GYVENIMUI
Būk, gyvenime, man neteisingas,
Būk versmė patyrimų karčių,
Ir sunkių pralaimėjimų ringas.
Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų, –
Bet būk didelis ir vienkartinis
Pažymėtas didžiųjų kančių,
Skausmo platumos – mano tėvynė,
Jas išplėsk, begalybėn, meldžiu.
Sūkury nuolatinės kovos
Niekada palankiai nešypsoki
Ir nuo laimės laikyki atokiai.
Man neduoki draugų, mylimos,
Švelnumu jie mane pražudys!
Mirsiu aš, mirs kovos troškulys!
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
PAVASARIS
I
Dideli ir monotoniški, ir abejingi
Upių vandenys tekėjimu masyvišku, plačiu
Liejasi per lygumas, nuo jų šnerėjimo sultingo
Svaigsta žemė, tartum moteris nuo mylimojo kuždesių.
Ir jos įsčius juodas, supelėjęs, išdraikytas
Susimaišo su derlingu atneštu dumblu,
O po to ateina šiltas ūkanotas rytas,
Ir iš vandenų ir žemės dulkių sumišų
Gimsta vėl pavasaris, gražus kaip Dievas jaunas,
Ir jo kūną pirmas kvepiantis lietus nuplauna
Ir pribarsto plaukus vos pražydusių žiedų.
Užsimetęs ant pečių plačiųjų skraistę žalią,
Eina jis per žemę. Jam žaibai nušviečia kelią,
Naktimis nupuldami iš debesų juodų.
II
Ūždamas per dangų šiltas marių vėjas
Neša grįžtančius paukščius per vandenis plačius
Ir, dainuodamas į sausumą atėjęs,
Išmeta iš medžių jau supuvusius lizdus.
Ir nueina šniokšdamas per lygumas pilkąsias;
Nuo dangaus šiurkščiai nuplėšia debesų skaras:
Saulės kamuolys plačiai palieja žemėn tąsyk
Virpuliuojančios ir plūstančios ugnies upes.
Medžių pumpurai pilki, poškėdami dusliai,
Aižėja ir skleidžiasi gleivėtais lapais
Ir toli aplinkui nirtulingai kvepia.
Džiūsta vėjuje ir saulėje visi keliai;
Ir širdis į tolumas melsvas įsižiūrėjus,
Jais norėtų skrist tolyn, kaip skrenda vėjas.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
ŠOKĖJA IR ASKETAS
I
Galva išvargusio asketo
Ant kelių jį pamilusios šokėjos.
Kaip guoly kvepiančiam, gėlėtam,
Apsvaigusi nuo bučinių ilsėjos.
– Tu ieškai Dievo, mylimasis, –
Kalbėjo ji, – kankindamas save,
Bet Dievo žodžiuose nerasi,
Nėra Jo tavo kūno silpnume.
Tu savo Dievą rasi mano šoky.
Lig Jo nueit vien lengvos kojos gali.
Aš šoksiu, tu delnais man taktą ploki.
Praskrisdamas ekstazėje pro šalį.
Lankstusis mano kūnas judesiais
Tau Dievo paslaptis visas atskleis.
II
Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau
Kad ateina meilė, ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.
Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau pakilus su diena
Ir ėjau, o vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo. Aš buvau viena,
Paprasta ir nežymi niekuo,
Savo paslapties ir galios nepažinus,
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,
Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas,
Ir nesitikėjau, kad lemtis atves
Mano mažą kelią lig tavęs.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
MICHELANGELO DOVYDAS
Viduramžių askezė paminta po kojų –
Aš antžmogis, dievų nebijantis Titanas!
Pažvelkite, kokia baisia jėga pulsuoja
Pasakiškai gražus ir lieknas kūnas mano...
Aš savo jėgomis ir laime įtikėjęs,
Likimo kovoje nebūsiu nugalėtas.
Bus pavergti dangus ir vandenys platieji,
Jei žemėj man kada per maža liktų vietos.
Aš savo žvilgsniu egzaltuotu, įsakmiu
Herojiškąjį žmogų ateity regiu:
Jis laisvas išdidus viršum pasaulio stovi.
Ir nenumaldomos kūrybos pavergtoji
Gamta, kaip jo nemirštančios garbės šventovė.
Jį vieną garbina, suklupusi prie kojų.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
PANTERA
Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,
Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu. Tegu ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.
Leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti,
Užsivilkus aštrią ašutinę.
Bet aš negaliu niekuo pasotint
Tos panteros alkanos, laukinės.
Kūno narve ji nervingai vaikšto
Amžinybės sau kaip grobio geisdama
Ilgis saulės nužertųjų aikščių,
Kur galėtų nemirtinga ir laisva
Meilės šoky suktis su dievais kartu,
Trypiant žiedus anemonų geltonų.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
DON JUAN
Kaip poilsio šalies, moters ieškojau žemėj...
Aš, vergas nerimo sunkaus ir nuolatinio,
Ją vaizdavaus kaip versmę, kur paguodą semia
Klajūnai, neturį pastogės ir tėvynės.
O, moterys!.. Jūs gundančios kaip miestai naktį:
Svaiginančioj iliuzijų šviesoj paskendę,
Kur siela skuba nuodėmių džiaugsmu sudegti
Anapus žemės rūpesčių, vargų, negandų.
Bet rytą: – prieš akis tuščia nurimus gatvė,
Šalia paniekintos moters veidai išpurtę
Ir sielon grįžus, kaip vagis urvan, vienatvė.
O meilė – begalinė, guodžianti, švelni –
Kaip pasakoj kadais giliai paskendę turtai,
Taip tolima! Taip nepasiekiamai toli!
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
LIŪDESYS
Liūdesys atėjo pas mane, kaip vėjas naktį
Prie apleisto bokšto, stovinčio tarp vienišų laukų
Ir įsiutęs ėmė mano sielą plėšyt, plakti,
Tartum seną vėliavą, nublukusią ir be ženklų.
Džiaugsmo paukščiai, bokštan atsitiktinai priklydę,
Pikto vėjo išbaidyti vėl pakilo į erdves,
Kur anapus patirties likimo žvaigždės žydi,
Spindulių vainiklapiais taures papuošę auksines.
Jei sugrįžtų jie į mano liūdną bokštą vėl kada
Nešdami visatos paslaptį kaip linksmą žinią, –
Ryto vėjuj laime suplazdėtų sielos vėliava...
Žmonės džiaugtųs ja, keliaudami per lygumas plačias,
Jos ženklus, spalvas ir gilią prasmę įsiminę,
Jie išmoktų nugalėti liūdesį ir nevilties kančias.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
APIE ROJŲ
Vargo žmonės geidžia didžio turto,
Geidžia spindesio ir prabangos,
Apie rojų žemėje sukurtą
Nepamiršta pasakos senos:
Mūsų protėviai gyveno rojuj,
Mūsų ainiai vėl jame gyvens.
Vien tik mes čia, žemėj prakeiktojoj,
Turim vyst, kaip gėlės be vandens. –
Ir svajonių paukštis išsitiesia
Dideliais fantazijos sparnais
Per tą platų vargo vandenyną
Skrist į šalį išsvajotą, šviesią,
Kol jį audros smūgiais įžūliais
Bangose tikrovės paskandina.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
TOREADOR
Garsus Toreador, Mirtis baisioji,
Gyvenimo arenoj vaikšto išdidi,
Ji pergalėm naujom kasdien triumfuoja
Jai turi pralaimėt sunkioj kovoj visi.
Ji rodo mums raudoną laimės skarą,
Mes puolam ją tartum įsiutę gyvuliai,
Kol aštrų durklą ji širdin suvaro,
Iš mūsų narso pasijuokus įžūliai.
Dievams žaidimas tas žiaurus patinka –
Aukštai susėdę danguose aplinkui
Šauniam Toreador triukšmingai ploja.
Ir gyvulių būrius kasdien naujus
Išleidžia per gyvenimo vartus:
Težudo juos Toreador. Mirtis baisioji...
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
PIRMOJI VIZIJA
Kai išbundu vidurnakty klaikiam, ir ima širdį plakti,
O smilkiniais tiksent kančia,
Vėl užmiršti vaizdai, lyg pelkių šviesos rudeninę naktį,
Praeina pro mane.
Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią
Į saulę degančius namus.
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
Ir jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.
Tokia tyla! Ji, kaip kančios pribrendęs lašas,
Į kaitrą sunkias pamažu.
Ir saulės spinduliai ant klevo lapų laša
Ir, lyg medus, nutyška tarp šakų.
Bet vakaruos antai jau temsta skliautas...
Kažkur toli dundėjimus girdžiu...
Turbūt ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti
Ir atgaivint laukų.
Tikrai ateina jie. Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,
Ištiesę giedančius sparnus.
Gėlės taurėj miegojęs vėjas kelias,
Ir ima medžiai bust.
Ir štai pirmi lašai šiušena lapais,
Gainioja viesulas šnarenančias liūtis sodrias.
O nuo stogų žaltvykslėm čiurkšlės plepa,
Upeliais sriūva į valkas.
Melsvi žaibai vagoja skliautus. Šniokščia debesys ir žemė,
Ir dundesys vis nebaigia aidėt...
Bet pamažu nušvinta pašaliai sutemę,
Ir audros tyla, lygiai vandenys išsekusioj versmėj...
Iš debesies suspindi saulė ir vyturėliai juokias...
Žvelgi – rasotom pievom atbrenda pavakarys.
O ežero melduos pablūdusi lakštutė suokia,
O garsina sodus strazdų giesmė skambi.
Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,
Ir vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais.
Linguoja vėjas obelų viršūnėm,
Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.
Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri.
Naktis rami ir dieviškai skaisti...
Tik pas mane klaikus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri.
Ir baisiai daužosi širdis.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
TREČIOJI VIZIJA
Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą,
Per statinius vidun pasižiūrėjau –
Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs,
Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto vėjuj.
Kutai mirgėjo tarp baltų žiedų, kuriuos mieguistos bitės
Varpeliais tolimais dūzgeno, –
Tarsi iš ūkanų iškilo prieš akis prisiminimai pagalvojus,
Jog tai skara seniai jau mirusios senolės mano.
Aš pažvelgiau į tėviškės laukus, dar rytmečio tyloj paskendusius,
Kai jie prieš saulę tekančią suklupę meldės tyliai,
Ir šviesiame regėjime mačiau jaunosios rūbuose senolę skaisčią
Iš seno sodo vienumos pakylant.
Jinai lengvučiais žingsniais pasikėlė eit per žemę kvepiančią,
Skaisčiom akim, tarsi kalnuos du ežerėliai gilūs.
Priėjo ji upelį, kiek pasilenkė, ranka vandens pasėmė,
Šaltais šaltais lašais suvilgė kaktą, lūpas,
Paskui drąsiu mostu laukus palaimino
Ir vėl pečius šilton skaron susupus,
Nuklydo ji tolyn, kur tolimam danguj du debesėliai
Balti balti, lyg jūroj du maži laiveliai, supos...
Dabar, kada einu pro seną, statiniais aptvertą sodą,
Kur tvenkinys niūrus, žaliais maurais užžėlęs,
Tenai, kur lyg tie paukščiai pašautais sparnais,
Plevena praeities šešėliai
Dažnai matau, matau aš ją jaunosios rūbais:
Jinai lengvučiais žingsniais pro vartus išeina vėlei,
Jos akys tokios skaisčios, mėlynos, tarsi kalnuos du gilūs ežerėliai.
Dabar, kada širdis, tarsi keleivis tyrų smėlyje suklupęs,
Kada svajonės, lyg silpni drugeliai prieblandoj paklydę miršta,
Dažnai jaučiu gailinančius lašus ant lūpų lašant
Nuo jos ekstazėj iškeltų į dangų pirštų.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
KETVIRTOJI VIZIJA
Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš mano bundančios vaikystės metų,
Tą tylų varsaros sekmadienį, keliavusį pro mus,
Kai ašen ir senolė dviese
Palikę buvom saugot ir dabot namus.
Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis apkrauto,
Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia,
O aš, linguojamoj kėdėj sėdėdamas,
Ilgai stebėjau saulės langą grindyse.
Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą,
Mačiau, kaip jis atėjo pas mane pro praviras duris,
Ir, lyg sapne matytos karalaitės pirštais,
Lengvai kvėpavo man į veidą, kaktą, lūpas ir akis.
... Tiktai staiga į mano langą krinta paukščio išskėstų sparnų šešėlis,
Keistai aptemdęs mano džiaugsmą ir svajas...
Aš suvirpėjau, pasikėliau ir nubėgau prie senolės,
Ištiesdamas į ją maldaujančias rankas.
Patyrus mano nuotykį, senolė sakė nebeverkt,
Paskui paguodė, nuramino, pažadėjo gint mane
Nuo paukščio to, kur skrisdamas iš tolimos šalies, pakirto spindulių pluoštus,
Sudarančius man šviesų saulės langą grindyse.
Ji sakė man, kad galim mes svajot, tikėt ir džiaugtis.
Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai,
Ir tolimų kraštų nelaimių ir mirties nešėjai tie erdvėj paklydę paukščiai
Čia žemėj lankosi retai.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Praėjo daugel metų, ir senolė mirė.
Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų,
Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo
Neliko nė ženklų.
Nors kartais manyje suspindi saulės langas
Ir, tartum medis laisvėje, kasdien aukštyn, platyn...
Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis
Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.
Ir kai nėra kur veido nevilty nugręžt, aš skausmo išplėstom akim matau,
Kaip tolsta nuo manęs vidudienis, kaip traukias jis tolyn į vakaro šalis...
Ir silpsta jo kadais linksmai skambėję žingsniai,
Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės:
Jis niekad niekad šičia nebegrįš.
Aš skausmo pravirom akim matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško
pakrančių šešėliuos.
Matau, kaip traukia jis per lygumas plačias
Ir motinos mirties šaltom kaulėtom rankom
Apglėbia mano darbo ir kančios dienas.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
PENKTOJI VIZIJA
Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose,
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.
Balti keliai, tarsi svajonės vienišos, per lygumas beribėn tiesėsi,
Ir aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.
Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, pasklidusias laukų platybėse,
Regėjau jų nenykstančių darbų dienas ir neramias jų poilsio naktis.
Pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų tarsi lėna, rami dvasia,
Pleveno didelė pjūties rimtis.
Paskui regėjau sunkų triūsą. Iš lėto plakė šiurkščios darbininkų širdys,
Bronziniai jų veidai ir šaltos akys degė laisvės ir jėgos grožiu.
Jų rankos buvo kietos, grubios, pajuodavę ir suskirdę,
Jų sielos – aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.
Galvojau apie juos parimęs pakelės žolėj, akis į mėlynas erdves įsmeigęs,
Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas,
Kurios atėję žemėn augs, subręs, ir, kai jau bus diena šviesioji pasibaigus,
Mirtis nulenks be baimės galvas išdidžias.
Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią.
Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,
Kai begalinė žemė, upių vandenys ir tamsiai mėlyni miškai giedojo tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes paskui galėtum amžinai gyventi per tave.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Bet kartą baigės vasara. Laukai aptilo. Paskutiniai ežerų ir upių paukščiai
Išskrido į pietų šalis šiltas.
Ir ašen palikau namus, sodybas ir pilkąsias aukštumas
Ir atėjau miestan. Jau vakaras. Ilgi šešėliai klojo parkus ir gatves.
Man buvo šalta, nejauku. Nuo mūro sienų dideli lašai lyg sunkios ašaros ant
veido tiško
Žmonėms, kurie skubėjo pro mane karštų vilčių ir nerimo pilni.
Iš požemių iškilę darbininkai buvo lyg ligonys niūrūs ir išblyškę.
Jie nešė nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdy.
Per daugel metų jie įprato saulėn nepažvelgt, nepažiūrėti,
Sukniubę po dienos našta.
Jų taip iš lėto geso ateities gyvenimo šviesa.
Per daugel metų įpratau ir aš jų nebeskirt, savęs nebepažinti,
Kaip dulkė gatvių sūkury aš pritapau prie nešančios srovės.
Ir kai naktim pakeldavo iš miego sunkios ir nelygios mintys,
Aš neberasdavau naujos vilties.
Todėl pamėgau ašen rudenį, liūdnas spalvas ir vėją,
Kurs apipurkščia šaltu lietum gailias, bevystančias gėles,
Pamėgau tolimus, klaidžius kelius, kuriais negalima begrįžt išėjus,
Pamėgau griaut savy beaugančias galias.
Ir taip išblėso paskutinės džiaugsmo ugnys, o sieloj gimė pabaigos troškimas.
Skausmingoj rezignacijoj pasilgęs nebūties,
Aš pažiūrėjau į žvaigždes... Kiek daug iš jų per amžius degt ir šviest užgimę,
Rudens nakty staiga prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Kai vieną vakarą, kraujuos paplūdusi, tarytum sužeista iš lėto mirė saulė,
Kai aš abuojas toks stebėjau jos kančių finalo minutes,
Ir kai žėrėjo platumos ir prasiskyrę toliai rodė seną gniūžtantį pasaulį
Prasmengant į nakties gelmes,
Aš pajutau staiga gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant,
Aš pajutau lyg įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose.
Ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą,
Užvaldantį mane.
Tąnakt ilgai, tarytum svaidantis šviesas į tamsą laužas,
Liepsnojau per kartų kartas sukurto šilto kraujo ir jėgos liepsna.
Gyvybės upė, skausmo ir mirties ledus palaužus,
Tekėjo ateities linkme.
Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint,
Tąnakt ritmingai plakė žemės didelė širdis.
Iš sielos, lyg šaltiniui prasivėrus,
Ištryško ateities vaizdų grandis.
Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas nemirštąs pasaulis,
Ir ošė vandenynai, ir žvalgėsi aplink kalnų viršūnės išdidžiai.
Ir amžinųjų vasarų kaitriojoj saulėj
Žydėjo mano – žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
SEPTINTOJI VIZIJA
Anoj laukų pavasario ir žemės laiminimo šventėj
Džiaugsminga nuotaika užliejo mano protėvių namus.
Atėjus vakarui, pro langus pasipylė smagios šviesos,
Ir pasigirdo juokas įstabus.
Nes tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys, susirinkę į senolių namą,
Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme,
Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas,
Šypsojos vėl slaptinga šypsena.
Ir kiemo sužaliavusia veja išėję pasivaikščiot aukštos šviesiaplaukės jų
mergaitės
Pajuto lengvą vėją supantis palaido rūbo vilnyse,
O vakaras vėsiais bernioko pirštais lietė jų lengvai tepridengtus pečius
Ir kėlė svaigulingą virpesį slapčia.
Tąvakar vynas buvo toks tamsus, ir šviesios gėlės
Paliejo srovėmis kvapus svaigius.
Ir ilgas valandas plačiai patvinus džiaugsmo upė
Murmėjo apie laimės stebuklus.
Tiktai giliam vidunakty, tarsi pavargę akys, užsimerkė visos šviesos,
Ir pokylio namai paskendo miego ir sapnų rimty...
Vien mano kambario baltų užuolaidų kuteliais bėginėjo mėnesienos spindulys,
Ir širdyje tebevirpėjo vakaro šviesa skaisti.
Pro langą matės šešėliuotos plačios lygumos,
Ir ant sumigusių kalvų rugiai išplaukę...
Aš išėjau pro sodą į laukus, kur baltas kelias tolumon,
Tarsi svajonė pakerėta traukė...
Aplinkui horizonto pakraščiais juodavo tolimų miškų grandinės,
Žėrėjo viršum pievų miglos baltos išsikėlę...
Ir man staiga kažin kodėl prisiminė keista legenda
Apie rytų kraštuos, kur saulė teka, žydinčią karalių gėlę.
... Jeigu rožiniai jos lapeliai kam ant veido ar širdies užkrinta,
Nemirtingumo saulė tam skaisčiai dienas nušviečia...
Iš to burnos pasipila skaidrieji žodžiai,
Artyn atskambantys, tarsi auksinių bičių spiečius,
Ir jų melodija pagauna širdis vargo ir kančios žmonių
Slaptuoju nemarumo troškimu...
Tąvakar ašen pamiršau, jog tai vien tik keista legenda
Apie karalių pasakišką gėlę,
Nes aš buvau toks jaunas ir jautrus, nes pokylio svaigi liepsna
Many keistųjų tolių ilgesį sukėlė,
Ir aš nuklydau į rytus pavasario nakties laukais,
Tikėdamas legendos žodžiais įstabiais.
Ėjau tolyn... o pamažėl artėjo ryto valandos. Nakties auksiniai žiburiai pavargę
geso,
Pašiurpę paukščiai neramiai sujudo savo lizduose,
Nuo medžių didelės bespalvės ašaros lašėjo žemėn,
Ir ūkanotu dangumi iš lėto kopė saulė balzgana.
Ir kasdienybės šaltas spindulys
Vėl atitolino legendų ir svajų šalis.
Praėjo daug dienų... Tačiau širdy išlikę nuostabios legendos žodžiai
Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus,
Ir išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis,
Kur plaukia vėjas šiltas ir gaivus.
Ir aš einu per virpančių, švelnių šešėlių žemę,
Užu savęs palikdamas sumigusius laukus ir kvepiančių kalvų gretas,
Ir kylančiu širdies pulsavimu jaučiu karališkos gėlės artumą,
Ir horizonte jau regiu palaimintų rytų liepsnas.
Ir vienąsyk aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių
gėlę:
O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys,
Atvykusios į žemės laiminimo šventę.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą