Pirmadienis ir vėl pirmadienis, ir vėl jis. Įkritus į
automatinį rėžimą svarbu atsibusti, žinoti, nors tavo veiksmai minutėmis ir valandomis
sustyguoti grafikų ir darbų, tačiau tavo mintys ir kai kurie žodžiai – ne. Jeigu
jausi ne suvaržymą, bet vidinę laisvę, tai ir išorinė tikrovė taps laisvesnė,
atsiras daugiau galimybių interpretuoti, elgtis spontaniškiau ir kūrybiškiau.
Galiausiai vidinė pajauta ir žinojimas nustelbia išorinius dirgiklius, jeigu dirbama
kryptingai, norint gauti tą rezultatą – esminį pokytį.
Šiandien pagavau tuos savo susierzinimus, pakeltą toną
ir kitus niuansus, kurie rodo valdingo žmogaus karingą poziciją (ten netenkama
daug energijos), svarbu „pagauti“, svarbu suvokti ir tai jau prigesina
liepsnas. Galiausiai išsikvėpavimas, sąmoningas karingumo ir inerciniai
situacijų suvaldymo atsisakymai padeda ne tik suvaldyti liepsnas, bet ir
išvalyti nuodėgulius laužavietėje ir ten įveisti pomidorų sodą.
Vis grįžtu prie lietuviško kino. Prie to, kas dar
nepamatyta, praleista ar pražiūrėta. Vienas iš tokių plačiai prieš kelerius
metus nuskambėjusių lietuviško kino projektų buvo Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų
karta“ (angl. The Generation of Evil). Niekada nesižavėjau
Vėlyvio filmais, nors jis ir turi gana patrauklią tamsaus ir hiperbolizuoto dirty
stiliaus kino nišą, kuriam ne kiekvienas režisierius ryžtųsi rizikuoti, galų
gale, tai gal net taptų Vėlyvio prastesnėmis pretenzingomis kopijomis, o galgi
net parodijomis. Pamenu iš jo filmo „Zero“ (tiksliai nežinau, kurios dalies),
bet Rudoko personažas žadėjo sudėti papus savo pasijai, kurios vaidmenį
atlijo Inga Jankauskaitė. Daugiau nieko nepamenu ir tai garantuotai nekokio
kino požymis mano subjektyviai vertiname kino pasaulyje. O kaip visgi su „Piktųjų
karta“?
Skiriasi žanras ir scenarijaus plėtotė, kuri labiau
suveržta, išlaikanti klasikinę pasakojimo detektyvinę, kriminalinę su trilerio
atspalviais žanrą. Visgi tai žanrinis, o ne meninis kinas, jį padaryti be galo
sudėtinga kokybiškai ir gerai. Nuo pat pirmųjų kadrų „iš aukštai“, tarsi pats
Maironis nužvelgtų skaisčiomis akimis nuodėmingąją Lietuvą, esame priartinami
prie vieno iš Marijos Žemės miestelių. Kadrai dinamiški, erdvūs, kokybiški. Puikus,
sakyčiau, montažas. Istorija papasakota iš esmės apie galimą dabarties Lietuvos
politinį veidą. 1990-ųjų sovietiniai padlaižūnai gelbėja savo kailį degindami
visus įmanomus tapatybės ryšius su sovietais, slepia dokumentus ir netgi KGB
metodais žudo žmones. Prabėgus 30 metų tuos pačius „slidžiuosius“ matome visose
teisingumą reprezentuojančių instancijų postuose: kas tapo žinomu politiku, kas
įtakingu policininku, kas dvasininku... Galiausiai kažkas ištrūkęs į laisvę
surengė kaip tikrose amerikiečių trileriuose rublio ženklo žudymo ir keršto
seriją. Netrukus pagrindinis policininkas Gintaras Krasauskas (aktorius
Vytautas Kaniušonis) mirčių serijoje suvokia, jog pagaliau praeitis pavijo
dabartį.
Filmas tamsus ir juodas, koks tik begali būti. Beveik su
niekuo nesulyginamas, nebent su kokiu Šarūno barto „Eurazijos aborigenas“
(2010), tačiau Vėlyvis iš ankstesnių savo projektų palieka intensyvų dirty stiliaus
situacijų raišką, situacijų, kuriose pasireiškia visas žmonių godumas,
ištvirkimas, galia ir veidmainystė. Čionai nerasite nė vieno gero veikėjo (nebent
Gintaro žmoną?), visi slepiasi po patogiai viešumai sukurtomis kaukėmis,
žmonės, kurie bučiuojasi per jubiliejus, geria auksinių purslų šampaną, linki pačių
geriausių dalykų, tačiau dar iš ryto policininkas dulkino savo draugo žmoną,
dukra šantažavo tėvą, vyko išdavystės ir intrigos.
Režisierius vienkrypčiai utriruoja savo veikėjus,
nesistengia perteikti didelių psichologinių abejonių, pavyzdžiui, kaip lietuviškame
filme „Izaokas“ (2019), kuriame veikėjas abejojantis ir dėl to jo pasirinkimai
neapibrėžti. Bet tai žanrini kinas, jis linkęs į dinamiką, į mįslę, į baimes,
tragedijas... „Piktųjų kartai“ tik iš dalies pavyko kaip socialinė kritika mūsų
valdančiajam elitui, kai kurie siužetiniai sprendimai kiek naivoki ir
neįtikinantys, pavyzdžiui, gal ką ir šokiravo, bet tai buvo labai nuspėjama,
jog berniukas žaidžiantis su tėvo policininko ginklu turi iššauti, tai pagal
Čechovo programą ir įvyksta. Tik klausimas, ar šūvis bus tinkamas ir parankus?
Visumoje turime gerą žanrinį filmą, jis tirštai
juodas, kaip stiprųjį aspektą išskirčiau tam tikrus scenarijaus niuansus,
susijusius su 1990-ųjų metų Lietuvos valstybės persitvarkymu ir tuo, kaip
socialinėje erdvėje išverstaskūriai geba adaptuotis naujoje erdvėje ir
toliau žaisti galios žaidimus. Integruota detektyvinė istorija taip pat
nebloga, gal nesukels legendinio filmo „Septyni“ (1995) kvaitulio ir emocijų,
tačiau ji turi ir nenuspėjamų niuansų, nors, deja, dirbtinokai bei
karikatūriškai sustyguotų. Visgi turinį stelbia žanrinis žaidimas, socialinę
galimai kritišką interpretaciją nūdienos Lietuvai gožia trileriui skirtas
dėmesys. Bet tai mąstančiai netrukdo geriau pažvelgti į neplokščią scenarijaus
vyksmą bei išpildytas (kartu ir su neįgyvendintas) galimybėmis. Patyriau neblogų
akimirkų, filmą laikau ir komerciškai, ir kaip kūrinį gana sėkmingą.
P. S. Nieko nepaminėjau apie aktorius. Jie buvo puikūs,
žinantys savo naratyvus ir žaidžiantys pagal žanro taisykles.
Šiandien mano namuose taip šalta, kad visai su
nostalgija menu tą auksinį ir neįprastai šiltą rugsėjo pradžią. Visai nesupykčiau,
jeigu kas nors greitu metu įjungtų šildymą. Kol pasiruošiau naujiesiems
savaitės darbams, jau žiūriu, kad beveik vidurnaktis.
Aptikau šį paveikslėlį. Tas XIX amžiaus senamiesčio eksterjeras,
drėgmė, ruduo, savitas naminis jaukumas, susivyniojus šiltai į patalus, mėtų
arba čiobrelių arbata.
Tai irgi veikia. Tai irgi metas. Visada gyveni ir esi
gyvas, nesvarbu, kada, nes visada yra DABAR ir visos dienos yra geros savaip.
„Su kai kuriais mes
buvome nuolatiniame vaidmenyje: jie apsimesdavo, kad girdi, aš apsimesdavau,
kad tikiu. Norėdama bent truputį įtraukti juos į knygą, stengiausi sugalvoti
visokių fokusų jiems atskirai mažyčiame kambarėlyje prie kabineto. Bet būtent
jie, žinokit, suformavo mano sugyvenamą charakterį, tik dirbdama su jais
turėjau galimybę mokytis kantrybės, elgesio lankstumo ir net suprasti, kad
dažnai pasaulis laikosi ant tų, kuriems „ant literatūros nusišikt“. {...} Ir
apskritai – manau, kad mokytojo žvilgsnis į pasaulį turėtų būti motyvuojantis,
šviesus, kad vaikas norėtų gyventi, dirbti, keistis. Dirbančiam mokytojui
negali būti „dzin“. Jis, norėdamas pasaulį vaikui padaryti suprantamesnį, turi
suvokti savo ribotumą ir būtinybę mokytis visą gyvenimą“.Violeta
Tapinienė.
Ši citata paimta iš interviu, publikuoto „Literatūra
ir menas“ leidinyje. Nors Violetos Tapinienės knygos neskaičiau (turiu nuo „Knygų
mugės“ laikų), tačiau interviu man pasirodė jautrus ir geras, net sunku
patikėti, kad ji tiek gali ištisai cituoti rašytojus, kalbėdama vienu metu apie
sovietinį periodą, o iš kitos – apie tai, kaip gera kartais naktimis nemiegoti.
Žodžiu, pasižiūrėjau, kad šiandien dar ir Mokytojų diena. Išvis pataikiau.
Pradėsiu nuo šio serialo komercinės sėkmės. 11 „Emmy“
nominacijų, iš kurių šiam projektui pavyko laimėti net šešis. Britų mini vieno
sezono serialas „Elniukas“ (angl. Baby Reindeer), kurį
režisavo ir pagrindinę rolę sukūrė Richard Gadd, pastarajam buvo įteiktas ir „Emmy“
kaip geriausiam mini serialo aktoriui. Kiek man žinoma, serialas gana
skandalingas, nes sukurtas pagal tikrus įvykius, nors seriale daug kas
pakeista, vardai ir visa kita, bet tikrieji prototipai – tiksliau Fiona Harvey
reikalauja 50 milijonų kompensacijos ir jau padavė serialo kūrėjus į teismą dėl
panaudotos jos istorijos. Kol kas nežinau, kaip einasi tas teismas, tad tik
apžvelgsiu keliais štrichais, kodėl verta arba neverta žiūrėti „Elniuką“.
Įsivaizduokite, kad siekiate savo karjeros kaip
nuoširdusis Donis, kuris svajoja tapti geru komiku, bet esmė, kad šaltoje ir
brutalioje Škotijoje Doniui nelabai sekasi, čia alaus mėgėjams kur kas smagiau
žiūrėti kokias nors futbolo rungtynes, nei klouniškus pasirodymus, todėl Doniui
tenka sudurti galą su galu ir dirbti vietos bare barmenu. Vieną dieną į barą
užeina storuliukė Marta, labai liūdna ir prislėgta, Donis jai būna malonus,
pasiūlo arbatos, tačiau netrukus Marta ima lankytis kasdien, o vietos lankytojai
piršti Donį Martai. Galiausiai tai perauga į maniakiškus santykius, pasirodo, Marta
turi psichikos sutrikimą ir ji taip prisiriša prie Donio, kad ima jį persekioti
nesustabdomai telefoniniais skambučiais, komentuoti socialiniuose tinkluose
kiekvieną jo nuotrauką ir dergtis iš merginų Donio paskyros drauguose. Žodžiu, Marta
ima daryti nenormalų spaudimą, kad Doniui nieko kito nebelieka daryti, tik
kreiptis į policiją...
Žodžiu, tolesnis serialas yra apie Donio pastangas
kurti komiko karjerą ir nusikratyti prielipos Martos, tačiau nesiseka nei
vienas, nei kitas. Serialas stebina! Išties jį stebėti buvo įdomu jau vien dėl
to, kad analogiškai žinojau panašių gyvenimiškų situacijų ir atpažinau veikėjų
tipažus kaip logiškus ir pagrįstus. Žinoma, Marta, kurios vaidmenį sukūrė
aktorė Jessica Gunning ir kuri taip pat pelnė už vaidmenį „Emmy“, yra savaime
suprantama. Marta ligonis, jau turėjusi skandalingos prielipos ir teroristės
kriminalinę praeitį, todėl jos veiksmai ir neadekvatus elgesys savaime
suprantamas ir priimtinas, tačiau kur kas sudėtingesnis atrodo pats Donis. Jis bando
atsikratyti Marta, tačiau kartu fetišistiškai mėgaujasi jos persekiojimu ir
savo gyvenimo žlugdymu. Ne kartą pagalvojau, kad Donis psichologinis mazochistas,
labai prieštaringa asmenybė, kuri neigia ir bando išsivaduoti, tačiau trūksta
ryžto.
Tai Fiona Harvey, kuri sakosi, jog yra Martos personažės prototipas ir jos gyvenimo istorija buvo pasinaudota.
Vienoje serijoje parodoma ir Donio priešistorė. Jis apsvaigintas
vieno prodiuserio yra išprievartaujamas vyro, tačiau netgi suvokdamas, ką su
juo daro Darjanas, jis vis tiek lankosi jo namuose ir svaiginasi narkotikais, o
po to tampa auka, kuri išgyvena pačius keisčiausius dalykus, bet labiausiai
savo seksualumo krizę. Jis ima maniakiškai eksperimentuoti, tačiau labiausiai
jam pasiseka su transeksualia Teri. Su pastarąja bando megzti santykius, tačiau
beprotiški Martos veiksmai ir uzurpavimas paverčia viską labai beprotiškai
komišku gyvenimu. Stebina ir Donio neryžtingumas, nemokėjimas susitvarkyti su
Marta, pavyzdžiui, jis lankosi pas policininkus, nesugeba tiesiog nereaguoti į
Martos žinutes ir net nebando pasikeisti telefono numerio. Galų gale Donis,
atrodo, lyg šunytis, pririštas savo noru prie būdos, nekenčia grandinių, tačiau
be jų negali... Tiesa, stebėtinai pavaizduotas pareigūnų abejingumas, kuris
rodo, jog seksizmas yra ir iš kitos pusės. Niekas nenori terliotis su vyru,
kuris patiria seksualinį moters spaudimą, nes atrodo, jog tai jokia problema,
problema būtų, jeigu moteris būtų persekiojama. Liurbis policininkas už stiklo
pavaizduotas kaip ameba, bet gal tai ką nors sako apie Škotijos teisėsaugą, ko
aš nežinau, ir šis pasirinkimas yra gana taiklus?
Serialo tekstūra kitoniška. Režisierius moka išjudinti
situaciją ir perteikti ją ekspresyviai. Seriale labai daug stambaus kadro,
didelių akių, bėgančio prakaito ir atrodo apskritai viskas labai kūniška. Nors
serialas apie psichinius sutrikimus ir draminis dėmuo labai svarbus, tačiau
režisieriui pavyko istorijai suteikti komedijos atspalvio. Pavyzdžiui, Marta
vaizduojama tiesmuka teroristė, pabrėžiant jos kūno išskirtinumą, o Donio tėvai
išvis perteikiami kaip lėlės karikatūros, kurios sėdi ant sofos ir vaizduoja
motinos ir tėvo stereotipinius vaidmenis. Atrodo, jog režisierius sujungia
negyvumą su dinamiškumu, išgauna gana unikalią serialo tekstūrą, kuri,
sakyčiau, labai veikia ir tą pastebi žiūrovai ir kritikai, skirdami daugybę „Emmy“
nominacijų.
Man patiko „Elniukas“, patiko, kad serijos trumputės,
vos pusvalandis, kai kada nė tiek ir galima sužiūrėti per pusdienį. Ekspresyvumas,
įdomūs personažai, psichinės traumos, liūdno komiko niuansas atspindi, kad tarp
juoko ir verksmo yra labai trapi riba. Puikus serialo montažas, kadrų gausa ir gera
bei įsimintina vaidyba leido šiuo serialu pasimėgauti nuo pradžių iki galo. Gal
ne visiems patiks, tačiau man suveikė.
Net neįsivaizduojate, kiek pas mane pastaruoju metu
minčių apie tai, kaip mane vertina, mato ir ką apie mane sako kiti. Ogi be
reikalo. Viską, ką pradedu manyti apie save socialinėje erdvėje, tampa nuspėjamais
kitų pasakymais, nepasakymais, atsklidusiais pletkais ir t. t. Tai žeidžia tol,
kol pats sąmoningai ar nesąmoningai iš inercijos leidžiuosi į modelius kas, ką
ir kaip apie tave pasakys, bet esmė tame, kad tai taip absoliučiai nesvarbu,
kad net graudu ir juokinga, kiek tokios iliuzijos gali įvaryti streso, panikos
ir nepatogumų, galų gale tai atima gyvybines ir kūrybines galias, dažnai jaučiuosi
dėl to prislėgtas, pažeidžiamas ir privalau, atrodo, elgtis ir sakyti
atsargiau, nei sau leisčiau.
Visgi pirmoji gera žinia yra ta, kad suvokiu šią
situaciją ir ją atpažinęs galiu keisti savo minčių algoritmą, tyčia žaisdamas, paleisdamas
dramatiškas mintis juokais, pokštaudamas. Nerimtumas išties labai geras ginklas
įveikti sunkumui, mes esame dažnai per rimti ir dažnai negailestingi kitiems,
nes manome, kad ir kiti taip su mumis. Kitaip sakant, esame atšvaitai vieni
kitų, todėl, jeigu pakeiti savo aukos poziciją į tai, kad tavęs iš esmės
neįmanoma sužeisti, kol pats neleidi emociškai ir mentališkai sužeidžiamas, esi
nenugalimas. Tą žinant diena tampa kitokia ir tu kitiems tampi kitoks.
Mintis, kad kiti nesvarbūs, sakysite, pernelyg
egoistiška, tačiau viskas yra ne apie kitus, viskas yra apie jūsų santykį su
išore, kurioje kiti iš esmės nelemia tavo vidinės būsenos, jeigu nesutelki visų
savo jausmų ir minčių į kitus. Vadovaudamiesi šia logika iš esmės, galima
sakyti, kad didžioji dalis gyvenimiškų problemų (nekalbu apie sveikatą, fizines
nelaimes ir tų dalykų, kurie neatšaukimai įvyksta kaip tragedija), visgi didžioji
dalis tėra tik iliuzijos, mes kuriame problemas, kurias spręstume, nes
nežinome, ką be jų darytume. Bet juk dėl to, kad judame iš inercijos
susireikšminę. Manau, kuriant lengvumą kasdienybėje svarbu atsisakyti šito.
Aš atsisakau kurti problemas.
Aš atsisakau kurti problemas.
Aš atsisakau kurti problemas.
Aš atsisakau kurti problemas...
Geriau netgi sakyti tokią mantrą, be žodžio problemos:
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
