Sveiki, skaitytojai ir
istorijos mėgėjai,
Toliau pildau Martyn Rady knygos „Nauja Vidurio
Europos istorija“ žinias.
Otonas III
(980–1002) buvo Vokietijos karalius nuo 983 m. ir Šventosios Romos imperijos
imperatorius nuo 996 m. Jis priklausė Saksų (Liudolfingų) dinastijai ir buvo Otono
II sūnus. Jo valdymas yra išskirtinis ir vertinamas prieštaringai, nes jis
puoselėjo utopinę idėją – atkurti visos Europos Romos imperiją su centru
Romoje.
Otonas III tapo Vokietijos karaliumi būdamas vos trejų
metų, todėl didžiąją jo vaikystės dalį valdė regentai – iš pradžių jo motina
Teofana, o jai mirus – močiutė Adelaidė. Sulaukęs pilnametystės, Otonas III
karjerą skyrė savo didžiajam tikslui – „Romos imperijos atnaujinimui“ (Renovatio
Imperii Romanorum). Jis persikėlė gyventi į Romą ir siekė paversti ją
politiniu bei dvasiniu krikščioniškojo pasaulio centru. Siekdamas sustiprinti
imperijos įtaką, jis į popiežiaus sostą pasodino du savo rėmėjus – pusbrolį
Brunoną (popiežius Grigalius V) ir savo mokytoją Gerbertą (popiežius Silvestras
II). Taip Otonas III glaudžiai susiejo popiežystę su imperatoriaus valdžia.
Otonas III stengėsi užmegzti diplomatinius ryšius su
kaimyninėmis šalimis, ypač su Lenkija. Apie 1000 metus, atvykęs į Gniezną kaip
piligrimas aplankyti šv. Adalberto Prahiškio kapo, jis susitiko su Lenkijos
kunigaikščiu Boleslovu I Narsiuoju. Šis susitikimas buvo reikšmingas,
nes Otonas III įkūrė Gniezno arkivyskupiją, kuri suteikė Lenkijai bažnytinę
nepriklausomybę nuo Vokietijos. Tai buvo strateginis Otono III žingsnis, kuriuo
jis siekė kurti imperiją, pagrįstą ne vien jėga, bet ir lygiaverčių partnerių
(imperatoriaus, Romos ir slavų valstybių) sąjunga.
XII a. Strasbūro katedros išlikęs vitražas vaizduoja Šventosios Romos imperijos imperatorių Otoną III.
Otono III asmeninis gyvenimas buvo apipintas gandais
ir paslaptimis. Jis niekada nebuvo vedęs ir mirė labai jaunas. Yra keletas
pikantiškų detalių, susijusių su jo mirtimi. Viena versija teigia, kad jis mirė
nuo maliarijos. Kita, labiau dramatiška ir nepatvirtinta, legenda pasakoja, kad
jis mirė nuo nuodų, kuriais jį nunuodijo viena kilminga Romos moteris,
keršydama už savo brolio, kuriam Otonas III buvo nurodęs įvykdyti egzekuciją,
mirtį. Yra manoma, kad moteris pasinaudojo savo sūnumi, kad įgyvendintų keršto
planą. Kita neįprasta istorija susijusi su Otono III apsilankymu Karolio
Didžiojo kape Achene. Pasak legendos, jis liepė atidaryti kapą, tikėdamasis
rasti ne suirusį kūną, bet karaliaus dvasią, sėdinčią soste su karūna. Ši
istorija, nepriklausomai nuo jos tikrumo, iliustruoja Otono III mistišką ir
religingą mąstyseną, jo susižavėjimą praeities imperijų didybe ir asmeninį ryšį
su istorija.
Jaunojo imperatoriaus svajonės subyrėjo, kai 1001 m.
Romoje kilo sukilimas, privertęs jį bėgti iš miesto. Otonas III mirė 1002 m.
sausį, būdamas vos 21 metų, žygiuodamas atsiimti Romos. Nors jo ambicingi
planai nepavyko, Otonas III paliko reikšmingą pėdsaką Europos istorijoje. Jo
vizija suformavo naują politinį mąstymą, o jo palaikymas šv. Adalbertui ir
Gniezno arkivyskupijos įkūrimas tapo svarbiu įvykiu Lenkijos valstybingumo
istorijoje. Jis liko atmintyje kaip „pasaulio stebuklas“ – jaunas, išsilavinęs
valdovas, svajojęs atkurti Romos imperijos didybę.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą