Filmas: "Veronika nusprendė mirti"

Sveiki mielieji, šiandien netikėtai prisiminiau, kad pamiršau pristatyti dar vieną filmą „Veronika nusprendė mirti“ (Veronika Decides to die). Gal atsitiktinis paradoksas, o gal ir ne, tačiau taip jau nutiko, kad beveik visi mano komentuojami filmas yra pastatyti pagal knygą. Šis filmas turi ir savo knygą, lietuvių kalboje labai panašiu pavadinimu Paulo Coelho „Veronika ryžtasi mirti“. Prisipažinsiu, kad knygos neskaičiau, ir apskritai man pakako vienos knygos įlįsti į autoriaus bibliografija, tai buvo panašaus pajučių knyga „Vienuolika minučių“. Manau, kad „Veronika ryžtasi mirti“ yra panašios ausenos ir stiliaus knyga, kalbanti apie viena ir tą patį.

Taigi apie filmą. Filmą laikyčiau vėlgi visai neblogu. Režisierius, aišku, labai jau susikoncentravo į vidinį Veronikos pasaulį, pritirštino, mano nuomone, melancholiškos spalvų. Galiausiai filmas, tiek, manau, ir pati knyga yra apie gyvenimo džiaugsmą, apie jo vertinimą ir branginimą čia ir dabar. Na, bet pabaigoje režisierius visgi suderina šį jausmą ir atskleidžia gyvenimo troškimą. Gražios scenos puošia filmą: bepročių namai, lietus, pianinas, netikėta masturbacija tik parodo, kad toks veiksmas visgi gali būti estetizuotas ir suprastas kaip išsivadavimas, savo kūniško prado ir gyvenimo malonumų pripažinimas.

Trumpai apie siužetą: pradžia stebinanti, Veronika nusprendžia mirti, tvarkingai suvartoja tabletes ir vos nemiršta, tačiau atsibunda jau bepročių namuose, ji intensyviai gydoma pagal neįprastus metodus – jai pasakoma, jog savaitės bėgyje ji vis vien mirsianti, nes jos širdis pažeista... Veronika dar kartą ryžtasi mirti, tačiau kažkas ją sulaiko, galiausiai ji įsimyli beprotį, su kuriuo visiems laikams pabėga iš beprotnamio, tačiau ji nežino, kad jos būsima staigi mirtis kiekvieną akimirką yra tik išgalvotą. Jai niekas to nepasako ir pabėgusi ji džiaugiasi kiekviena diena, džiaugsi taip, lyg kiekviena valanda būtų paskutinė...

Kad ir kaip ten bebūtų, filmas yra įkvėpiantis, įdomus kiekvienam, kurie ieško gyvenimo prasmės. Filmas tik parodo, kad prasmė yra kartais daug arčiau, negu mes jos ieškome. Mūsų laimė slypi mūsų buvime, ne visada priklausoma nuo aplinkybių. Filmas parodo, kad žmogui kartais reikia placebo, netikro tikėjimo, kad jis pasijaustų išties laimingas.

Jūsų Maištinga Siela