Britų
rašytojas Graham Swift (g. 1949) be jokios abejonės yra vienas iš
didžiausių mano literatūrinių atradimų pernai. Šiandien turime tris romanus
lietuviškai „Motinų sekmadienis“ (Baltos lankos), „Į dienos šviesą“ (Alma
littera) ir „Vandenų žemė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Jau
baiginėju skaityti šį nuostabų autorių ir netrukus paskelbsiu paskutinę „Į
dienos šviesą“ recenziją, bet vis dar galvoju, kad galėtume šį puikų gurmaniškos
kokybės autorių išsiversti į lietuvių kalbą. Visų pirma, labai trūksta Booker
premija įvertinto jo romano „Last Odres“, už kurį 1996 metais autorius pelnė
Booker premiją. Taip pat šiemet pasirodys jo naujausias romanas „Here We are“,
kuris tikriausiai daug ką žada užkietėjusiems rašytojo gerbėjams.
Šis
įrašas ne šiaip sau, o tiems, kurie ieško itin aukštos, subtilios literatūros,
kur forma, literatūrinis skonis, trapumas eina išvien lėtoje pasakojimo eigoje.
Galgi atsiras iš vertėjų, kas ryšis išversti dar jo knygų?
Kol
siaučia koronavirusas ir kol esame izoliuoti savo namuose, mane be galo daug
pasiekia įvairiausių žmonių kuriamos laidos ne tik apie sąmokslo teorijas, bet
ir sąmoningumą. Žinau, kad nieko nereiktų priimti už gryną pinigą ir daugelis
mėgsta tiesiog pasijuokti iš „antrarūšių mokslininkų“, kurie kliaunasi vien tik
ezoterika ar dar neaiškiais būdais, todėl renkasi geriau sėdėti prie TV ekrano
ir su siaubu stebėti tą pasaulinio masto demonstruojamą apokalipsę.
Sakau,
nesu acto garintojas, tačiau tai, ką šioje laidoje kalba Robertas
Mackevičius, kurio YouTube kanalą seku jau antri metai, tikrai ne su viskuo
sutinku, tačiau šiame įraše, ypač jo antrojoje pusėje yra daug man priimtino
pozityvumo apie savo minčių keitimą, apie skiepus, kurie yra savo noru į organizmą
įleidžiami nuodai, tačiau mes juk turime pasirinkimą. Nenoriu perrašinėti to,
ką sako Mackevičius. Galbūt jums netiks ir netgi nepatiks šioji informacija,
tad nueisite prie „teisingesnio“ Delfio straipsnio. Mes esame informaciniame
kare ir kiekvienas, manau, pagal save atsirenka ir susidėlioja realybės akcentus,
kurie tampa ir jūsų gyvenimo kokybe.
Siūlau
dalytis tiems, kam šis įrašas priimtinas, o kam ne – praeiti tyliai pro šalį.
Taip,
šiemet „Eurovizija“ neįvyks ir tai tikrai ne pasaulio pabaiga. Šiandien dalijuosi
tikriausiai paskutine man patikusia šiais metais daina, kurios su malonumu
klausyčiausi ir ne tik Eurovizijos sraute, bet lengvai šioji daina būtų tarp pastarojo
mėnesio mėgstamiausių ir klausomiausių kūrinių. Tai Bulgarijos pasirinkimas – Victoria„Tears Getting Sober“. Atlikėja gimė 1997 metais ir išgarsėjo
2016 metais, kai dalyvavo ketvirtajame Bulgarijos „X Faktoriaus“ sezone. Nors
atlikėja konkurso nelaimėjo, tačiau tai padėjo jai įrašyti kelis šalyje žinomus
singlus. Jau nuspręsta, kad atlikėja 2021 metais dar kartą atstovaus Bulgarijai
su kitu kūriniu.
Victorios
daina paaiškėjo viena paskutiniųjų tarp visų Eurovizijos dalyvių ir iškart
sulaukė palaikymo ir kritikos. Daugelis ją lygina su amerikiečių atlikėja
Billie Eilish ir tam tikrų muzikos ir atlikimo atžvilgiu panašumų yra. Nežinau,
kokiu šampūnu kai kurie plauna galvas rašydami internetinius komentarus, kad
atlikėja kopijuoja Eilish, manding, apie muzikos įtaką visame pasaulyje ir
įkvėpimo pavyzdžius žino net vidutinio išsilavinimo žmogus, tačiau gi vis tiek
smagu apspjauti pro šalį einantį žmogų. Labai šilta, lopšinę primenanti daina
išties išsiskiria iš kitų dainų, o ir Victorios balsas užliūliuoja. Manau,
daina apskritai labai pavykusi, tad siūlau jos pasiklausyti.
Žodžiai
/ Lyrics
Victoria
– Tears Getting Sober
Great, feel my head is taking over me
Ten déjà vus a day
And each time I'm getting colder
Pain, I should let it go
Your lies burn like sugar in my wounds
In time my wound will be a scar
Strained but my tears are getting sober now
And I've been here before so
Weight that I'm holding on my shoulders
I'm gonna let it go
This is my first time trying
Look how the tables turn
I've got this dirt inside me
I've got some space to grow
Your lies burn like sugar in my wounds
So I have sweet bruises
In time I'll forget what you have done
In time my wound will be a scar
My pain will soon be over
Oh, how the tables turn
Tears are getting sober
I got some space to grow
Your lies burn like sugar in my wounds
So I have sweet bruises
In time I'll forget what you have done
In time my wound will be a scar
Rusų
pop muzikos grupė pasivadinusi „Little Big“ daugelį savo dainų atlieka
anglų kalba. Kaip ir „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, jų muzika ir dainos
neprilygsta išradingiems, linksmiems, spalvingiems vaizdo klipams. Būtent per
vaizdo klipus atradau šią grupę, kuri tikriausiai Amsterdame „Eurovizijoje“
būtų buvusi pagrindiniai „The Roop“ konkurentai.
„Little
Big“ sukūrusi ne vieną Rusijoje ir pasaulyje populiarų šlagerį. Jų muzika ir
dainos nėra laikomos už gryną pinigą, veikiau tai komedijos performanso žanras,
sumišęs su pop muzikos klišėmis, kurios tampa atskiru žanru. Tai visada
juokinga, tai muzika, kai kompanija jau įsišėlus vakarėlyje arba jau traukia
visi namo, kas neįpareigoja jaustis blogai ir liūdnai. Kas įdomiausia, kad „Little
Big“ visada po savo kiek primityvokos dainos turi gerą socialinę kritikos
žinutę. Šįkart siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti jų dainą „Go Bananas“, kuris
sukurtas pagal kai kurių filmų idėjas. Man labai „praeina“ toks sveiko humoro vaizdas
ir daina!
Now oh let me me see you go bananas
Oh let me see you go...
I'm gonna nuts right now
I'm gonna, I'm gonna fruits right now
I'm gonna lose my mind
I'm gonna, I'm gonna lose my mind
Go bananas, be like banana man
Go bananas, be like banana man
Go bananas, be like banana man
Go bananas, be like banana man
Bana-nana-nana-na na-na
Bana-nana-nana-na na-na
Bana-nana-nana-na na-na
Yah! I'm banana man
Bana-nana-nana-na na-na
Bana-nana-nana-na na-na
Bana-nana-nana-na na-na
Yah! I'm banana man
Richard
Powers. „Medžių istorija“ – Alma littera, 2020. – 624 p.
Sveiki,
skaitytojai,
„Nežinau gero būdo
gyventi ir negaliu
liautis klaidžiojęs savo
mintyse, savo sengirėse...
Tu klausi: kaip žmogus šiame gyvenime pakyla ir vėl
krenta?
Žvejo daina teka giliai po upe. (p. 529)“
Amerikiečių
garsusis rašytojas Richard Powers (g. 1957) per savo gyvenimą yra
parašęs dvylika romanų, kurių pagrindinė tema būtų technologijų poveikis
pasaulio visumai. Šioji tema iš esmės perteikta ir labiausiai rašytoją
išgarsinusiame romane Medžių istorija (angl. The Overstory),
kuris pateko į trumpąjį Booker literatūros sąrašą bei pelnė 2019 m. literatūrinę
Pulitzerio premiją. Knygą iš anglų kalbos išvertė Ieva Venskevičiūtė.
Šiame
didžiuliame romane, kurio architektonišką struktūrą ir chaotiškumą galima
laikyti sudėtingą medžio formos struktūros imitaciją, skiriami devyni atskiri
veikėjai iš įvairių Žemės planetos kampelių. Jų unikalios istorijos yra
susijusios su medžiais, kai kuriais istorijos momentais veikėjai vieni su
kitais susipažįsta, kai kurie taip ir nesupranta apie vienas kito egzistavimą. Knygą
sudaro keturios dalys – šaknys, kamienas, vainikas, sėklos – kiekviena šios
knygos dalis turi atskirą struktūrą, problemos branduolį, skirtingą pasakojimo
ritmą. Jeigu pirmojoje dalyje autorius supažindina su veikėjų istorija, leidžia
ilgai epiškai istorijai rutuliotis, tai antrojoje dalyje viskas suintensyvėja,
iškeliami visuomenės nebrandos ir atsakomybės stokos požymiai, daug skiriama
protestuojantiems aktyvistams, kurie kovoja už gamtą. Galiausiai paskutinis
skyrius labiau tampa teorijų ir pranašysčių tekstu, kuris iš esmės atliepia ir
nūdienos pasaulinius įvykius apie klimato kaitą, Gretos Thunberg veiklą,
Europos Sąjungos nelengvus sprendimus keisti žmogaus vartojimo įpročius.
Autorius
suvaldė sudėtingą knygos laiko ir veikėjų linijų struktūrą, panaudodamas
dokumentiką, statistinius duomenis, mokslinę medžiagą. Akivaizdu, kad knygos
vientisumas nėra siužetinių linijų išgryninimas, autoriui kur kas labiau rūpėjo
per šių istorijų koliažą išgryninti žmogaus ir medžių ryšio trapumą, kai kada
netgi parodant barbarišką žmogaus prigimtį „siurbti“ žemės išteklius, įskaitant
ir miškus, dėl savo asmeninių ambicijų.
Ne
kartą knygoje nuskambėjusi mintis išties atspindi vis dar didžiąją dalį žmonių
mąstysenos, kad kertu medį tam, kad gaučiau atlygį, o mano šeima būtų
pavalgiusi. Tie skaičiai, kuriuos autorius panaudoja iš statistinių duomenų,
kiek preliminariai kasmet sunaikinama senų medžių, spaudžia širdį. Itin autoriui
gerai pavyko „perskelti“ dvi pozicijas t. y. bepročių aktyvistų, kurie knygoje
iš tikrųjų yra naujos globaliosios kartos žmonės, suvokę, kad viskas yra
vientisa, ir tos įstatymiškai apsaugotos blogosios pusės – medkirčių ir
policininkų, kurie „gina“ naikindami pasaulį. Skaudžiausia žmonijos istorijos
dalis buvo ir, sakyčiau, tebėra įstatymų iškėlimas aukščiau gyvybės ir pačių
žmonių. Įstatymais įteisinta ne tik žmogžudystė, planetos naikinimas, bet uždrausta
pasireikšti geriems, oriems ir kilniems dalykams. Mes, žmonės, lenkiamės popieriuje
parašytam sakiniui ir negalime ap(si)ginti tai, kas gyva – ar begali būti
labiau surištos žmogui rankos, kai matoma, jog įstatymas gina kriminalinį
pasaulį? Manau, po 200 metų naujosios žmonių kartos su baisumu žiūrės į šių
dienų pasaulio suvokimą ir sampratą.
Be
jokios abejonės knyga turi poveikį, ji gali būti ir manifestas, susišaukiantis
su kitais literatūros kūriniais, pavyzdžiui, Naomi Klein Tai viską keičia,
Peter Wohlleben Paslaptingas medžių gyvenimas. Knyga pasižymi emociniu
intelektualumu, autorius nuo pat pirmųjų puslapių atranda švelnaus ir
išmintingo pasakojimo toną, kuris stebina dzenbudistiniu ramiu kalbėjimu, persmelkiančiu
egzistencinius globalius prasmės lygius. Apie amerikietiškus jau išnykusius nuo
maro kaštainius, kuris vienui vienas visoje Amerikoje lieka Holelio šeimos
ūkyje. Šeimos vyrai kone visą XX amžių fotografuoja savo kaštainį, kol
galiausiai šeimos griūtis sutampa su mirštančio kaštainio žūtimi. Panašų medžio
ir žmogaus filosofinį ryšį perteikia ir mūsų rašytojas mohikanas Romualdas
Granauskas apsakyme Gyvenimas po klevu.
Akivaizdu,
kad autorius labai įsigilinęs į mokslinę medžiagą, ypač, kai nemažai kalbama
apie medžių emocinį bendravimą, jų bendrą kolektyvinę sąmonę. Pasirodo,
rašytojas patvirtina mano iki tol pavieniui skaitytus straipsnius, iš kurių
juokiasi daugelis „išprususių“, kad morka ir pomidoras taip pat turi jausmus. Medžių
sąmonė tokia subtili, kad jie bendrauja oru, šaknimis, reikalui esant aukoja
savo maistingas medžiagas atžaloms ir apskritai tiesiogine to žodžio prasme
valdo viso miško ekosistemą. Bet autorius ir šiais duomenimis neapsiriboja, jis
iškelia 400 milijonų metų senumo miegančių medžių šaknų po žemė idėją kaip
miegančią didžiulę gyvastingą kompiuterinę sąmonę, gerokai savo subtilumu
lenkiančią savanaudišką homo sapiens sąmonę. Sakyčiau, autorius priartėja prie misticizmo,
kai kada tam perteikti reikia pasitelkti fantastinius, kiek neįtikėtinus siužetinius
vingius. Pavyzdžiui, veikėja Olivija, išgyvenusi klinikinę mirtį, po kurios ji
ima regėti ir girdėti būtybes, medžių subtilias dvasias, todėl desperatiškai
keičia mąstymą ir tampa aktyvi kovotoja prieš medžių genocidą.
Richard Powers
Kur
kas labiau įtikina, pavyzdžiui, mokslininkės Patricijos Vesterford paveikslas. Ji
kaip atstumtoji mokslininkė ilgą laiką praleidžia miškuose ir empiriniais
stebėjimais pagrindžia mintį apie medžių subtiliuosius lygmenis, nematomus žmonėms.
Ji per septynerius metus parašo mokslinį traktatą apie medžius, kuris iš esmės
pakeičia visuomenės požiūrį į gamtą. Taip, kaip šioji mokslininkė mato ir
jaučia gamtą, palyginus su „nušvitusia“ Olivija, atrodo, kad autorius plėtoja
skirtingus požiūrio kampus. Vienas iš jų šamaniškasis, o kitas iš jų – mokslinis,
tačiau jie vienas kitam neprieštarauja, sakyčiau, tik papildo ir praturtina
unikalų gamtos patyrimo būdų kartoteką.
Taip
pat jautri Adamo istorija, kuris savo šeimoje gauna klevą ir juo rūpinasi kaip
savimi. Galiausiai išaiškėja, kad berniukas tikriausiai turi Dauno sindromą,
jam sunkiai sekasi bendrauti, o knygos pabaigoje jo misija yra atsisakyti
savanaudiškosios žmonių prigimties ir kristi kaip medžiui tam, kad kažkas juo
pasinaudotų. Tai apskritai nebūdinga žmonėms – aukotis nežinia dėl ko.
„Stebėdama
tą vyrą, sunkiai girdinti ir sunkiai kalbanti Petė mokosi, kad tikrasis
džiaugsmas suprasti, jog žmonių išmintis verta mažiau nei bukų šlamėjimas
vėjyje. Kaip neabejojama vakarų vėju, taip keisis ir dalykai, dėl kurių žmonės
tikri. Nėra tokio tikro žinojimo. Vieninteliai patikimi dalykai yra nuolankumas
ir stebėjimas (p. 151).“ Neretai skaitant
švysteli liūdnos pasakotojo prognozės, kad homo sapiens raida pražudys visą pasaulį,
nes perdėtas žinojimas nuveda ne į amžinybę, o į susinaikinimą. Baisiausia, kad
išryškina ne žmogaus prigimtį naikinti, bet tai, kad žmonės visgi gali
sąmoningėti ir tapti kitokiais, nes jie linkę keistis vardan kitų, tačiau toji
mąstymo forma ir sistema juos įgalina elgtis mechaniškai, nes taip elgiasi
visi. Manau, autorius šia knyga atskleidžia aiškią panoramą, netiesioginį
prabudimo sąmoningume gestą ir prašo skaitytojų apsižvalgyti, kad visas tavo
sukurtas gerbūvis yra iš mirties kultūros, žudant aplinką. Ir tai niekada nenuves
mūsų į pergalę.
Žinoma,
pirmoji knygos pasakojimo dalis literatūriškai labai paveiki, išmintis liejasi
tarsi vėjas medžių lajomis, tačiau toji knygos dalis apie aktyvistus, paverčia
pasakotoją skubresnio pasakojimo įkaitu, prarandama pasakojimo gelmė, atrodo,
kad pasakojimas labai suplokštėja, tampa holivudiniu serialu, tačiau būtent
toje pasakojimo vietoje mums aiškiai iškeliamos šiuolaikinės visuomenės nesusikalbėjimo
tendencijos.
Bet
kokiu atveju, knyga šiandien kaip niekad reikalinga daugeliui iš mūsų kaip
patvirtinimas ar net įrodymas, jog viskas yra mūsų sąmoningumo rankose. Paradoksalu,
knyga, kurioje aiškiai išsakomos tiesos apie medžių kirtimą paikiems ištekliams
ir pramonei, pati Medžių istorija išspausdinta ant tų pačių medžių
lavonų. Tai stulbina, bet tikriausiai šį paradoksą būtų galima pateisinti viena
išsakyta knygoje mintimi, kad jeigu žmogus kerta medį, jo kūno panaudojimas
turi duoti kur kas daugiau nei jis augo gyvas dirvožemyje. Ką gi, regis, šioji
knyga, atspausdinta ant popieriaus, yra verta vien tam, kad kiti medžiai nebūtų
išravėti iš Žemės planetos. Galinga, globali ir išmintinga knyga, per kurios
puslapius rėkte rėkiama: mums reikia tavo pagalbos! O kaip jūs
reaguojate, kai kas nors verkdamas prašo pagalbos? Nueinate, ar ištiesiate
pagalbos ranką?
Galite
pasižiūrėti anglų kalba trumpą interviu su autoriumi apie šią knygą.
Ispanų
mistinių trilerių režisierius Oriol Paulo gana neblogai pažįstamas lietuvių
žiūrovams. Jo kūriniai man patinka, kadangi jie truputį nenuspėjami, išplėtoti
ir juose nemažai gerų idėjų. „Nematomas svečias“ (2016), „Kūnas“ (2012), „Džiulijos
akys“ (2010) – pastarasis tikriausiai buvo geriausias ir labiausiai man patikęs
režisieriaus filmas. Naujausias jo darbas „Miražas“ (ispan. Durante la
tormenta) (2018), sakyčiau, turėtų būti priskirtas kaip vienas geriausių
režisieriaus filmų.
Pradėkime
nuo to, kad priešingai nei „Nematomas svečias“, „Miražas“ turi kur kas įdomesnį
scenarijų. Aišku, čia kur kas daugiau fantastinių laiko ir erdvių transformacijos
motyvų, bet nuo to kaip tik filmą žiūrėti įdomiau. Čia susikerta 1989 metų ir
po kelių dešimtmečių atsikartojanti simetriška unikali audra, kuri sujungia
paralelinius pasaulius, atsiranda kelios laiko atšakos. Žaidimas su atmintimi, netikėtumai
ir įvelta kaimynystėje įvykdyta žmogžudystės istorija leidžia pajusti filme
išplėtotas netgi kelias viena su kita susijusias istorijas, kurios pagaviai ir
įtikinamai „suveržtos“, nenuobodžios bei siužetiškai nenuspėjamos.
Didžiausia
pagrindinės veikėjos dilema yra pasirinkimas grįžti į senąjį pasaulį pas
dukrelę Gloriją ar pasilikti su vyru, kurio nelabai pamena. Dvi skirtingos
tapatybės negali vienu metu sugyventi skirtingose tikrovėse. Tai nesunku
įsivaizduoti ir susitapatinti, kad esminis padarytas sprendimas yra gana
logiškas, nes tikriausiai visi iš mūsų rinktųsi būtent dar kartą pamatyti savo
vaikus. Šiaip filmas atrodo gana dinamiškas, įtraukiantis. Režisieriui vėl
pavyko sudėlioti istoriją kaip dėlionę, rebusą, kurį reikia spręsti ir nežinai,
kuo viskas pasibaigs. Scenarijus, mįslinga dėlionė, fantastiniai motyvai, klasikinė
žmonos nužudymo istorija – visa tai, sakyčiau, pagalvota ir perteikta
tiksliomis dozėmis, todėl filmas neprailgsta ir išlaiko įtampą iki pat pabaigos
kaip geras įtraukiantis serialas.
Manau,
kad daugelis iš jūsų skaitėte Olgos Tokarczuk publikuotą 15min.lt portale
straipsnį „Ateina nauji laikai“, kuriame garsi lenkų rašytoja išdėsto mintis,
kilusias saviizoliacijos periode. Tai puiki pranašiška esė, parašyta labai
paprasta ir taupia kalba apie moters pojūčius, kai žmonių pasaulis sulėtėjo. Straipsnis
baigiasi būtent tokiomis iš kojų verčiančiomis prognozėmis apie būsimą ekonomikos
nuosmukį, po kurio pasaulis ir mūsų realybė gerokai pasikeis. Ir tai gali būti
visai kas kito nei 2008-2009 metais, tai gali būti netgi bankų viešpatavimo
griūtis, o mes, vidutinės klasės darbininkėliai, žinoma, už tai turėsime
labiausiai sumokėti...
Šiandien
vis drąsiau per žiniasklaidą kalbama apie būsimą atsigavimą, bet ar atsigavimas
čia svarbiausia, kai tikroji padėtis, juodžiausios visuomenės naktys mūsų dar
tik laukia? Labai norėčiau, kad visa tai pavirstų į kažkokią kitą, daug
humaniškesnę sistemą, kurioje Žemės ištekliai ir žmonių gyvenimo būdas, jų
veikla ir darbas pasikeistų iš esmės tik į gera. Ar mums reikia realybės tos, kuria
gyvenome paskutinį dešimtmetį, kuri nuveda mus į susinaikinimą, išsekimą ir Žemės
išgręžimą?
Teisingo
atsakymo nežinau. Baisu, kaip ir pati rašytoja teigė, kad labiausiai nukentės
tie, kurie neteko darbo per šį laiką ir nebegali susimokėti paprasčiausių
mokesčių ir išlaikyti šeimų. Tam yra atveri visi keliai į visuotinę paniką,
plėšikavimą, protestą. Labai norėčiau, kad to nenutiktų. Labai.
