Sveiki visi,
Paskutiniuoju metu linkstu prie lietuvių klasikinių filmų. Kažkaip norsi apčiuopiamiau žvilgtelėti į lietuviško kino nueitą kelią. Po visai sėkmingos ir įdomios „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ filmo peržiūros, nusprendžiau, jog laikas pamatyti ir legendinį Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Filmas sukurtas 1965 metais, o premjera vyko 1967. Tai vienas seniausių lietuviškų filmų, tačiau vienas iš tų, kuris iki šiol yra laikomas lietuviško kino pasididžiavimu.
Na, pažiūrėjau filmą „Niekas nenorėjo mirti“ ir man belieka tik lapsėti ausytėmis ir linksėti pritariamai galvytę. Filmas išties labai brandus, skaudus ir brangus. Galbūt šiandien jis blankesnis atrodytų, tačiau laiko paradigmoje jis vis dar labai stiprus ir įtaigus. Žalakevičius pats parašė šiam filmui scenarijų, jame suvaidino garsūs visame Sovietų Sąjungoje Lietuvos ir Latvijos aktoriai. Šituo filmu net Maskvoje didžiavosi sovietai. Tai filmas kalbantis apie anų dienų epochą, kai po karo grįžta sūnus į namus, kur nužudomas jų tėvas, visų sūnūs vėl drauge trokšta keršto ir teisingumo. Tai filmas apie šeimą, nuskriaustą politinių ideologijų, todėl man šiek tiek mįslė, kodėl rusai taip pat didžiavosi Žalakevičiaus filmu? Gal dėl to, kad filmas nepalaikė ir smerkė nacius? Galbūt.
Filmas pastatytas įdomiai, kamera siekia profesionalumo, galima kai kur įžvelgti simbolikos kaip antai rūpintojėlis, kuris keletą kartų šmėžuoja prie prikalto gyvo medžio. Išlaiko intrigą, potekstę. O kas įdomiausia, kad tame filme lieka gyva archainė mūsų bočių artojų dvasia, kai visi nori ne pinigų, ne daugiau nei reikia, bet tik to, kad visur būtų paprasta lygybė, ramybė, niekas nieko nežudytų. Kad ir kokie tie laikai bebūtų buvę, kad ir kokie žmonės būtų buvę po karų, jie vis tiek norėjo gyventi, niekas nenorėjo mirti.
Aišku, galima plėtoti kai kurių personažų charakteristiką, bet ar tame esmė? Reikia patiems pažiūrėti šį filmą. Juk dar net pats Tarkovskis, rusų kino genijus, nebuvo pradėjęs kurti savo šedevrų, kai lietuviai jau tuo metu turėjo filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Vardan gero lietuviško kino, vardan bendro išprusimo ir supratimo apie tuos laikus, kai baigiasi partizanai ir žmonės lyg ir nori gyventi ramiai, tačiau niekada nesusitaiko su tuo, kad kraštas okupuotas. Vardan to ir verta pažiūrėti filmą „Niekas nenorėjo mirti“.
Įvertinimas: 8.8/10
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą