Have Been Love“, kuri pirmąkart pasirodė 1986 metais albume „Aistrų perlai“, o kaip singlas išėjo 1987 metų gruodį. Daina iškart šovė topuose į aukštumas. Tiesą sakant, patys atlikėjai ją perkūrė ne kartą ir viena žymiausių versijų buvo pateikta 1990 metų filmui su Julia Roberts „Graži moteris“. Vėliau daina perkurta kitų atlikėjų pačiomis įvairiausiomis versijomis ir pasaulio kalbomis, tačiau hitas tapo vienu pagrindiniu „Roxette“ grupės ženklu. Vien JAV parduota per pusę milijonų įrašų kopijų ir pelnė auksinį sertifikatą. Daugelyje šalių daina pasiekė pirmąją poziciją ir tapo labai populiariu kūriniu. „Roxette“ darė nemenką įtaką muzikos industrijai ir yra laikoma viena geriausiai pasaulyje žinoma švedų grupe po ABBA epochos iškilimo.

Šiandien siūlau pasiklausyti šios dainos:

Žodžiai / Lyrics

"It Must Have Been Love"

(It must have been love but it's over now)

Lay a whisper on my pillow
Leave the winter on the ground
I wake up lonely, there's air of silence
In the bedroom and all around

Touch me now, I close my eyes and dream away

It must have been love but it's over now
It must have been good but I lost it somehow
It must have been love but it's over now
From the moment we touched, 'til the time had run out

Make-believing we're together
That I'm sheltered by your heart
But in and outside I've turned to water
Like a teardrop in your palm

And it's a hard winter's day, I dream away

It must have been love but it's over now
It was all that I wanted, now I'm living without
It must have been love but it's over now
It's where the water flows, it's where the wind blows

It must have been love but it's over now
It must have been good but I lost it somehow
It must have been love but it's over now
From the moment we touched, 'til the time had run out

Yeah, it must have been love but it's over now
It was all that I wanted, now I'm living without
It must have been love but it's over now
It's where the water flows, it's where the wind blows

(Must have been love but it's over now)
(Must have been love but it's over now)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marijos istorija" / "Marie Heurtin" / "Marie's Story"

Sveiki, kino žiūrovai,

Prancūzų filmas „Marijos istorija“ (pranc. Marie Heurtin) (2014) toli gražu nėra susiejęs su Biblijos Marija, Kristaus motinos istorija. Veikiau tai biografinis filmas, „aplipdytas“ pedagogikos istorija. Iš tikrųjų gyvenusi Marie Heutin buvo kurčia ir akla, kuri tik sulaukusi paauglystės ėmė suvokti judesių ir apčiuopiamų daiktų prasmę, tačiau iki tol nebuvo absoliučiai jokios pedagogikos ar teorinių žinių, kaip išmokyti civilizuotai elgtis aklajam ir kurčiajam, kuriam visas pasaulis yra tai, ką tu užuodi ir tai, ką palieti – sukelia minkštumo ir jaukumo įspūdį arba skausmą.

Tiesą sakant, filmas priminė gerokai seniau matytą indų filmą „Juoda“, kuris anuomet mane šiek tiek buvo sukrėtęs. Ir visai ne kaip filmas, bet tos užuominos į potyrį, jog galima gyventi absoliučiai tamsoje ir tyloje, nesuvokiant nei savęs, nei aplinkos, kurioje tu atsiradai. Tai išties atrodo klaiku iki to momento, kada atsidavę ir be proto kantrūs mokytojai suteikia mintį, jog kiekvienas daiktas gali šį bei tą reikšti, įvyksta nenusakomas sąmonės šuolis...

„Marijos istorija“ yra biografinė, ji iš esmės apie realiai kažkada egzistavusią Mariją, kuri vienuolės pramokyta gestų kalbos sugebėjo padėti likimo draugėms. Nemeluosiu, kad šis filmas jau nebepaliko tokios įspūdžio kaip anuomet indų filmas, nes istorija, pakeitus laikmetį ir kultūrinę terpę, yra beveik tokia pat. Netgi kai kurios minties mizanscenų artikuliacijos labai panašios. „Marijos istorija“ nesistengia būti itin natūrali, kai kas atrodo pernelyg dirbtinai sulipdyta, tikriausiai dėl žinių stokos ir dėl mažo filmo biudžeto. Neįtikina nei vienuolių reakcija, nei tas švystelėjęs dirbtinis humoro momentas, bet visumoje tai nėra ir prastas filmas.

Palyginus su šiemet regėtu „Kafarnaumu“, kuriame pasakojama apie ne iš kelmo spirtą berniuką; nuo pat filmo pradžios patikime kultūriniu gyvumu, vaizdo dinamika ir charakteriais „iš gyvenimo“, o štai „Marijos istorija“ – tai teatralizuotas filmas, kuris neturi įtaigos fundamento ir viskas šiek tiek sąlygota, todėl belieka tik vienintelis koziris – žaisti ir spekuliuoti žiūrovų moraliniais įsitikinimais ir privesti galiausiai pernelyg tiesmukai ir pernelyg aiškiai prie pagrindinės minties – žmogus žmogui yra atrama ir kiekvienas yra žmogus tik tiek, kiek jis sugeba išmokti iš kito būti žmogumi.

Manau, filmas labai pedagogiškas, jis labiau kaip supažindinamojo edukacinio tipo filmas, kuris tiks paaugliams, jaunimui arba žiūrėjimui su visa šeima, tačiau kaip filmas, iš kurio tikiuosi platesnio filosofinio matmenio, jis man pasirodė pernelyg plokščias.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Slėpynės" / "Read or Not"

Sveiki,

Dar vienas masinio kino filmas jau nubyrėjęs po Helovino šventės yra siaubo trileris su juodojo humoro elementais „Slėpynės“ (angl. Read or not) (2019), kuris pasakoja apie nuotaką, kuriai vestuvinę naktį išbandymą pateikia jaunikio šeima, prašydami pažaisti šeimos išbandymo žaidimą. Galiausiai jaunoji nuotaka ištraukia pačią žiauriausią žaidimo kortą ir ji turi bėgti ir slėptis namuose, kad ją iki aušros nenudaigotų apsiginklavę šeimos nariai...

Pradėkime nuo to, kad filmas nėra rimtas ir daugelis dalykų yra absoliučiai netikroviški ir prasilenkiantys su logika. Ypatingai trūksta šeimos elgsenoje motyvų. Šeima besąlygiškai garbina savo protėvių tradicijas, yra ištikima satanistiniams aukojimo ritualams, nes už šių tradicijų laikymąsi jie dosniai apdovanojami turtais. Jau nuo pat pradžių aišku, kad nuotaka išgyvens, o šiai keistai Adamsų šeimynėlei lemta vieni kitiems išsikapoti. Pats viso filmo smagumas yra pati dinamika, kokiais rakursais bus įvykdyta misija, kaip šeima pamažu susimaus ir visa tai pavirs į keistą serialo „Tikras kraujas“ vampyrišką susinaikinimo fiestą...

Kad ir kiek beturėčiau priekabių šiam filmui, protu galima suvokti, ko iš tikrųjų siekė žiūrovai. Nesudėtingo, dinamiškai ir estetiškai patrauklaus filmo, kuris patiktų neišrankiam masiniam žiūrovui. Taip ir yra. Filmas be jokio filosofinio lygmens, be didesnių interpretacijų, visa kūrinio jėga sutelkta į žaidybinio elemento „pereik levelį, kad išliktum gyvas“ versijas. Visgi smagu iš kai kurių vietų pasijuokti, kaip kūrėjai hiperbolizuoja, naiviai šmaikštauja ir smaginasi su žiūrovais, kurdami siurrealistišką kraujo puotą su karkasiniais, neįtikinamais komikso lygio veikėjais. Pamasindami scenas žiaurumu, krauju ir neregėta ištverme priartėjama visiškai per super antgamtinių žmogaus galių ribos, kai peršauta plaštaka nuotaka sugeba visus atvanoti suklykdama vos keleta sykių. Manau, toks visiems prieinamas filmas suras ne vieną gerbėją Lietuvoje, tačiau jis nėra kažin kuo ypatingas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velvetinis pjūklas" / "Velvet Buzzsaw"

Sveiki,

Kai menas tampa politinės ekonominės galios objektu, tada prasideda tikrų tikriausia konkurencija – kaip „padaryti“ menu netgi prie durų sukrautus šiukšlių maišus su pūvančiomis atliekomis ir tai parduoti. Apie meno kaip konkurencingą komercinį pasaulį pasakoja ir naujausias Dan Gilroy filmas „Velvetinis pjūklas“ (angl. Velvet Buzzsaw) (2019). Tikriausiai daugelis režisierių prisimena iš filmo „Nakties klajūnas“ (2014) dėl gebėjimo sukurti kitonišką filmo atmosferą, panašų principą jis išlaiko ir šiame filme.

Režisierius vėlei bendradarbiauja su aktoriumi Jake Gyllenhaal, kuris vėlei, priešingai nei „Nakties klajūnas“, vaidina biseksualų meno ekspertą, laisvamaniškai leidžiasi į meilės nuotykius, tačiau yra geras meno ekspertas ir rašo puikias recenzijas. Visgi filmas nėra vieno veikėjo centralizuotos istorijos tipažas, juosta apima penkis pagrindinius veikėjus, kurie įvairiai per savo asmenybę atskleidžia santykį su menu. Režisierius pasikviečia tokias žvaigždes kaip Toni Collette, Rene Russo, John Malkovich ir kitus.

Filmas užpildytas pakankamai intelektualiais dialogais apie meno sampratą, veikėjai nenuobodūs, nors šviečiasi kaip ydingai suformuotos prabangos ir perdėtos savivertės asmenybės, tačiau nuo to filmas nėra prastesnis. Kaip ir „Nakties klajūne“, taip ir čia, atrodo, kad visi veikėjai kažin kažkokie perdėtai nenatūralūs, lyg sirgtų depresija, būtų psichiškai nestabilūs. Visa šioji istorija įdomi tampa, kai Džozefina aptinka mirusio kaimyno paveikslus, kurie, pasirodo, turi stebuklingą galią hipnotizuojančiai paveikti žiūrinčius. Mistiniai elementais išties gerai ir intriguojančiai veikia ir kiek primena Roman Polanski „Devintieji vartai“ miksą, kada aistringai besidomintys veikėjai meno pasauliu, patys tampa savo žlungančio likimo kalviais.

Siaubo trilerio keistumą sudaro savitas režisieriaus gebėjimas pateikti istoriją taip, kad ji primintų ir vieną, ir kitą filmą, bet visumoje išliktų kaip autentiškas ir nesupainiojamas režisieriaus braižas apjungti intelektualumą su bulvarinio skaitalo klišėmis, prabangą ir rafinuotumą su žemomis žmogiškosiomis moralės principais, kitaip sakant, sumaišyti žemę su dangumi, pabarstant viską dar ir mistiniais bei kriminaliniais siužetiniais „pabarstukais“. Ar patiko? Taip. Ar tai veikia? Žinoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Į žvaigždes" / "Ad Astra"

Sveiki,

Kažkada režisierių James Gray Rytis Zemkauskas savo kultinėje laidoje „Snobo naktis“ pavadino kaip „itin minkštu“, kuris geba subtiliai jaudinti. Tąkart jis kalbėjo apie filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Patiko ir kitas režisieriaus darbas „Kartą Niujorke“ (2013), tad dažniausiai iš kelių filmų šį bei tą apie režisierių jau galima pasakyti, todėl mažų mažiausiai buvo galima tikėtis, kad jis pasuks mokslinės fantastikos keliu ir kurs filmą apie kelionę į Saulės sistemos pakraštį filme „Į žvaigždes“, kurio pavadinimą Lietuvos kino teatruose buvo sumanyta palikti lotyniškai „Ad Astra“ (lotyn. Ad Astra) (2019), kuris, kaip žinia, yra garsiosios sentencijos „Per aspera ad astra“ – per kančias į žvaigždes, paliktas pabaigos posakio fragmentas.

Daugelis iš anonso, mano galva, tikėjosi prabangiai nufilmuoto eilinio aštraus veiksmo nuotykių kosmoso platybėse, kuris neišsišoktų, neprovokuotų, būtų patogus, primintų daugelį jau matytų filmų ir įtiktų masėms. Komentaruose teko aptikti daugybę nusivylimų, kad filmas neva pernelyg lėtas, ištęstas, nuobodus ir tik vaizdo efektai čia yra geri, kaip ir Brad Pitt, o visa kita nieko neverta. Tai absoliuti netiesa. Filmas išties paliko įspūdį dėl savo susitelkimo į didžiausias vienatvės platybes t. y. į paties pagrindinio veikėjo vienatvę, kuri yra neišmatuojamai gilesnė nei toji Saulės sistema, už kurios pagrindinio veikėjo Rojaus tėvas ieškojo nežemiškos gyvybės šitaip fanatiškai aistringai, kad beveik galima netikėti toji komiksinio lygio struktūra, jog jis „išdavė“ sūnų ir savo šeimą dėl paikos svajonės. Tad svajokite atsargiai, nes svajonė gali atimti visą gyvenimą...

Grįžtant prie filmo šįkart viskas tiko nei nevykusiame filme „Pirmasis žmogus“ apie astronautą Armstrongą. Man regis, kurti suklastotus biografinius paminklus ir pasakoti apie žygdarbius, kurių žmogus nepadarė, atrodo, absurdiška, todėl šįkart išgalvota istorija apie netolimos Žemės planetos įvykius man patiko kur kas labiau, nes čia esti mažiau mokslo melo propagandos. Visgi nesunku susieti kai kuriuos „Ad Astra“ kadrus su NASA melo spekuliacijomis, kad žmogus buvo Mėnulyje – apie šias sąmokslo teorijas jau esu pasakojęs, tad nepolitizuosiu, tik pasakysiu, kad netolimos ateities įranga toli gražu nelabai pažengusi, primena septinto dešimtmečio techninius naratyvus, kuriuos melagingai dykvietėse susuko NASA darbuotojai ir paskelbė, kad žmogus išsilaipino su folija aptraukta skalbimo dėže Mėnulyje. Nereikia būti profesoriumi, kad pamatęs įrangą ir tai, kas panaudota „Ad Astroje“ suvoktum, jog visa tai tėra tik akių dūmimas.

Visgi filmas man labai šįkart patiko, ypač apstulbino pirmieji kadrai, kai Rojus nukrenta iš stulbinamo aukščio – kažin, ar dėl vėjų, gravitacijos ir kitų dalykų įmanomos tokios atmosferą skrodžiančios konstrukcijos, bet filme jos atrodo išties įspūdingai. Filmas liūdnai atmosferiškas, pagrindinis veikėjas kartu emociškai žaloja save ir tokiu būdu vykdo gydymo terapiją. Jo odisėja vyksta ir fiziniame lygmenyje, ir jo sieloje, todėl filmas toks įtaigus, nes jis daugiasluoksnis, nors kai kas ir holivudiškai „pašabloninta“, ypač kai kurios standartinės dialogų dalys, veikėjų sprendimai, tačiau vis vien filmas pavykęs, o B. Pitt sukūrė jau, velnias žino, kelintą įtaigų vaidmenį kine.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela