2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Keletas eilių iš mano rinkinio "Man skauda Visatą"

Pilnatvės butaforija


Pavasaris nužydėjo ir klevų žiedai nukrito žemėn

Jie užpildė šaligatvių plyšius

Kaip aš užpildžiau tavąjį plyšį

Užpildžiau ir pasidarė dar tusčiau

Kur dingsta klevų žiedai kai pavasaris praeina?

Mes tai ateinam tai užpildom tai dingstam

O pasauly plyšių vis nemažėja ir nemažėja.

Užpildžiau jūra tą tarpeklį

Kurį išgriaužė vėjai ir laikas

Užpildyčiau klevų žiedais

Suskeldėjusiais šaligatviais

Užpildyčiau bet kuo kas užkamšo bedugnes

Bet šiam pasauly plyšių vis nemažėja ir nemažėja.


Liūdnos naktys


Liūdnos naktys kai Plutonas neturi dangaus

Kai nėra medžio po kuriuo atsigulčiau

Ir stebėčiau besileidžiančią saulę

Kuri kaip Mažajam Princui

Vis kyla ir leidžias kyla ir leidžias

Kaip ištverti saulėlydžius kai net akmuo

Nekalba su tavimi nes prakalbint nemoku

Kaip išverti naktis

Kai kiekviena žvaigždė turi vardą legendą ar mitą

Apie tolybę apie kitokį aš

Įmūrytą spindėjime lyg ne dangus

O siena tapetai tai šios Visatos makiažas spindėtų

Į kurį vis žiūri ir galo nematyti nematyti savęs

Liūdnos naktys kai Plutonas neturi dangaus...


Atgal


Pernykštis lietus vėl kartojas

Tas pats vanduo vėl atgręžė skruostą

Nusėtą rožančiaus pūslėm tavo kaktą

Padrikais karoliukais vėl ištrykšta iš odos

Ir ima lyti į dangų atgal

O mes vis pašėlusiai augam atgal

Vis atgal ir atgal į namus

Kad lyti iš naujo galėtum

Į vos pravertas minčių kapšelius

Dardėti su naujais namų darbais

Kuriuos uždavė Dievas sakydamas

Kai išspręsi galėsi sugrįžti namo


Nerimas


Nenumok ranka į vakaro dangų

Jame dar tyška motinos balsas

Šerkšnu žylantis vakaras traukias į lukštą

Kaip praskilus Visata suteka į urną

Rėkdama prigimties surinktus verksmus

Ir nėra pasauly degtuko

Kad apšviestų namų kerteles

Pasislėpusius vaikų veidus nemačiusių ugnies

Nenumok ranka į vakaro dangų

Rytojus dar tik kažkur formuojas

Kažkur mintyse

Ateina svetimo miesto stogais

Svetimų šalių žolių kalvomis

Kasdien vis iš tos pačios pusės

Bet nerimas vis apgaulingesnis

Vis iš kitur iš nežinos vis išpuola

O užpuolęs sukruviną dangų

Sukruvina Visatos įskilusį lukštą

Ir nuskandina kaip kūdikį

Pririštą prie lauko akmens.



Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą