Maištinga Siela
Sveiki, istorijos ir literatūros mėgėjai,
Beskaitant Martyn Rady veikalą „Naujoji vidurio
Europos istorija“ iškyla nepaprastai daug klausimų ir atskirų atšakų, kuriuos
skubu išsiaiškinti ir gilinti bendrą suvokimą, tad šiandien skirsiu dėmesį
Viduramžių epochos kūriniui „Sero Johno Mandeville‘io kelionės“ (gal
galima paprastinti ir į „Sero Džono Mandevilio kelionės“) (angl. The
Travels of Sir John Mandeville) medžiagai.
„Sero Johno Mandeville'io kelionės“ – tai unikalus
Viduramžių literatūros kūrinys, ne tik kelionių aprašymas, bet ir išmonės bei
mokslinių žinių mišinys. Nors knyga dažnai lyginama su vėlesniais tikrų
keliautojų, tokių kaip Marco Polo, darbais, ji išsiskiria savo fantastika ir
paslaptingu autoriumi, kuris sąmoningai maišė faktus su prasimanymais,
siekdamas ne tik informuoti, bet ir pralinksminti skaitytoją.
Knyga, manoma, buvo parašyta apie 1357–1371 m., taigi
dar net neįvykęs Žalgirio mūšis, o jos autorystė iki šiol kelia ginčų. Nors
tekstas priskiriamas anglui riteriui Serui Johnui Mandeville'iui, šiuolaikiniai
istorikai ir literatūros tyrinėtojai mano, kad tai yra fiktyvus asmuo, o
tikrasis autorius – nežinomas. Didžiausia tikimybė, kad jis buvo prancūzas,
greičiausiai Lježo (dabartinė Belgija) gydytojas Jeanas d'Outremeuse'as. Knygos
originalo kalba greičiausiai buvo prancūzų, nors išliko ir keletas ankstyvųjų
rankraščių, parašytų angliškai ir lotyniškai. Tai rodo, kad kūrinys buvo iškart
populiarus ir sparčiai plito po visą Europą, įgaudamas įvairias kalbines
formas.
„Sero Johno Mandeville'io kelionės“ pasakoja apie
ilgą, beveik trisdešimt metų trukusią, kelionę, prasidėjusią Anglijoje ir
vedančią per visą žinomą pasaulį. Knyga prasideda kaip tipiškas piligrimo
pasakojimas, aprašantis kelionę į Šventąją Žemę ir jos vietas, o vėliau virsta
į fantastinę ekspediciją į tolimesnes vietas, tokias kaip Egiptas, Turkija,
Persija, Indija ir Kinija, kol galiausiai pasiekia „Presterio Jono“ –
legendinės Rytų krikščionių karalystės – žemes. Pasakojimas kupinas pasakiškų
detalių, pavyzdžiui, žmonių su šuns galvomis, gyvačių, galinčių praryti
buivolus, ar šaltinių, grąžinančių jaunystę. Nors dalis geografinės
informacijos buvo tikra (pasiskolinta iš kitų keliautojų), ji sumaišyta su
legendomis, mitais ir stebuklais.
Ši knyga, pasirodo, padarė milžinišką kultūrinį
poveikį, tapdama viena labiausiai skaitomų ir įtakingiausių Viduramžių knygų.
Ji sužadino europiečių vaizduotę ir smalsumą, skatino domėjimąsi geografija bei
tolimomis šalimis, kuriant legendas ir mitus apie Rytus. Kūrinys tapo
neoficialiu „pasaulio atlasu“ to meto skaitytojams, nors ir pilnas išgalvotų
detalių. Yra žinoma, kad Kristupas Kolumbas turėjo šios knygos kopiją ir
ja rėmėsi planuodamas savo kelionę į Vakarus, tikėdamasis atrasti naują kelią į
Indiją, aprašytą Mandeville'io. Taigi, knyga ne tik atspindėjo to meto
pasaulėžiūrą, bet ir padarė įtaką vėlesniems didiesiems geografiniams atradimams.
Ji palyginama su ankstesniais Marco Polo ir vėlesniais Kristupo Kolumbo
kelionių aprašymais, bet nuo jų skiriasi tuo, kad Mandeville'is apjungė faktus
su fantazija, kurdamas įspūdingą ir įtraukiantį pasakojimą.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą