Filmas: "Piktųjų karta" / "The Generation of Evil"

 

Sveiki,

 

Vis grįžtu prie lietuviško kino. Prie to, kas dar nepamatyta, praleista ar pražiūrėta. Vienas iš tokių plačiai prieš kelerius metus nuskambėjusių lietuviško kino projektų buvo Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų karta“ (angl. The Generation of Evil). Niekada nesižavėjau Vėlyvio filmais, nors jis ir turi gana patrauklią tamsaus ir hiperbolizuoto dirty stiliaus kino nišą, kuriam ne kiekvienas režisierius ryžtųsi rizikuoti, galų gale, tai gal net taptų Vėlyvio prastesnėmis pretenzingomis kopijomis, o galgi net parodijomis. Pamenu iš jo filmo „Zero“ (tiksliai nežinau, kurios dalies), bet Rudoko personažas žadėjo sudėti papus savo pasijai, kurios vaidmenį atlijo Inga Jankauskaitė. Daugiau nieko nepamenu ir tai garantuotai nekokio kino požymis mano subjektyviai vertiname kino pasaulyje. O kaip visgi su „Piktųjų karta“?

 

Skiriasi žanras ir scenarijaus plėtotė, kuri labiau suveržta, išlaikanti klasikinę pasakojimo detektyvinę, kriminalinę su trilerio atspalviais žanrą. Visgi tai žanrinis, o ne meninis kinas, jį padaryti be galo sudėtinga kokybiškai ir gerai. Nuo pat pirmųjų kadrų „iš aukštai“, tarsi pats Maironis nužvelgtų skaisčiomis akimis nuodėmingąją Lietuvą, esame priartinami prie vieno iš Marijos Žemės miestelių. Kadrai dinamiški, erdvūs, kokybiški. Puikus, sakyčiau, montažas. Istorija papasakota iš esmės apie galimą dabarties Lietuvos politinį veidą. 1990-ųjų sovietiniai padlaižūnai gelbėja savo kailį degindami visus įmanomus tapatybės ryšius su sovietais, slepia dokumentus ir netgi KGB metodais žudo žmones. Prabėgus 30 metų tuos pačius „slidžiuosius“ matome visose teisingumą reprezentuojančių instancijų postuose: kas tapo žinomu politiku, kas įtakingu policininku, kas dvasininku... Galiausiai kažkas ištrūkęs į laisvę surengė kaip tikrose amerikiečių trileriuose rublio ženklo žudymo ir keršto seriją. Netrukus pagrindinis policininkas Gintaras Krasauskas (aktorius Vytautas Kaniušonis) mirčių serijoje suvokia, jog pagaliau praeitis pavijo dabartį.

 

Filmas tamsus ir juodas, koks tik begali būti. Beveik su niekuo nesulyginamas, nebent su kokiu Šarūno barto „Eurazijos aborigenas“ (2010), tačiau Vėlyvis iš ankstesnių savo projektų palieka intensyvų dirty stiliaus situacijų raišką, situacijų, kuriose pasireiškia visas žmonių godumas, ištvirkimas, galia ir veidmainystė. Čionai nerasite nė vieno gero veikėjo (nebent Gintaro žmoną?), visi slepiasi po patogiai viešumai sukurtomis kaukėmis, žmonės, kurie bučiuojasi per jubiliejus, geria auksinių purslų šampaną, linki pačių geriausių dalykų, tačiau dar iš ryto policininkas dulkino savo draugo žmoną, dukra šantažavo tėvą, vyko išdavystės ir intrigos.

 

Režisierius vienkrypčiai utriruoja savo veikėjus, nesistengia perteikti didelių psichologinių abejonių, pavyzdžiui, kaip lietuviškame filme „Izaokas“ (2019), kuriame veikėjas abejojantis ir dėl to jo pasirinkimai neapibrėžti. Bet tai žanrini kinas, jis linkęs į dinamiką, į mįslę, į baimes, tragedijas... „Piktųjų kartai“ tik iš dalies pavyko kaip socialinė kritika mūsų valdančiajam elitui, kai kurie siužetiniai sprendimai kiek naivoki ir neįtikinantys, pavyzdžiui, gal ką ir šokiravo, bet tai buvo labai nuspėjama, jog berniukas žaidžiantis su tėvo policininko ginklu turi iššauti, tai pagal Čechovo programą ir įvyksta. Tik klausimas, ar šūvis bus tinkamas ir parankus?

 

Visumoje turime gerą žanrinį filmą, jis tirštai juodas, kaip stiprųjį aspektą išskirčiau tam tikrus scenarijaus niuansus, susijusius su 1990-ųjų metų Lietuvos valstybės persitvarkymu ir tuo, kaip socialinėje erdvėje išverstaskūriai geba adaptuotis naujoje erdvėje ir toliau žaisti galios žaidimus. Integruota detektyvinė istorija taip pat nebloga, gal nesukels legendinio filmo „Septyni“ (1995) kvaitulio ir emocijų, tačiau ji turi ir nenuspėjamų niuansų, nors, deja, dirbtinokai bei karikatūriškai sustyguotų. Visgi turinį stelbia žanrinis žaidimas, socialinę galimai kritišką interpretaciją nūdienos Lietuvai gožia trileriui skirtas dėmesys. Bet tai mąstančiai netrukdo geriau pažvelgti į neplokščią scenarijaus vyksmą bei išpildytas (kartu ir su neįgyvendintas) galimybėmis. Patyriau neblogų akimirkų, filmą laikau ir komerciškai, ir kaip kūrinį gana sėkmingą.

 

P. S. Nieko nepaminėjau apie aktorius. Jie buvo puikūs, žinantys savo naratyvus ir žaidžiantys pagal žanro taisykles.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 73: visos dienos geros savaip

 Sveiki,

 

Šiandien mano namuose taip šalta, kad visai su nostalgija menu tą auksinį ir neįprastai šiltą rugsėjo pradžią. Visai nesupykčiau, jeigu kas nors greitu metu įjungtų šildymą. Kol pasiruošiau naujiesiems savaitės darbams, jau žiūriu, kad beveik vidurnaktis.

 

Aptikau šį paveikslėlį. Tas XIX amžiaus senamiesčio eksterjeras, drėgmė, ruduo, savitas naminis jaukumas, susivyniojus šiltai į patalus, mėtų arba čiobrelių arbata.

 

Tai irgi veikia. Tai irgi metas. Visada gyveni ir esi gyvas, nesvarbu, kada, nes visada yra DABAR ir visos dienos yra geros savaip.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: mokytoja Violeta Tapinienė apie mokytojo vaidmenį gyvenime ir knygų neskaitančius mokinius

 

„Su kai kuriais mes buvome nuolatiniame vaidmenyje: jie apsimesdavo, kad girdi, aš apsimesdavau, kad tikiu. Norėdama bent truputį įtraukti juos į knygą, stengiausi sugalvoti visokių fokusų jiems atskirai mažyčiame kambarėlyje prie kabineto. Bet būtent jie, žinokit, suformavo mano sugyvenamą charakterį, tik dirbdama su jais turėjau galimybę mokytis kantrybės, elgesio lankstumo ir net suprasti, kad dažnai pasaulis laikosi ant tų, kuriems „ant literatūros nusišikt“. {...} Ir apskritai – manau, kad mokytojo žvilgsnis į pasaulį turėtų būti motyvuojantis, šviesus, kad vaikas norėtų gyventi, dirbti, keistis. Dirbančiam mokytojui negali būti „dzin“. Jis, norėdamas pasaulį vaikui padaryti suprantamesnį, turi suvokti savo ribotumą ir būtinybę mokytis visą gyvenimą“. Violeta Tapinienė.

 

Ši citata paimta iš interviu, publikuoto „Literatūra ir menas“ leidinyje. Nors Violetos Tapinienės knygos neskaičiau (turiu nuo „Knygų mugės“ laikų), tačiau interviu man pasirodė jautrus ir geras, net sunku patikėti, kad ji tiek gali ištisai cituoti rašytojus, kalbėdama vienu metu apie sovietinį periodą, o iš kitos – apie tai, kaip gera kartais naktimis nemiegoti. Žodžiu, pasižiūrėjau, kad šiandien dar ir Mokytojų diena. Išvis pataikiau.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Elniukas" / "Baby Reindeer" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

 

Pradėsiu nuo šio serialo komercinės sėkmės. 11 „Emmy“ nominacijų, iš kurių šiam projektui pavyko laimėti net šešis. Britų mini vieno sezono serialas „Elniukas“ (angl. Baby Reindeer), kurį režisavo ir pagrindinę rolę sukūrė Richard Gadd, pastarajam buvo įteiktas ir „Emmy“ kaip geriausiam mini serialo aktoriui. Kiek man žinoma, serialas gana skandalingas, nes sukurtas pagal tikrus įvykius, nors seriale daug kas pakeista, vardai ir visa kita, bet tikrieji prototipai – tiksliau Fiona Harvey reikalauja 50 milijonų kompensacijos ir jau padavė serialo kūrėjus į teismą dėl panaudotos jos istorijos. Kol kas nežinau, kaip einasi tas teismas, tad tik apžvelgsiu keliais štrichais, kodėl verta arba neverta žiūrėti „Elniuką“.

 

Įsivaizduokite, kad siekiate savo karjeros kaip nuoširdusis Donis, kuris svajoja tapti geru komiku, bet esmė, kad šaltoje ir brutalioje Škotijoje Doniui nelabai sekasi, čia alaus mėgėjams kur kas smagiau žiūrėti kokias nors futbolo rungtynes, nei klouniškus pasirodymus, todėl Doniui tenka sudurti galą su galu ir dirbti vietos bare barmenu. Vieną dieną į barą užeina storuliukė Marta, labai liūdna ir prislėgta, Donis jai būna malonus, pasiūlo arbatos, tačiau netrukus Marta ima lankytis kasdien, o vietos lankytojai piršti Donį Martai. Galiausiai tai perauga į maniakiškus santykius, pasirodo, Marta turi psichikos sutrikimą ir ji taip prisiriša prie Donio, kad ima jį persekioti nesustabdomai telefoniniais skambučiais, komentuoti socialiniuose tinkluose kiekvieną jo nuotrauką ir dergtis iš merginų Donio paskyros drauguose. Žodžiu, Marta ima daryti nenormalų spaudimą, kad Doniui nieko kito nebelieka daryti, tik kreiptis į policiją...

 

Žodžiu, tolesnis serialas yra apie Donio pastangas kurti komiko karjerą ir nusikratyti prielipos Martos, tačiau nesiseka nei vienas, nei kitas. Serialas stebina! Išties jį stebėti buvo įdomu jau vien dėl to, kad analogiškai žinojau panašių gyvenimiškų situacijų ir atpažinau veikėjų tipažus kaip logiškus ir pagrįstus. Žinoma, Marta, kurios vaidmenį sukūrė aktorė Jessica Gunning ir kuri taip pat pelnė už vaidmenį „Emmy“, yra savaime suprantama. Marta ligonis, jau turėjusi skandalingos prielipos ir teroristės kriminalinę praeitį, todėl jos veiksmai ir neadekvatus elgesys savaime suprantamas ir priimtinas, tačiau kur kas sudėtingesnis atrodo pats Donis. Jis bando atsikratyti Marta, tačiau kartu fetišistiškai mėgaujasi jos persekiojimu ir savo gyvenimo žlugdymu. Ne kartą pagalvojau, kad Donis psichologinis mazochistas, labai prieštaringa asmenybė, kuri neigia ir bando išsivaduoti, tačiau trūksta ryžto.

Tai Fiona Harvey, kuri sakosi, jog yra Martos personažės prototipas ir jos gyvenimo istorija buvo pasinaudota.

 

Vienoje serijoje parodoma ir Donio priešistorė. Jis apsvaigintas vieno prodiuserio yra išprievartaujamas vyro, tačiau netgi suvokdamas, ką su juo daro Darjanas, jis vis tiek lankosi jo namuose ir svaiginasi narkotikais, o po to tampa auka, kuri išgyvena pačius keisčiausius dalykus, bet labiausiai savo seksualumo krizę. Jis ima maniakiškai eksperimentuoti, tačiau labiausiai jam pasiseka su transeksualia Teri. Su pastarąja bando megzti santykius, tačiau beprotiški Martos veiksmai ir uzurpavimas paverčia viską labai beprotiškai komišku gyvenimu. Stebina ir Donio neryžtingumas, nemokėjimas susitvarkyti su Marta, pavyzdžiui, jis lankosi pas policininkus, nesugeba tiesiog nereaguoti į Martos žinutes ir net nebando pasikeisti telefono numerio. Galų gale Donis, atrodo, lyg šunytis, pririštas savo noru prie būdos, nekenčia grandinių, tačiau be jų negali... Tiesa, stebėtinai pavaizduotas pareigūnų abejingumas, kuris rodo, jog seksizmas yra ir iš kitos pusės. Niekas nenori terliotis su vyru, kuris patiria seksualinį moters spaudimą, nes atrodo, jog tai jokia problema, problema būtų, jeigu moteris būtų persekiojama. Liurbis policininkas už stiklo pavaizduotas kaip ameba, bet gal tai ką nors sako apie Škotijos teisėsaugą, ko aš nežinau, ir šis pasirinkimas yra gana taiklus?

 

Serialo tekstūra kitoniška. Režisierius moka išjudinti situaciją ir perteikti ją ekspresyviai. Seriale labai daug stambaus kadro, didelių akių, bėgančio prakaito ir atrodo apskritai viskas labai kūniška. Nors serialas apie psichinius sutrikimus ir draminis dėmuo labai svarbus, tačiau režisieriui pavyko istorijai suteikti komedijos atspalvio. Pavyzdžiui, Marta vaizduojama tiesmuka teroristė, pabrėžiant jos kūno išskirtinumą, o Donio tėvai išvis perteikiami kaip lėlės karikatūros, kurios sėdi ant sofos ir vaizduoja motinos ir tėvo stereotipinius vaidmenis. Atrodo, jog režisierius sujungia negyvumą su dinamiškumu, išgauna gana unikalią serialo tekstūrą, kuri, sakyčiau, labai veikia ir tą pastebi žiūrovai ir kritikai, skirdami daugybę „Emmy“ nominacijų.

 

Man patiko „Elniukas“, patiko, kad serijos trumputės, vos pusvalandis, kai kada nė tiek ir galima sužiūrėti per pusdienį. Ekspresyvumas, įdomūs personažai, psichinės traumos, liūdno komiko niuansas atspindi, kad tarp juoko ir verksmo yra labai trapi riba. Puikus serialo montažas, kadrų gausa ir gera bei įsimintina vaidyba leido šiuo serialu pasimėgauti nuo pradžių iki galo. Gal ne visiems patiks, tačiau man suveikė.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 72: man įdomu kurti geras emocijas ir situacijas

 

Sveiki,

 

Net neįsivaizduojate, kiek pas mane pastaruoju metu minčių apie tai, kaip mane vertina, mato ir ką apie mane sako kiti. Ogi be reikalo. Viską, ką pradedu manyti apie save socialinėje erdvėje, tampa nuspėjamais kitų pasakymais, nepasakymais, atsklidusiais pletkais ir t. t. Tai žeidžia tol, kol pats sąmoningai ar nesąmoningai iš inercijos leidžiuosi į modelius kas, ką ir kaip apie tave pasakys, bet esmė tame, kad tai taip absoliučiai nesvarbu, kad net graudu ir juokinga, kiek tokios iliuzijos gali įvaryti streso, panikos ir nepatogumų, galų gale tai atima gyvybines ir kūrybines galias, dažnai jaučiuosi dėl to prislėgtas, pažeidžiamas ir privalau, atrodo, elgtis ir sakyti atsargiau, nei sau leisčiau.

 

Visgi pirmoji gera žinia yra ta, kad suvokiu šią situaciją ir ją atpažinęs galiu keisti savo minčių algoritmą, tyčia žaisdamas, paleisdamas dramatiškas mintis juokais, pokštaudamas. Nerimtumas išties labai geras ginklas įveikti sunkumui, mes esame dažnai per rimti ir dažnai negailestingi kitiems, nes manome, kad ir kiti taip su mumis. Kitaip sakant, esame atšvaitai vieni kitų, todėl, jeigu pakeiti savo aukos poziciją į tai, kad tavęs iš esmės neįmanoma sužeisti, kol pats neleidi emociškai ir mentališkai sužeidžiamas, esi nenugalimas. Tą žinant diena tampa kitokia ir tu kitiems tampi kitoks.

 

Mintis, kad kiti nesvarbūs, sakysite, pernelyg egoistiška, tačiau viskas yra ne apie kitus, viskas yra apie jūsų santykį su išore, kurioje kiti iš esmės nelemia tavo vidinės būsenos, jeigu nesutelki visų savo jausmų ir minčių į kitus. Vadovaudamiesi šia logika iš esmės, galima sakyti, kad didžioji dalis gyvenimiškų problemų (nekalbu apie sveikatą, fizines nelaimes ir tų dalykų, kurie neatšaukimai įvyksta kaip tragedija), visgi didžioji dalis tėra tik iliuzijos, mes kuriame problemas, kurias spręstume, nes nežinome, ką be jų darytume. Bet juk dėl to, kad judame iš inercijos susireikšminę. Manau, kuriant lengvumą kasdienybėje svarbu atsisakyti šito.

 

Aš atsisakau kurti problemas.

Aš atsisakau kurti problemas.

Aš atsisakau kurti problemas.

Aš atsisakau kurti problemas...

 

Geriau netgi sakyti tokią mantrą, be žodžio problemos:

 

Man įdomu kurti geras emocijas ir situacijas.

Man įdomu kurti geras emocijas ir situacijas.

Man įdomu kurti geras emocijas ir situacija...

 

Maištinga Siela

Sena Rīgas fotogrāfija / sena Rygos miesto nuotrauka

 

Sveiki,

 

Galvoju dažnai, kaip latviai su vokiečiais kūrė Rygą.

Iš akmenų ir plokščių.

 

Dulkių, vandens ir skiedinio,

Cemento ir betono,

Fantazijos ir matematinio apskaičiavimo.

 

Tamsus ir viduramžiškas senamiestis.

Šviesus, bet mistiška jugendo stilius.

 

Ten, sako, vaiduokliai seni ir aristokratiški,

Šneka sena latvių kalba.

 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Katy Perry – 143 [Vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Katy Perry – 143[Vinyl / LP] (2024)

Maištinga Siela