Asmenybė. Otonas III – Šventosios Romos imperijos imperatorius, Vokietijos karalius: istorija, biografija, faktai

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos mėgėjai,

 

Toliau pildau Martyn Rady knygos „Nauja Vidurio Europos istorija“ žinias.

 

Otonas III (980–1002) buvo Vokietijos karalius nuo 983 m. ir Šventosios Romos imperijos imperatorius nuo 996 m. Jis priklausė Saksų (Liudolfingų) dinastijai ir buvo Otono II sūnus. Jo valdymas yra išskirtinis ir vertinamas prieštaringai, nes jis puoselėjo utopinę idėją – atkurti visos Europos Romos imperiją su centru Romoje.

 

Otonas III tapo Vokietijos karaliumi būdamas vos trejų metų, todėl didžiąją jo vaikystės dalį valdė regentai – iš pradžių jo motina Teofana, o jai mirus – močiutė Adelaidė. Sulaukęs pilnametystės, Otonas III karjerą skyrė savo didžiajam tikslui – „Romos imperijos atnaujinimui“ (Renovatio Imperii Romanorum). Jis persikėlė gyventi į Romą ir siekė paversti ją politiniu bei dvasiniu krikščioniškojo pasaulio centru. Siekdamas sustiprinti imperijos įtaką, jis į popiežiaus sostą pasodino du savo rėmėjus – pusbrolį Brunoną (popiežius Grigalius V) ir savo mokytoją Gerbertą (popiežius Silvestras II). Taip Otonas III glaudžiai susiejo popiežystę su imperatoriaus valdžia.

 

Otonas III stengėsi užmegzti diplomatinius ryšius su kaimyninėmis šalimis, ypač su Lenkija. Apie 1000 metus, atvykęs į Gniezną kaip piligrimas aplankyti šv. Adalberto Prahiškio kapo, jis susitiko su Lenkijos kunigaikščiu Boleslovu I Narsiuoju. Šis susitikimas buvo reikšmingas, nes Otonas III įkūrė Gniezno arkivyskupiją, kuri suteikė Lenkijai bažnytinę nepriklausomybę nuo Vokietijos. Tai buvo strateginis Otono III žingsnis, kuriuo jis siekė kurti imperiją, pagrįstą ne vien jėga, bet ir lygiaverčių partnerių (imperatoriaus, Romos ir slavų valstybių) sąjunga.

XII a. Strasbūro katedros išlikęs vitražas vaizduoja Šventosios Romos imperijos imperatorių Otoną III.

 

Otono III asmeninis gyvenimas buvo apipintas gandais ir paslaptimis. Jis niekada nebuvo vedęs ir mirė labai jaunas. Yra keletas pikantiškų detalių, susijusių su jo mirtimi. Viena versija teigia, kad jis mirė nuo maliarijos. Kita, labiau dramatiška ir nepatvirtinta, legenda pasakoja, kad jis mirė nuo nuodų, kuriais jį nunuodijo viena kilminga Romos moteris, keršydama už savo brolio, kuriam Otonas III buvo nurodęs įvykdyti egzekuciją, mirtį. Yra manoma, kad moteris pasinaudojo savo sūnumi, kad įgyvendintų keršto planą. Kita neįprasta istorija susijusi su Otono III apsilankymu Karolio Didžiojo kape Achene. Pasak legendos, jis liepė atidaryti kapą, tikėdamasis rasti ne suirusį kūną, bet karaliaus dvasią, sėdinčią soste su karūna. Ši istorija, nepriklausomai nuo jos tikrumo, iliustruoja Otono III mistišką ir religingą mąstyseną, jo susižavėjimą praeities imperijų didybe ir asmeninį ryšį su istorija.

 

Jaunojo imperatoriaus svajonės subyrėjo, kai 1001 m. Romoje kilo sukilimas, privertęs jį bėgti iš miesto. Otonas III mirė 1002 m. sausį, būdamas vos 21 metų, žygiuodamas atsiimti Romos. Nors jo ambicingi planai nepavyko, Otonas III paliko reikšmingą pėdsaką Europos istorijoje. Jo vizija suformavo naują politinį mąstymą, o jo palaikymas šv. Adalbertui ir Gniezno arkivyskupijos įkūrimas tapo svarbiu įvykiu Lenkijos valstybingumo istorijoje. Jis liko atmintyje kaip „pasaulio stebuklas“ – jaunas, išsilavinęs valdovas, svajojęs atkurti Romos imperijos didybę.

 

Maištinga Siela

Viduramžių literatūra. "Sero Johno Mandeville'io kelionės" (1357-1371)

 

Maištinga Siela

 

Sveiki, istorijos ir literatūros mėgėjai,

 

Beskaitant Martyn Rady veikalą „Naujoji vidurio Europos istorija“ iškyla nepaprastai daug klausimų ir atskirų atšakų, kuriuos skubu išsiaiškinti ir gilinti bendrą suvokimą, tad šiandien skirsiu dėmesį Viduramžių epochos kūriniui „Sero Johno Mandeville‘io kelionės“ (gal galima paprastinti ir į „Sero Džono Mandevilio kelionės“) (angl. The Travels of Sir John Mandeville) medžiagai.

 

„Sero Johno Mandeville'io kelionės“ – tai unikalus Viduramžių literatūros kūrinys, ne tik kelionių aprašymas, bet ir išmonės bei mokslinių žinių mišinys. Nors knyga dažnai lyginama su vėlesniais tikrų keliautojų, tokių kaip Marco Polo, darbais, ji išsiskiria savo fantastika ir paslaptingu autoriumi, kuris sąmoningai maišė faktus su prasimanymais, siekdamas ne tik informuoti, bet ir pralinksminti skaitytoją.

 

Knyga, manoma, buvo parašyta apie 1357–1371 m., taigi dar net neįvykęs Žalgirio mūšis, o jos autorystė iki šiol kelia ginčų. Nors tekstas priskiriamas anglui riteriui Serui Johnui Mandeville'iui, šiuolaikiniai istorikai ir literatūros tyrinėtojai mano, kad tai yra fiktyvus asmuo, o tikrasis autorius – nežinomas. Didžiausia tikimybė, kad jis buvo prancūzas, greičiausiai Lježo (dabartinė Belgija) gydytojas Jeanas d'Outremeuse'as. Knygos originalo kalba greičiausiai buvo prancūzų, nors išliko ir keletas ankstyvųjų rankraščių, parašytų angliškai ir lotyniškai. Tai rodo, kad kūrinys buvo iškart populiarus ir sparčiai plito po visą Europą, įgaudamas įvairias kalbines formas.

 

„Sero Johno Mandeville'io kelionės“ pasakoja apie ilgą, beveik trisdešimt metų trukusią, kelionę, prasidėjusią Anglijoje ir vedančią per visą žinomą pasaulį. Knyga prasideda kaip tipiškas piligrimo pasakojimas, aprašantis kelionę į Šventąją Žemę ir jos vietas, o vėliau virsta į fantastinę ekspediciją į tolimesnes vietas, tokias kaip Egiptas, Turkija, Persija, Indija ir Kinija, kol galiausiai pasiekia „Presterio Jono“ – legendinės Rytų krikščionių karalystės – žemes. Pasakojimas kupinas pasakiškų detalių, pavyzdžiui, žmonių su šuns galvomis, gyvačių, galinčių praryti buivolus, ar šaltinių, grąžinančių jaunystę. Nors dalis geografinės informacijos buvo tikra (pasiskolinta iš kitų keliautojų), ji sumaišyta su legendomis, mitais ir stebuklais.

 

Ši knyga, pasirodo, padarė milžinišką kultūrinį poveikį, tapdama viena labiausiai skaitomų ir įtakingiausių Viduramžių knygų. Ji sužadino europiečių vaizduotę ir smalsumą, skatino domėjimąsi geografija bei tolimomis šalimis, kuriant legendas ir mitus apie Rytus. Kūrinys tapo neoficialiu „pasaulio atlasu“ to meto skaitytojams, nors ir pilnas išgalvotų detalių. Yra žinoma, kad Kristupas Kolumbas turėjo šios knygos kopiją ir ja rėmėsi planuodamas savo kelionę į Vakarus, tikėdamasis atrasti naują kelią į Indiją, aprašytą Mandeville'io. Taigi, knyga ne tik atspindėjo to meto pasaulėžiūrą, bet ir padarė įtaką vėlesniems didiesiems geografiniams atradimams. Ji palyginama su ankstesniais Marco Polo ir vėlesniais Kristupo Kolumbo kelionių aprašymais, bet nuo jų skiriasi tuo, kad Mandeville'is apjungė faktus su fantazija, kurdamas įspūdingą ir įtraukiantį pasakojimą.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Atlanta – Atsiliepsiu [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Mėgstu besikuisdamas virtuvėje klausytis LRT radijo, o šią vasarą būtent sukasi dažnai vadinamoj „Vasaros popietė“, kurią šiandien kaip tik vedė Gabrielė Martirosian ir Gerūta Griniūtė. Studijoje kaip tik kalbėjo atlikėja Atlanta, pastaroji pristatė naujausią savo dainą „Atsiliepsiu“. Niekada nebuvau didelis Atlantos klausytojas (nors visi galėjom patraukti „Mergaitės nori mylėt“ priedainį), tačiau pamenu, kad ji buvo labai populiari prieš kelerius dešimtmečius ir iš muzikos pasaulio buvo dingusi labai ilgam... Labai nustebino Atlantos kalbėjimas ir aiškus minčių dėstymas, atrodo, moteris iš tikrųjų žino, ko nori iš muzikos, ką kuria ir ką transliuoja žiūrovams, todėl tas trumpas interviu kažkaip blykstelėjo labiau, nei pati daina, kurią šiandien pristatau.

 

O galiausiai ir daina patiko! Primena senuosius Atlantos hitus ir skambesį, aišku, jau šiek tiek modernizuotus ir pritaikytus šiandienos muzikos rinkai. Kiek supratau, prie dainos dirbo ir kurt padėjo Augustė Nombeko, o prodiusavo Faustas Venckus. Kaip suprantu iš dainos žodžių, dainoje randasi nemažai žodžių iš buvusių Atlantos garsiųjų dainų, juos nesunkiai atpažinsite, tačiau dainos mintis jau šiek tiek kitokia. Italijoje, prie Komo ežero, nufilmuotas ir vaizdo klipas, o labiausiai hipnotizuoja dažnai priedainyje kartojama frazė „jei tik įmanoma“, kuri, sakyčiau, tampa pagrindine šios dienos varomoji jėga. Visgi daina tokia plati, atpalaiduojanti ir išlaisvinanti ir, žinoma, vasariška jau vien dėl vaizdo klipo, kuriame pati Atlanta plaukioja ežere ir mėgaujasi akimirka.

 

„Ši daina jau kelis mėnesius buvo mano širdyje, mintyse. Laukėme progos ją parodyti. Man tai – ypatingai jaudinantis momentas, nes kūrinys „Atsiliepsiu“ nėra kažkurios senos dainos atgaivinimas ar duetas: tai visiškai nauja daina, pasirodanti po daug metų ir ji skamba taip, kaip aš pati šiandien noriu skambėti“, – sako Atlanta tv3.lt portalui.

 

Šiandien siūlau paklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 

Atlanta – Atsiliepsiu

[žodžiai / lyrics]

 

Taip toli erdvėje,

Kur šešėlių nėra,

Tau niekas nerūpės.

Gyveni šia diena,

Bet pašauki mene,

Jei trūksta tau meilės.

 

Kartais dangus nebus toks šviesus,

Kai nesiliaus lietus.

 

Viską mesiu, jei tik įmanoma.

Jei tik įmanoma, juodą naktį aš atsiliepsiu.

 

<...>

 

Maištinga Siela

Stounhendžas. Tikroji Stounhendžo istorija: faktai, mokslininkų tyrimai, paslaptys

 

Sveiki,

 

Stounhendžas tikriausiai yra vienas mistiškiausių Didžiosios Britanijos objektų, apipintas daugybe legendų, mokslinių ir sąmokslo teorijų. Šįkart žvilgsnis į šią išskirtinę vietovę, traukiantį ne tik turistų mases, bet ir televizijos bei kino kūrėjus dėmesį.

 

Oficialioji Stounhendžo istorija

 

Stounhendžo istorija – tai tūkstančius metų apimanti paslaptis, atskleidžianti neolito ir bronzos amžiaus žmonių inžinerinius bei astronominius gebėjimus. Šis legendinis statinys, esantis Salisburio lygumoje Anglijoje, buvo statomas keliais etapais, o jo paskirtis ir sukūrimo detalės iki šiol kelia daugybę diskusijų. Nors tikslūs statytojai lieka nežinomi, manoma, kad tai buvo įvairios priešistorinės bendruomenės, kurių tikslai su laiku keitėsi. Šiuolaikiniai mokslininkai, atlikę išsamius archeologinius ir geologinius tyrimus, pabrėžia, kad Stounhendžas buvo kuriamas kaip socialinis ir ritualinis centras, o jo statybai reikėjo milžiniškų pastangų ir gilios astronomijos žinių.

 

Pirmasis Stounhendžo statybų etapas prasidėjo apie 3100 m. pr. m. e., neolito amžiaus pabaigoje. Iš pradžių vietovėje buvo suformuotas didelis, apie 110 metrų skersmens, apvalus pylimas ir griovys, o viduje iškasta 56 duobės, žinomos kaip Aubrey duobės, pavadintos 17 a. archeologo John Aubrey vardu. Manoma, kad šiose duobėse galėjo stovėti mediniai stulpai arba, kaip rodo vėlesni tyrimai, jos galėjo būti naudojamos kremuotų palaikų laidojimui. Šis ankstyvasis etapas rodo, kad Stounhendžas nuo pat pradžių turėjo ir sakralinę, ir laidojimo paskirtį, o jo formavimas siejasi su to meto bendruomenių ritualais.

 

Antrasis etapas, prasidėjęs apie 2600 m. pr. m. e., yra turbūt pats įspūdingiausias. Šiuo metu buvo atvežti ir pastatyti pirmieji akmenys – vadinamieji „mėlynieji akmenys“ (angl. bluestones). Šie akmenys yra vulkaninės kilmės, ir geologiniai tyrimai patvirtina, kad jie buvo atgabenti iš Preseli kalvų Velse, esančių maždaug už 240 kilometrų. Kaip tokie masyvūs akmenys, sveriantys iki 4 tonų, buvo transportuoti per kalvas ir upes, tebėra viena didžiausių Stounhendžo paslapčių. Manoma, kad jie galėjo būti traukiami slidėmis, o galbūt plukdomi plaustais. Būtent šių akmenų atsiradimas rodo milžinišką statytojų ryžtą ir, tikėtina, religinę reikšmę.

 

Apie 2500 m. pr. m. e. prasidėjo pagrindinis Stounhendžo statybų etapas, kurio metu buvo pastatytas akmeninis ratas, žinomas šiandien. Buvo atvežti didžiuliai sarseno akmenys, sveriantys iki 50 tonų, iš Marlborough Downs vietovės, esančios už maždaug 30 kilometrų. Šie akmenys buvo išdėlioti dviem koncentriniais apskritimais, o viršuje uždėti horizontalūs akmenys – architravai. Komplekso centre buvo pastatyti penki trilithonai (trilitai) – pasagos formos konstrukcijos, sudarytos iš dviejų vertikalių akmenų su horizontaliu viršuje. Šios masyvios konstrukcijos ir preciziškas jų išdėstymas, suformavęs akmeninį kalendorių, leidžia manyti, kad Stounhendžas buvo naudojamas ne tik kaip religinis centras, bet ir kaip astronominė stebykla, skirta stebėti Saulės ir Mėnulio ciklus, ypač vasaros ir žiemos saulėgrįžą.

 

Mokslininkų tyrimai, atlikti per daugelį metų, patvirtina Stounhendžo astronominę paskirtį. Vasaros saulėgrįžos metu kylanti saulė apšviečia centrinę Stounhendžo dalį, o jos spinduliai krenta tiesiai ant Kulno akmens (angl. Heel Stone). Tai rodo ne tik puikų statytojų orientacijos pojūtį, bet ir gilias žinias apie dangaus kūnų judėjimą. Šis įvykis, tikėtina, buvo svarbi šventė ir ritualų dalis, galbūt susijusi su derliaus nuėmimu ar naujo gyvybės ciklo pradžia. Vėlesniais laikotarpiais Stounhendžas, nors ir mažiau naudojamas, neprarado savo reikšmės – jis tapo romėnų ir vėlesnių genčių apeigų vieta, o vėliau – mitų ir legendų šaltiniu. 1986 m. šis unikalus statinys buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pabrėžiant jo svarbą žmonijos istorijai.

 

Mokslininkai tyrę Stounhendžą.

 

(Ankstyvieji tyrinėtojai)

 

John Aubrey (XVII a.) buvo vienas pirmųjų, kurie akademiškai aprašė Stounhendžą. Nors jo teorija, kad statinį sukūrė druidai, vėliau buvo paneigta, jis pirmasis pastebėjo ir aprašė aplink statinį esančias duobes (dabar vadinamas Aubrey duobėmis), kurios vėliau tapo svarbiu tyrimų objektu. William Stukeley (XVIII a.) populiarino Aubrey teoriją apie druidus ir pirmasis atliko išsamius planus ir brėžinius, kurie padėjo ateities tyrėjams suprasti Stounhendžo struktūrą.

 

(Šiuolaikiniai tyrinėtojai)

 

Šiuolaikiniai tyrimai remiasi moksliniais metodais, tokiais kaip radiokarboninis datavimas, geologinė analizė ir archeologiniai kasinėjimai.

 

Mike'as Parkeris Pearsonas – vienas žymiausių šiuolaikinių Stounhendžo tyrėjų, vadovavęs „Stonehenge Riverside Project“. Jo tyrimai atskleidė, kad Stounhendžas buvo glaudžiai susijęs su mirties ir protėvių garbinimo kultu, o netoliese esantis Daringtono sienos (Durrington Walls) medinių stulpų ratas buvo gyvybės ir gyvenimo vieta. Timothy Darvillis ir Geoffrey Wainwrightas – 2008 m. atlikę kasinėjimus, jie iškėlė teoriją, kad Stounhendžas galėjo būti gydymo vieta, nes tikėjo, jog „mėlynieji akmenys“ turi gydomųjų savybių. Herbertas Thomasas – geologas, kuris dar XX a. pradžioje nustatė, kad „mėlynieji akmenys“ yra atgabenti iš Preseli kalvų Velso pietvakariuose. Šis atradimas tapo pagrindu tolimesniems tyrimams apie akmenų kilmę ir transportavimo būdus. Prof. Richardas Bevinsas (Aberistvito universitetas) – kartu su kitais mokslininkais, atlikęs geologinius tyrimus, padėjo patvirtinti ir patikslinti „mėlynųjų akmenų“ kilmės vietą Velse, naudodamas šiuolaikinius mineralų analizės metodus. Prof. Alex Bayliss – radiokarboninio datavimo ekspertė, kurios darbai padėjo nustatyti tikslias Stounhendžo statybos chronologijas, atskleisdami, kad paminklas buvo kuriamas keliais etapais per tūkstančius metų.

 

Netikėti nauji tyrimai apie akmenų kilmę

 

Tai sako tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama dviejų pagrindinių geologų – Dr. Robo Ixerio ir prof. Peterio Turnerio. Jų išsamūs tyrimai, atlikti su australų mokslininkų pagalba ir paskelbti prestižiniame žurnale „Nature“ bei „Journal of Archaeological Science“, leidžia daryti naujas prielaidas.

 

Jie, naudodami pažangius geologinius ir radiometrinius datavimo metodus, analizavo mineralų, esančių Stounhendžo „Aukuro akmenyje“, kilmę. Jų išvados ir argumentai remiasi konkrečiais moksliniais duomenimis, o ne spėlionėmis, todėl ši teorija yra labai pagrįsta ir pakeitė iki tol vyravusią nuomonę, kad akmuo atgabentas iš Velso.

 

Mokslininkų tyrimai, pagrįsti platųja tektonika ir radiometriniu datavimu, rodo, kad Stounhendžo „Aukuro akmuo“ yra kilęs iš šiaurės rytų Škotijos, o ne iš Velso, kaip buvo manyta anksčiau. Naudojant cirkono, rutilo ir apatito mineralus, esančius akmenyje, buvo nustatytas jų amžius, siekiantis net daugiau nei milijardą metų. Šie itin seni mineralai yra būdingi tik Laurentijai – senovinei žemyno masei, kuri dabar sudaro didžiąją dalį Šiaurės Amerikos ir Grenlandijos. Šiuolaikinės Škotijos uolienos, esančios į šiaurę nuo vadinamosios Iapetus Suture geologinės ribos, turi šių Laurentijos uolienų pėdsakų, o Anglijos ir Velso uolienos – ne. Ši išvada verčia daryti prielaidą, kad akmuo buvo atgabentas iš Orkney baseino (apimančio Orknio ir Šetlando salas bei Škotijos šiaurės rytus), esančio maždaug 750 km atstumu nuo Stounhendžo.

 

Straipsnyje taip pat svarstoma, kaip akmuo galėjo nukeliauti tokį didelį atstumą. Atmetama teorija, kad jį atgabeno ledynai, nes Salisburio lygumoje nėra ledyninės kilmės uolienų pėdsakų. Tai reiškia, kad jį atgabenti turėjo priešistoriniai žmonės – ar tai būtų sausumos, ar jūros keliu. Šis naujas atradimas meta iššūkį nusistovėjusioms archeologinėms teorijoms ir kelia naujų klausimų: kodėl ir kaip neolito amžiaus žmonės gabeno tokį didelį akmenį iš Škotijos į pietų Angliją. Šis atradimas yra ne tik geologijos, bet ir archeologijos proveržis.

 

Mitai, legendos, sąmokslo teorijos

 

Visiškai pagrįsta abejoti moksliniais tyrimais, nes, pasižiūrėkite, kaip daugmaž atrodė neolito laikų gyvenvietės ir žmonės. Ir jie, norite pasakyti, vilko prieš daugiau nei 3000 metų 10 ir 50 tonų akmeninius luitus savo rankytėmis, galimais prijaukintais arkliukais ir suręstais plaustais? Ar Jums neatrodo, kad mokslininkai kartais tauzydami savo teorijas patys tampa savo teorijų logikos įkaitais? Nenuostabu, kad internete pilna visokiausių teorijų apie nežemiškąją Stounhendžo atsiradimą.

 

Nors mokslas pamažu atskleidžia Stounhendžo paslaptis, šis paminklas per amžius apaugo įvairiausiais mitais, legendomis ir sąmokslo teorijomis, kurios dar labiau sustiprina jo mistišką aurą. Viena žinomiausių legendų yra susijusi su burtininku Merlinu, legendinio karaliaus Artūro patarėju. XII a. kronikininkas Geoffrey of Monmouthas aprašė, kad Merlinas stebuklingai perkėlė akmenis iš Airijos, kur jie anksčiau sudarė magišką „Milžinų šokį“, į Salisburio lygumą, siekdamas sukurti amžiną paminklą britų kilmingiesiems. Ši istorija, nors ir neturinti mokslinio pagrindo, padėjo populiarinti Stounhendžą ir pavertė jį nacionaliniu simboliu.

 

Kitas populiarus, nors ir paneigtas, mitas sieja Stounhendžą su druidais. XVIII a. antikvaras Williamas Stukeley, tyrinėdamas paminklą, manė, kad tai buvo druidų šventykla. Nors šiandien žinoma, kad Stounhendžas buvo pastatytas tūkstančius metų anksčiau, nei atsirado druidai, ši teorija vis dar gyvuoja populiariojoje kultūroje ir yra svarbi Naujojo amžiaus (angl. New Age) judėjimams. Šiuolaikiniai druidai vis dar renkasi prie Stounhendžo per vasaros saulėgrįžą, atlikdami savo ritualus ir pagerbdami šią senovinę vietą.

 

Be legendų, apie Stounhendžą sklando ir įvairios sąmokslo teorijos. Viena jų – kad akmenis pastatė ateiviai, panaudoję nežemiškas technologijas. Ši teorija atsirado dėl nežinojimo, kaip priešistoriniai žmonės galėjo transportuoti ir pastatyti tokius milžiniškus luitus. Kitose teorijose teigiama, kad Stounhendžas yra glaudžiai susijęs su legendiniu Atlantidos žemynu, o dar kitose – kad tai yra didžiulis energijos centras, stovintis ant vadinamųjų žemės linijų (angl. ley lines), kurios jungia senovines šventvietes ir perduoda Žemės energiją. Šios teorijos, nors ir nėra pagrįstos, rodo, kad žmonės vis dar ieško stebuklingų paaiškinimų, kai susiduria su sunkiai suvokiamais praeities inžineriniais stebuklais.

 

Stounhendžas kaip turistinis traukos objektas ir filmavimo aikštelė

 

Šiandien Stounhendžas yra viena populiariausių ir gausiausiai lankomų turistinių vietų Jungtinėje Karalystėje, kasmet pritraukianti per milijoną lankytojų.  Norint jį aplankyti, bilietus būtina įsigyti iš anksto, nes tai yra griežtai saugoma vieta, o lankytojų srautai reguliuojami. Lankytojai negali laisvai vaikščioti tarp akmenų, bet specialiai įrengtu taku gali apeiti visą statinį, išlaikydami saugų atstumą. Norintiems išsamiau susipažinti su Stounhendžo istorija ir tyrimais, įrengtas modernus lankytojų centras, kuriame veikia interaktyvios ekspozicijos.

 

Dėl savo unikalumo ir paslapties Stounhendžas tapo dažna filmų ir serialų lokacija. Tiesa, dėl griežtų apsaugos reikalavimų tikrasis statinys retai naudojamas filmuojant, todėl dažnai pasitelkiami maketai ar kompiuterinė grafika. Tarp žinomiausių filmų ir serialų, kuriuose buvo galima išvysti Stounhendžą, yra „King Arthur“ (2004), „Thor: The Dark World“ (2013), komedija „National Lampoon's European Vacation“ (1985), kurioje herojus netyčia nugriovė akmenis, taip pat kultinis serialas „Doctor Who“. Šis paminklas taip pat dažnai naudojamas įvairiuose dokumentiniuose filmuose apie archeologiją, istoriją ir nepaaiškinamus reiškinius.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Mindaugas Grigaitis apie įsigalėjusį pragmatizmą mokykloje ir švietime

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar mokyklose dar yra svarbios kokios kitos vertybės už rezultatus ir pasiekimus? Mes gyvename pasiekimų ir rezultatų visuomenėje, kurioje klaidingai manome, kad esame vertesni ir geresni, jeigu mūsų rezultatai ir pasiekimai yra puikesni už kitų. Apie pragmatizmą švietime kalba Mindaugas Grigaitis savo straipsnyje Rugsėjo 1-oji ir jos (ne)viltys. Apie tai, kad iš mokyklų padaromi verslą aptarnaujantis fabrikai ir išaukštinamas pragmatizmas, darbo rinka ir karjera, – apie tai jau kalbama seniai, tačiau ar kas pastebėjo, kaip patys verslo rykliai ėmė brautis pro mokyklų duris pristatinėdami verslo galimybės ir planus, sustiprindami įspūdį jaunam žmogui, kad pasaulyje yra tik neribotos galimybės, kurias galima pasiekti vien dėl pragmatizmo.

Juk ir tėvai atėję pasikalbėti su mokytoju klausia, kodėl pažymys toks ir ką daryti, kad jis būtų didesnis? Ne kaip vaikas jaučiasi, ką jis mano, iš kur sužinojo, bet ką daryti, kad būtų pakeltas jo prestižas dėl rezultatų. Čia viskas tuo ir baigiasi, nes pažymys yra vienintelė mokykloje valiuta, kuri dar leidžia šį tą motyvuotai veikti ir mokytis. Daug kas kalba, kad jo nebereikia, bet ar jūs įsivaizduojate valstybinę mokyklą, kurioje lieka tik mokinio vidinė paskata mokytis vien iš susidomėjimo? Mokiniai iš išmaniųjų neišlįstų, o aplinkinis pasaulis nebeegzistuotų. Technologijos viską padėjo ant lėkštutės, tad kam dar klausytis ir kalti tai, už ką nebus atlyginta pažymio valiuta? Tam tikra prasme vertinimas tapo ekonominiu modeliu ir jis labai subanalino švietimo idėjas, padarė jas grynai pragmatiškais, nes tą išdresiravo ydinga sistema. Sakyčiau, belieka tik ieškoti tarpinio dalyko – humanizmo ir pragmatizmo aukso vidurio.

 

„Korepetitorių įmonės vis įžūliau švietimą perorientuoja į formalų rezultatą ir naikina bet kokius vertybinius ar idėjinius švietimo dėmenis. Svarbiausia tampa vidurkis, pažymys, kuris kažkokiu mistišku būdu virsta asmeninio ar net šeimyninio prestižo dalimi. <...> Kas stebi švietimo diskusijų lauką, pastebi, kad korepetitorių kalbos visada yra tik apie procedūras ir skaičius, tik apie ugdymo proceso konvertavimą į kalkuliuojamus dydžius.“ Mindaugas Grigaitis

 

Maištinga Siela

Rašytojai, kurie važiavo parvežti "Stalino saulės": laikraščio "Tiesa" 1940 m. liepos 22 dienos faksimilės

 

Sveiki,

 

Šiandien šiek tiek istorijos.

 

Laikraštis „Tiesa“ Lietuvoje, su pertraukomis, ėjo nuo 1917 iki 1994 metų. Pirmasis jo numeris pasirodė 1917 m. Petrograde, o vėliau leidimas persikėlė į Maskvą. Lietuvoje, Kaune, „Tiesa“ pradėta leisti 1926 metais, nors komunistų partija tuo metu buvo nelegali, todėl laikraštis buvo spausdinamas pogrindyje. Po sovietų okupacijos 1940 m., „Tiesa“ tapo pagrindiniu LKP(b) CK ir oficialiu sovietinės valdžios laikraščiu. Nuo 1944 m. rugpjūčio 9 d. dienraštis buvo leidžiamas Vilniuje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m., „Tiesa“ buvo reformuota, o 1992 m. tapo privačiu leidiniu. 1994 m. liepos 1 d. leidyba buvo nutraukta, o vietoj jo pradėtas leisti dienraštis „Diena“.

 

Prieš Jus – 1940 m. liepos 22 dienos laikraščio pirmojo puslapio faksimilė, kuri skelbia, kad Lietuva savo noru įstojo į SSSR, o šį prašymą pasirašė visas būrys tuometinių garsių lietuvių rašytojų, kurie pastaruoju metu vis garsiau vadinami tautos išdavikais. Bet pasižiūrėkite į jų veidus – nelaimingesnių „Stalino saulės“ delegatų sunkiai surasi. Ar tarp jų iš tikrųjų buvo tikinčių komunizmo galia? Galimas daiktas, kad taip, bet buvo ir tokių, kurie vaikščiojo taip, tarsi jiems būtų į nugarą įremti ginklai. Lietuva buvo prievarta įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį 1940 m. rugpjūčio 3 d. Šis įvykis buvo dalis sovietų okupacijos ir aneksijos, kuri prasidėjo po 1940 m. birželio 15 d., kai sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvos teritoriją.

Deklaraciją pasirašo „Liaudies Seimo“ pirmininkas L. Adomauskas. Iš kairės: „signatarai“ M. Gedvilas, A. Veclova, P. Cvirka.

P. Cvirka, A. Veclova, L. Gira, S. Nėris, K. Korsakas.

Maištinga Siela

Filmas: "Materialistai" / "Materialists"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai nesu romantinių komedijų didelis žiūrovas, o kadangi nesu, man regis, šis žanras po karantino kažkiek apnykęs ir sukuriama mažiau produkcijos, bet galbūt tai tik mano pražiūrėjimo kaltė ir klaidingas įspūdis. Visgi retesniais atvejais imu ir pasižiūriu kokią geriau įvertintą romantinio pobūdžio dramą ir šįkart pasirinkau vieną naujausių kino filmų – režisierės Celine Song režisuotą kino juostą „Materialistai“ (angl. Materialists) (2025). Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis, gal tų pačių holivudinių klišių ir banguojančios jausmingos meilės istorijos, bet viską nuo pradžių...

 

O pasirodo, kad filmas „Materialistai“ yra pačios režisierės Celine Song savotiški išgyvenimai, nes ji pati devintajame dešimtmetyje yra dirbusi panašų pažinčių darbą, kurį dirba ir filmo veikėja Liusė (aktorė Dakota Johnson), tik žinoma, sušiuolaikintoje versijoje. Filmo veikėja Liusė bėgdama nuo skurdo įsidarbina pažinčių madingoje organizacijoje, kurios moterys ieško atitinkančių porų pagal užsakovų pageidavimus ir lūkesčius, juos suveda. Dažniausi klientų lūkesčiai pasimatymams yra kito asmens materialinė padėtis, ūgis ir amžius, kai kada – religiniai ir politiniai įsitikinimai bei kiti niuansai. Atrodo, kad Liusė dirba kažin kokiame žmonių paieškos fabrike, kuris iš principo yra neįgalus surasti tobulo žmogaus kitai pusei, nes žmonės yra pernelyg unikalūs ir jiems reikia laiko atsiskleisti ir pažinti, todėl Liusei dažnai tenka klientams daugmaž pameluoti, tad darbe tvyro tam tikra įtampa ir žaidžiama santykių derinimo savotiškas pokeris, o Liusė jau turi nemažai intuicijos ir patirties, kol vieną dieną Liusės klientė nepaduoda įmonės į teismą dėl incidento...

 

Pačios Liusės gyvenimas taip pat paremtas panašiais įmonės katalogo aprašomaisiais dėsniais – ji trokšta pakilti į socialines aukštumas ir vadovaujasi lūkesčių susikurta schema, kuria, žinoma, lemta nusivilti, kai Liusė suradusi ir aukštesnį, ir labai turtingą vyrą nesijaučia laiminga, nes nuolat galvoja apie skurde pasilikusį aktorių iš studijų laikų... Žodžiu, filmas laikosi ant tos pačios paprastutės idėjos, kad ne turtai atneša laimę. Apie tai, kad Vakarų žmonės projektuoja savo gyvenimą per santykius iš išskaičiavimo, nėra jokia naujiena (bet ar ne kitaip Rytuose, kai tėvas paauglę dukrą ištekina už senio už ožkų bandą?), tad noras per santuoką užsitikrinti gyvenimo sąlygas ir kokybę Liusei tampa suprantamiausiu santykių pagrindu, kitaip sakant, santuoka – verslo sandoris, tačiau likimas Liusę išbado ir, pasirodo, ji nėra jau tokia šalta ir matematiškai apskaičiuojanti kalė, nes turi ir žmogiškumo, kurį įgyja per gyvenimo pamokas.

 

Filmas nėra įspūdingas, nors ir turi įspūdingus aktorius – Dakota Johnson, Pedro Pascal ir Chris Evans, – tačiau jų dailūs veikėjai kažin kaip nepasiekia didelės gelmės. Nesakau, kad filmas turėjo būti tamsiai draminis, o veikėjai emociškai kaip nors draskytis, bet filmas neišvysto įdomesnių veikėjų, jų pasirinkimai nuspėjami, kaip, beje, ir visa istorija: juk galiausiai moteris pasirinks jausmus, o ne karjeristės gyvenimą su retai matomu namuose turtuoliu, kuris pasiilgino kojas. Kaip filmo stipresniąją pusę išskirčiau daug debatų ir pokalbių apie pinigus ir pasirinkimus, dialogai šįkart man pasirodė daugmaž įdomūs, pagrįsti, šiek tiek erotinio holivudinio flirto, tačiau siužetas „vairuoja“ daugmaž saugiai, nes tikslas žiūrovui jau aiškus. Filmas visgi tampa gal pernelyg elementarus, nuspėjamas, bet estetiškai žiūrint, nufilmuotas gražiai, pritaikytas nesudėtingai papamokslauti apie tikrąsias žmogiškąsias vertybes, todėl negalintiems to pakęsti siūlyčiau filmo nežiūrėti, tačiau jeigu norite lengvo ir iki plonumo nesubanalintos meilės istorijos, atspindinčios bent jau šių dienų tikrovės tendencijas, manau, drąsiai galite žiūrėti. Man šis filmas kažkiek koreliavo su norvegų „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (2021), kuriame aktorė Renate Reinsve būtent tame filme labai panaši į Dakotą Johnson, bet ne vien išvaizda, bet ir tam tikrais veikėjų pasirinkimais. Bet žinoma, „Blogiausias žmogus pasaulyje“ kur kas aukščiau kaip meninis filmas už „Materialistus“.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela