Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 168: dėkok už keliones, kurios niekada nesibaigia

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien jaučiu tik didelį dėkingumą už šiuos metus. Šiandien – Kūčių vakaras ir jau pamažu metas pradėti apmąstyti šiuos puikius, sakyčiau, metus, kuriuose įvyko tiek daug VISKO! Nuotraukoje – paskutiniosios kelionės į Ispanijos Andalūzijos regioną „trupiniai“. Šiemet gal nebuvo tokie itin intensyvūs keliavimo metai, kaip pernai, bet patirčių ir pažinimo būta išties labai daug, o paskutinioji kelionė, iš kurios ir parsivežiau šiuos prisiminimų magnetukus, žymi puikią ir dėkingą pažinties savaitę šiemet.

 

Šį vakarą po ilgo laiko vėl aplankiau mamą, miestas ruošiasi rytojaus kalėdiniam šurmuliui, pagaliau sulaukėme minusinės temperatūros ir viskas taip paprasta ir gražu, kad iš tikrųjų, atrodo, viskas stoja į savo apmąstymo jaukias ir intymias vakaro akimirkas. Girdžiu, kaip mieste jau šaudomi kur ne kur fejerverkai, kambaryje sukasi vinilinė plokštelė su „Ave Maria“. Viskas daugiau nei nuostabu!!!

 

Maištinga Siela

Filmas: "Disko berniukas" / "Disco boy"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Italų režisierius Giacomo Abbruzzese net 10 metų kūrė „Sidabriniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje įvertintą dramą „Disko berniukas“ (angl. Disco Boy) (2023), kurį rodė „Kino pavasaryje“. Nusprendžiau pasižiūrėti ir aš, nes seku man patinkančio Europos aktoriaus Franz Rogowski vaidmenis kine ir jis man be galo patinka. Man asmeniškai sunku patikėti, kad į šią juostą režisierius sudėjo dešimtmečio darbą, nes paprasčiausiai viso to nei pamačiau, nei pajutau. Gal tai vienas iš atvejų, kada ambicijos, mintys ir darbas yra tikrovėje sunkesni, nei gautas rezultatas? Visgi mane šiek tiek ištiko lengvas šokas, šypsena, kad būtent šiai juostai buvo patikėtas „Sidabrinis lokys“.

 

Pastaruoju metu man nesiseka su nekomerciniu ir nepriklausomu kinu. Pastarosios matytos juostos blankios, pasikartojančios idėjomis, neprovokuojančios ir netgi... migdančios. „Disko berniukas“ nėra saldi istorija, kaip galbūt bandytų sufleruoti filmo pavadinimas, veikiau tai besisukančio ir besikeičiančio kaip disko kamuolys pagrindinio veikėjo Aleksėjaus (aktorius F. Rogowski) iš Baltarusijos istorija, bandant susikurti laimę Prancūzijoje. Jis per Lenkiją su geru draugu pabėga, deja, draugui baigiasi liūdnai, o jam pavyksta išsikapanoti iš upės ir pasiekti Prancūziją, kur pereina legionierių karinę atranką ir turi atitarnauti kurį laiką, kad gautų naują prancūzišką pasą ir tapatybę. Likimas jį su legionieriais bloškia į Afriką, Nigerio upės žiotis, kur jis nužudo ir palaidoja vietos vadeivą, o grįžęs į Prancūziją regi jo šmėklos apsireiškimus, kurie galutinai pakeičia jo santykį su tikrove...

 

Kol žiūrėjau pirmąją filmo dalį iki afrikietiškos istorijos linijos – viskas buvo daugmaž aišku, atmosferiška, logiška, bet intarpas su Afrika tapo nebeskanus, psichodelinis ir ištęstas. Filmas vienu metu žadėjęs intrigą ir socialinę adaptacijos istoriją nuneša žiūrovą į filosofinę ir dvasinę nestabilią istorijos matmenį. Afrikoje prieš karą šoka afrikiečių būrys aplink laužą, vėliau tas pats nutinka viename iš Paryžiaus naktinių klubų, kuriame spindinčiai apsirengusi imigrantė juodaodė šoka ir pasirodo Aleksėjui kaip priminimas apie kare pakastą afrikietį. Scenos išdrikusios, sumetaforintos ir labai nuobodžios. Kad ir kaip bežiūrėčiau į idėją parodyti savaip pagal generolo šokančius purvyne ir treniruotėje legionierius ir Afrikos sukilėlius maištininkus aplink laužą, man asmeniškai nesižiūrėjo, tiesiog niekaip negalėjau susitapatinti, tad ir Aleksėjaus įtaigus paveikslas pamažu ima blėsti, jo veiksmai ir sąžinės graužatis vaikantis supoetintus vaiduoklius tampa velnias žino kuo, t. y. neskaniu ambicingu bandymu psichodeliškai pavaizduoti sutrikusį žmogų, kuris svetimoje žemėje kovoja prieš kitą, bet iš esmės trokšta tik taikos, ir tai tampa drauge vidinio veikėjo kovos parabole.

 

Visgi kai kas siūlo šį filmą analizuoti ir jame pamatyti LGBT homoerotines įtampas tarp karių ir skirtingų rasių atstovų, nors filme nevystoma jokia konkreti gėjiška siužetinė linija. Veikiau ji užmaskuota, pridengta legionierių bendrystės ir draugystės bei konkurencingumo bendravimo šablonais, tad toji įtampa, jeigu ją ir pajusite, toli gražu nėra tipinė ir akivaizdi. Nors filmas neilgas, jis mane išvargino, o pabaigoje galutinai nuvylė.

 

Tiesa, galite pasiskaityti lietuviškai gana įdomų režisieriaus interviu. Spausti ČIA.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela 

Spektaklis "Amerika pirtyje", režisierius Valtentinas Masalskis, Taško teatras

 Sveiki,

 

Šie metai pamažu jau dar į pabaigą, bet teatrų pasirodymų, atrodo, mano kaip žiūrovo sezone dar bus daug. Bandau suskaičiuoti, kiek šiemet pamačiau „Taško teatro“ spektaklių? Šis, režisuotas Valentino Masalskio „Amerika pirtyje“ tikriausiai jau ketvirtas, tad ir šįkart prieš pačias šventes „Taško teatro“ kolektyvas paskelbė nuotaikingą komedijos seansą.

 

Kas nežino šio spektaklio medžiagos istorinio-kultūrinio konteksto, priminsiu, kad komediją parašė broliai Antanas Vilkutaitis ir Juozas Vilkutaitis, pasirašę bendru Keturakio slapyvardžiu. Kūrinys buvo parašytas XIX a. pabaigoje (apie 1891–1894 m.), paskatintas Vinco Kudirkos „Varpe“ paskelbto dramų konkurso. Pirmą kartą pjesė išspausdinta 1895 m. Tilžėje. Kodėl Tilžėje? Natūralu, kadangi vis dar vyko spaudos draudimas lotyniškomis rašmenimis. Pastatymas taip pat įvyko labai panašiu laikotarpiu, t. y. režisieriai ir garsūs literatūros bei visuomenės veikėjai Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Palangoje 1899 metais pastatė šį spektaklį ir tai tapo pirmuoju profesionaliai pastatytu lietuviškai spektakliu, įprasminant tuo metu svarbias tautiškumo ir pasipriešinimo rusinimo politikai idėjas. Gal kiek mažiau žinomas įdomus ir mane patį nustebinęs faktas, kad vieną iš vaidmenų tame pastatyme atliko jaunasis Antanas Smetona, būsimas Tarpukario Lietuvos prezidentas. Niekada nebuvau matęs jokio šios pjesės pastatymo, nors pjesės turinį kaip ir žinojau: vietos sukčius ir gudruolis Vincas išvilioja per derybas pinigus, vargšę Agotėlę uždarė pirtyje, o pats už tuos pinigus pabėgo į Ameriką.

 

Kodėl į Ameriką? Iš tikrųjų tai kiek primirštas pirmosios lietuvių emigracijos bangos reiškinys: lietuviai, patyrę carinės Rusijos imperijos priespaudą ir nepriteklių, laimės ieškoti plaukė laivais į Ameriką XIX a. pabaigoje, tad iš esmės Keturakio pjesė atliepia XIX amžiaus lietuvių tautos aktualijas, šiandien jau kiek primirštas. Būtent šioje pjesėje man ir patiko atkapstyti tas istorines realijas, nors Masalskio pastatyta pjesė stenografiškai atsisako buitinės ir kaimiškos liaudies aplinkos. Aplinką keičia naujųjų laikų nusidėvėjusios industrinės pramonės padangos, iš kurių čia ir gaidžiai, ir gulbės, ir krėslai, ir barankos aplink pasturgalį ir pilvą. Nesu tikras, kiek čia būtent toji rokeriška vizija papildė ir pasiteisino, bet buvo šiek tiek įvairiau.

 

Visgi pjesės branduolys išliko klasikinis. Čia sutiksime ir verslininkus žydus, ir sukčių siuvėją, ir bulvių traškučius kremtančią naivuolę Agotą, ir kvailį prasiskolinusįjį. Iš tikrųjų pjesės medžiaga atliepia XIX a. kultūrinį varguolių ir darbininkų klasės sluoksnius, kuriuos manipuliatyviai komiškai iliustruoja keliaujantis orkestras, kurie tampa ir žydų vaikais, ir stebinčiųjų kaimo bendruomene.

 

Aktoriai nuotaikingai perteikia karikatūrinius komedijos veikėjus. Vis galvojau apie aktualumą šių dienų kontekste. Juk tai iš esmės spektaklis tragedija, nes sugriaunamas ir taip prasiskolinusio vyro Bekampio gyvenimas. Apgaulė ir apgavikas, kuris nesulaukia teismo, nes visiems parodo, kokie jie perdėtai patiklūs ir kvaili, o kvailius muša net bažnyčioje, iš esmės pasakojama apie menkai išsilavinusių, bet sunkiai dirbančiųjų klasę, kurių neišsilavinimas ir kvailumas tampa gėdingomis pamokomis. Šiandien močiutės ir dėdukai gavę skambutį iš aferistų, kurie apsimeta policininkais, banko darbuotojais ir elektrikais ir kuriems plačiai atveria savo pinigines nė nemirktelėję. Tai vis dar „Amerika pirtyje“, sakyčiau, kalba apie mus lietuvius visokius: dorus ir amoralius, savadautojus, viliotojus ir patikliuosius, o visoje toje vertybių kakofonijoje mokomės gyventi tarp skirtingų ir... saugotis. Deja, vienam iš pagrindinių veikėjui Bekampiui ši pamoka tampa tragedija.

 

Spektaklis nėra ilgas, vos valanda ir dešimt minučių, tačiau jame dainuojama, skamba Masalskio atpažįstami ritminio kolektyvinio teatro technikos atgarsiai, nes keliaujantis orkestras išties groja, būgnina, griežia smuiku, groja akordeonu. Spektaklis sukurtas pramogai, bet giliau pasikapsčius galima aptikti tai, ką galbūt galėtume nulipdyti kaip esmiškai kažkada brolių parašytoje pjesėje, kas charakterizuotų lietuvių tautinę ypatybę, kuri galbūt ir nebūtų kelianti didelio pasididžiavimo.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Jessica Shy – Nieko nieko [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai.

 

Lietuvos muzikos padangėje daina „Nieko nieko“ tapo vienu ryškiausių pastarųjų metų kūrinių, kurį atlieka sparčiai išpopuliarėjusi dainininkė Jessica Shy. Atlikėja, kurios tikrasis vardas yra Džesika Šyvokaitė, profesionalią karjerą pradėjo po studijų Londone, o šiandien ji yra viena klausomiausių šalies artisčių, garsėjanti gebėjimu sujungti vakarietišką skambesį su lietuviška lyrika. Ši daina geriausiai atspindi jos kūrybinį identitetą – tai modernus popmuzikos ir švelnaus indie prieskonio derinys, pasižymintis lengvu, bet įsimintinu ritmu bei svajinga atmosfera. Muzikos kritikai šį kūrinį dažnai įvardija kaip kokybiškos komercinės muzikos pavyzdį, kuriame meistriškai išlaikyta pusiausvyra tarp radijo stotims tinkančio formato ir gilaus emocinio krūvio.

 

Kūrinio siužetas sukasi aplink vidinę ramybę, jausmų lengvumą ir akimirkas, kai žmogui nebereikia nieko kito, tik buvimo su savimi ar artimu žmogumi. „Nieko nieko“ tekstas pasakoja apie išsilaisvinimą nuo triukšmo, skubėjimo ir perteklinio poreikio kažką įrodyti aplinkai. Tai daina apie pauzę gyvenime, kuri paradoksaliai užpildo tuštumą kur kas stipresniu turiniu nei kasdienis šurmulys. Pačiai Jessicai Shy ši daina tapo savotišku lūžiu, leidžiančiu įsitvirtinti kaip autorei, gebančiai paprastais žodžiais kalbėti apie sudėtingus emocinius būvius, o jos atvirumas ir nuoširdumas tapo pagrindiniu raktu į klausytojų širdis.

 

Klausytojai šį kūrinį priėmė ne tik kaip melodingą hitą, bet ir kaip savotišką terapiją. Daugeliui žmonių „Nieko nieko“ asocijuojasi su vasara, laisve ir emociniu palengvėjimu, todėl daina greitai tapo neatsiejama asmeninių grojaraščių dalimi. Kritikai pastebi, kad kūrinio sėkmę nulėmė ne tik Jessicos vokalinės galimybės, bet ir gebėjimas sukurti estetiškai vientisą vaizdinį – nuo muzikinio vaizdo klipo iki gyvų pasirodymų didžiausiose šalies arenose. Dainos populiarumas įrodė, kad lietuviška popmuzika gali būti intelektuali, stilinga ir kartu pasiekianti masinę auditoriją, nesukeliant pigios produkcijos įspūdžio.

 

Galiausiai, daina „Nieko nieko“ palieka ryškų pėdsaką šiuolaikinėje Lietuvos popkultūroje kaip simbolis naujos kartos muzikos, kurioje svarbiausia tampa nuotaika ir estetinė kokybė. Ji reiškia perėjimą į etapą, kuriame vietiniai atlikėjai nebijo eksperimentuoti su skambesiu, išlaikydami glaudų ryšį su gimtąja kalba. Šis kūrinys atlikėjai padėjo pelnyti ne vieną muzikinį apdovanojimą ir užtikrino jai vietą tarp populiariausių šalies muzikos kūrėjų. Klausytojui ši daina išlieka priminimu, kad kartais didžiausia laimė slypi paprastume ir gebėjime mėgautis akimirka, kai nebereikia nieko daugiau, tik tos dainos skambesio tyloje. Na o aš asmeniškai šį kūrinį atradau visai neseniai ir pagavau niūniuojant, kai pabudau iš miego vieną rytą.

 

Jessica Shy – Nieko nieko

[lyrics / žodžiai]

 

Aš bandau suprast, kas esi tu man

Niekas ar viskas, tuščias ar tikras man

 

Jei tik galėčiau, jei tik žinočiau aš

(A, ah)

(A-a, ah)

Vaisius - sultingas, ar nenuodingas man

(A, ah)

(A-a, ah)

 

Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia lietaus

Au (o)

 

Jausmas per stiklą, mūsų viltis netikra

(Netikra, a)

Žavim manęs, spindi spindi ir stovi tuščia

(Spindyje, je-je)

 

Jei tik galėčiau, jei tik žinočiau aš

(O, o, o)

(O-o, o)

Ar tai visam, ar tai nenusities

(A, ah)

(A-a, ah)

 

Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia lietaus

Au (o)

 

Šiandien, nieko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Vis tiek mes susitiksim, nežinau, anksčiau ar vėliau

Au (o)

Au, au

 

Aš laukiu lietaus

Taip laukiu lietaus

Anksčiau ar vėliau

 

Aš laukiu lietaus

Taip laukiu lietaus

Anksčiau ar vėliau

 

Žinai, aš nieko nieko be tavęs toliau nеmatau

Au (o)

Au, au

Tu begalinė jūra, o aš - gėlė, kur laukia lietaus

Au (o)

Au, au

 

Šiandien, niеko nieko be tavęs toliau nematau

Au (o)

Au, au

Vis tiek mes susitiksim, nežinau, anksčiau ar vėliau

Au (o)

Au, au

 

Maištinga Siela

Andalūzijos Granados įdomioji istorija: princas al Mutadidas ir viziris Ibn Amaras (meilės istorija)

 

Sveiki, skaitytojai.

 

Šią istoriją išgirdau Granadoje (Ispanijos Andalūzijoje), lankydamasis Granados Alhambros rūmuose.

 

Sevilijos saulės nutviekstose gatvėse ir prabangiuose Alhambros rūmuose XI amžiuje gimė viena dramatiškiausių visų laikų istorijų apie valdžią, poeziją ir uždraustą aistrą. Jaunasis princas al Mutadidas, būsimasis Sevilijos karalius, buvo žmogus, kurio siela troško grožio labiau nei karinių pergalių. Dar būdamas paauglys, savo tėvo išsiųstas valdyti Silveso miesto dabartinėje Portugalijoje, jis sutiko klajojantį poetą Ibn Amarą. Šis susitikimas nebuvo paprasta pažintis; tai buvo sielų atpažinimas, akimirksniu įsižiebęs ryšys, kuris amžininkų buvo apibūdinamas kaip magiškas ir pražūtingas. Ibn Amaras, vyresnis, gundantis savo intelektu ir meistrišku žodžiu, tapo ne tik princo mokytoju, bet ir jo širdies valdovu.

 

Jų dienos Silvese priminė nesibaigiantį sapną, kuriame poezija virto realybe. Al Mutadidas ir Ibn Ammaras kartu lėbaudavo iki aušros, skambant liutnių muzikai ir pilstant vyną, o jų pokalbiai virsdavo homoerotinėmis eilėmis, kurios vėliau pateko į didžiuosius arabų poezijos antologijų puslapius. Karalius neslėpė savo jausmų: jis rašė apie Ibn Amaro akis, apie jo balsą, kuris ramina sielą, ir apie jų naktis, praleistas po žvaigždėtu dangumi. Šis ryšys buvo besąlygiškas – al Mutadidas rado žmogų, kuris suprato jo jautrumą, o Ibn Amaras rado globėją, kuris leido jam pakilti iš skurdo į aukščiausias visuomenės viršūnes.

 

Tačiau ši idilė kėlė nerimą al Mutadido tėvui, griežtajam Abadui II, kuris matė, kad sūnus yra per daug priklausomas nuo savo vizirio įtakos. Jis suprato, kad tai nėra tik dvasinė draugystė, o gilus emocinis ir fizinis prisirišimas, galintis pakenkti dinastijos stabilumui. Galiausiai tėvas ištrėmė Ibn Amarą, priversdamas įsimylėjėlius išsiskirti ilgiems metams. Al-Mu'tamidas liko sugniuždytas, o jo eilės iš to laikotarpio persmelktos ilgesio ir sielvarto dėl prarasto „mylimojo brolio“ ir „širdies draugo“. Tai buvo pirmasis ženklas, kad jų meilė visada bus susidūrusi su negailestinga politikos ir pareigos realybe.

 

Kai al Mutadidas galiausiai užėmė Sevilijos sostą, jo pirmasis veiksmas buvo susigrąžinti Ibn Amarą iš tremties. Jis ne tik grąžino jį į savo dvarą, bet ir patikėjo jam aukščiausią valstybės postą – padarė jį savo pagrindiniu viziriu. Tai buvo jų ryšio viršūnė: karalius ir jo viziris valdė Seviliją kaip vienas kūnas. Al Mutadidas pasitikėjo juo labiau nei savimi, leisdamas Ibn Amarui priimti svarbiausius sprendimus. Šis laikotarpis pasižymėjo neįtikėtinu kultūros suklestėjimu, nes abu valdovai tikėjo, kad valstybė turi būti tokia pat graži kaip poezija, tačiau kartu dvare ėmė sklisti pavydas ir nepasitenkinimas dėl tokio atviro ir intymaus jų ryšio.

 

Pamažu Ibn Amaro širdyje ėmė augti ambicija, kuri tapo didesnė už jo meilę karaliui. Jis nebetenkino vizirio vaidmens ir troško savo karalystės. Kai Al Mutadidas patikėjo jam užduotį užimti Mursijos miestą, Ibn Amaras, pasinaudojęs savo gudrumu ir politiniu talentu, sėkmingai tai padarė, tačiau užuot perdavęs raktus savo valdovui, jis pasiskelbė savarankišku valdovu. Tai buvo mirtinas smūgis al Mutadidui – ne kaip karaliui, o kaip įsimylėjusiam vyrui. Jis jautėsi išduotas pačiame giliausiame lygmenyje, nes žmogus, kuriam jis atidavė savo sielą, pasirinko šaltą akmenį ir auksą vietoj jų bendros praeities.

 

Ibn Amaras padarė dar vieną klaidą – jis parašė kandžią satyrą, kurioje pašiepė ne tik al Mutadido politinius sprendimus, bet ir jo kilmę bei netgi karaliaus žmoną I'timad, kuriai al Mutadidas taip pat puoselėjo stiprius jausmus. Viešas jų intymių paslapčių iškėlimas ir išjuokimas pavertė meilę aklu įniršiu. Po daugelio metų slapstymosi ir nesėkmingų bandymų išlaikyti valdžią, Ibn Amaras galiausiai buvo pagautas ir grandinėmis surakintas atgabentas į Sevilijos rūmus. Vizualus jų susitikimas po ilgo laiko buvo persmelktas skausmo: sosto salėje stovėjo nusilpęs, bet vis dar išdidus poetas ir karalius, kurio akyse tvenkėsi ašaros.

 

Al Mutadidas iš pradžių neketino jo nužudyti. Jis laikė Ibn Amarą įkalintą prabangiuose rūmų kambariuose, dažnai jį lankydavo ir jie vėl kalbėdavosi valandų valandas, tarsi bandydami sugrįžti į tuos laikus Silvese. Karalius vis dar ieškojo pateisinimo, kaip pasigailėti savo senosios meilės, tačiau Ibn Amaras, net būdamas nelaisvėje, išliko arogantiškas. Jis pradėjo rašyti laiškus kitiems didikams, tikėdamasis sukurstyti maištą. Galiausiai vieną naktį, radęs Ibn Amarą besielgiantį itin įžūliai ir netgi bandantį manipuliuoti senais jausmais, al Mutadidas prarado savitvardą.

 

Apimtas nevaldomo įniršio ir desperacijos, kuri kyla tik iš pačios giliausios išdavystės, karalius griebė sunkų kirvį ir pats asmeniškai sukapojo savo vizirį. Tai nebuvo egzekucija, tai buvo aistros ir nevilties aktas. Kraujas aptaškė prabangias rūmų sienas, o Ibn mirė ant tų pačių grindų, kur kadaise jie kartu dalinosi vyną ir svajones. Kai įniršis atvėso, al Mutadidą ištiko siaubingas sielvartas. Sakoma, kad jis puolė ant kelių šalia nužudyto draugo kūno, jį bučiavo ir graudžiai raudojo, supratęs, kad ką tik nužudė dalį savęs, kurią labiausiai mylėjo.

 

Po šio įvykio al Mutadidas niekada nebebuvo toks, koks buvęs. Nors jis valdė dar kurį laiką, jo dvasia buvo palaužta. Jis įsakė palaidoti Ibn Amarą su didžiausia pagarba rūmų soduose, kad tas, kurio jis negalėjo turėti gyvo be išdavystės šešėlio, visada būtų šalia. Jų meilės istorija tapo pamoka apie tai, kaip intelektualinis ir fizinis ryšys gali sukurti imperijas, bet asmeninės ambicijos ir didybės manija jas gali sugriauti. Sevilijos dvaro poetai vėliau rašė, kad al Mutadidas visą likusį gyvenimą girdėjo Ibn Amaro eiles vėjo šlamesyje.

 

Galiausiai, kai krikščionių rekonkista ir Almoravidų invazija sugriovė Sevilijos karalystę, al Mutadidas mirė tremtyje Afrikoje, skurde ir vienatvėje. Paskutinėse savo eilėse jis vis dar prisimindavo Al-Andalus laikus – ne mūšius, ne šlovę, o tas akimirkas, kai pasaulis buvo jaunas, o poezija ir meilė viziriui buvo vienintelė tiesa. Ši istorija išlieka kaip paminklas homoerotinei meilei, kuri viduramžių Ispanijoje buvo tokia pat stipri, tokia pat poetiška ir tokia pat tragiška kaip gražiausios Shakespearo dramos.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Peteris von Kantas" / "Peter von Kant"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Prancūzų režisierius François Ozon praeityje yra sukūręs, mano galva, ne vieną gerą filmą, tačiau pastarųjų dešimtmečių filmai mano skoniui atrodo gan teatrališki ir lėkštoki. Pastaruoju metu kasmet pateikia po kokį nors kūrinį, mano nuostabai, juos gerai įvertina kino kritikai, o aš vis neprarandu vilties, kad išgyvensiu ką nors įdomaus, žiūrėdamas jo juostas, tad nusprendžiau ir vėl suteikti šansą jo pandemijos metu nufilmuotas filmą „Peteris von Kantas“ (pranc. Peter von Kant) (2022).

 

Medžiaga šiaip labai įdomi. Apskritai F. Ozonui rūpi LGBT temos, problemos, aistros ir klausimai kine. Galima sakyti, jis vienas ryškiausių prancūzų LGBTQ kino kūrėjų, dažnai laviruojantis homoerotikos tema savo kūriniuose. Šis filmas – tai nauja vokiečių režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio 1972 m. filmo „Karčios Petros fon Kant ašaros“ versija. Ozonas pakeitė pagrindinių veikėjų lytį (iš moterų į vyrus). Kas nežino Fassbinderio, priminsiu, kad tai realiai egzistavęs vokiečių režisierius, kūręs erotizuotas dramas, o pats, nors ir turėjęs santuoką, gyveno savo rate gana atvirą ir komplikuotą homoseksualaus režisieriaus gyvenimą. Galima sakyti, kad pagrindinis veikėjas Ozono filme yra savotiškas Fassbinderio prototipas, nors ir perkurtas iš pastarojo filmo: išvaizda labai panaši. Tiesa, teko matyti apie šį skandalingą režisierių ir biografinį meninį filmą pavadinimu „Enfant Terrible“ (režisierius Oskar Roehler) ir pastarasis man patiko kur kas labiau, nei Ozono filmas.

 

Pasakojimas hermetiškas kaip lėlių namelis, beveik nufilmuotas (matyt dėl pandemijos sąlygų) viename bute. Peteris – garsus režisierius, kuris pasiduoda periodiškai savo mūzoms ir pasijoms, jas dievina, aukština, iškelia, integruoja į savo kūrybos procesą. Atėjo metas, kada Peteris, išgyvenęs vieną etapą, leidžiasi į kitą; jis susipažįsta su jaunu neturtingu imigrantu iš Australijos Amiru, kuris netrukus tampa aikštingu ir išlepintu jaunuoliu. Galiausiai po 9 mėnesių Amiras dėka Peterio tampa pripažintu aktoriumi, bet jau senstelėjęs režisierius nebegali sulaikyti jauno ir arogancijos įgavusio jaunuolio savo bute, todėl panyra į obsesišką nelaimingos meilės savimelodramą...

 

Filmas man nepatiko. Jis pasirodė lėkštai dekoratyvus, ribotas, pernelyg akivaizdus. Veikėjai panašūs į Pedro Almodovaro veikėjus: jie perdėtai komiškai patetiški, nenatūralūs, tarsi „išlupti“ iš kokios pigios devinto dešimtmečio muilo operos. Dialogai neretai irgi sukonstruoti teatrališkai, dažnai perspaustai komiškai. Aš suprantu, kad tai daroma sąmoningai, nes bandoma savaip interpretuoti Fassbinderio kino palikimą, bet toji perdėta aistra būtent ir atrodo neaistringa. Veikėjai kankinasi, bet komiškai, veikia disfunkciškai, nes iš to kaip ir maitinasi. Filme ryškinama Oscaro Wildo „Doriano Grėjaus portreto“ įtampa: senstelėjęs menininkas mėgaujasi jaunuolio kūnišku žavesiu, nes grožis svarbiausias menininko įrankis, aišku, kol jis sureikšminimas.

 

Visgi filmas kalba ne vien apie obsesišką meilę, bet ir apie fetišizmą. Vienas iš tyliausių ir keisčiausių veikėjų – tarnas Karlas, kuris namie slampinėja kaip pantera ir dirba režisieriui. Filmo pabaigoje Karlo vaidmuo pasiekia kulminaciją. Kai Peteris bando „pasikeisti“ ar atsiprašyti, Karlo reakcija (išėjimas arba tylus maištas) parodo, kad net ir didžiausia kantrybė turi ribas. Tai vienintelis momentas, kai Karlas atgauna savo subjektyvumą – jis nustoja būti „daiktu“ ir tampa asmenybe, priimančia sprendimą. Visgi tai teatrališka, sintetiška, todėl su filmo žmonėmis sunku susitapatinti, nes visur tyčia veikia kičas ir sukarikatūrinti veikėjai bei situacijos. Kaip stipriausius filmo aspektus išskirčiau aktoriaus Denis Ménochet pasirodymą (man absoliučiai jo netikėtas vaidmuo) ir garso takelis. F. Ozon tiesiog dievina prancūziškas ano amžiaus stilistikos balades, kurios iliustruoja pagrindinių veikėjų aistrą, bejėgystę ir laikiną jaunystės grožį.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 167: individo ir visuomenės konfliktas – galimybė augti?

 Mikelandželo skulptūra "Dovydas", 1504.

Sveiki,

 

Kiekvienas iš mūsų turime susikūrę savo galeriją, savo būties per kūną ir gyvenimo būdą ekspoziciją, net jeigu apie tai negalvojame sąmoningai. Apšviesti esame kaip Mikelandželo „Dovydas“ – tobulo, nepridengto kūno estetika, kurios jau nuo mažomės buvome gėdijami.

 

Nuolat susiduriu su individo ir visuomenės standartų konfliktine trintimi. Tas konfliktas taip įaugęs į mane, kad kaskart aptikęs toje galerijoje užaugusias piktžoles, suvokiu, kad dvasinis nuogumas yra tiesiausias kelias iš stereotipų ir noro būti normaliam. Kas yra tas dvasinis grakštumas? Manau, kad juokas iš to, kaip bandome save ir kitus „įrėminti“ gyvenimo parodai, kaip bandome absoliučiai rimtai suprojektuoti ir kitus projektuoti pagal tam tikrą šabloną. Nepaliauju galvoti, kodėl nuolat tą darau ir kodėl tą daro kiti. Besaikis nuolatinis visko vertinimas mus „aprengia“ netikromis drapanomis, tampame antidovydai, iškalti iš įsitikinimų apie pasaulį kaltu.

 

O kas yra tikra, jeigu ne tai, kuo tiki patiki esąs? Baisiau tik sustabdytas potencialas nuolat augti ir mėgautis, aukojant virsmą dėl galimybės pozuoti.

 

Maištinga Siela