Sveiki visi,
Šiandien noriu pakalbėti apie tas vietas, kur aš užaugau, o tiksliau, šįkart apie tą vietą, kur augau netoli. Apie Lopaičių kaimo piliakalnį ir tose vietose aptiktą netgi Saulės kulto laikų garbinimo vietą. Šis kalvynas puikiai matosi nuo Pajomančio aukštumų t.y. šio kaimo senųjų kapinaičių, aplenkdama dauboje įkritusius Tverus. Teko ir man kažkada talkoje apie 2005 – 2006 metus prisidėti prie tų vietų tvarkymo, jau tada sklido keistos kalbos, tvarkant Lopaičių piliakalnį t.y. senąsias Vykinto žemes. Tuokart dar tik nedrąsiai buvo kalbama apie tai, jog šios vietos kur kas senesnės nei Vykinto laikai ir čia esti kažkas kitokio. Žinoma, man pačiam teko pakapstyti jau kadaise samanomis apdengtus akmenis ir pamatyti juose, mano galva, žmogaus rankomis paliktas žymes.
Tuo metu buvo labai garsus Laurinavičiaus rastas akmuo, kuris buvo pavadintas seniausia Lietuvoje aptikta statula, primenantį žmogaus veidą. Teko man pamatytį tą akmenį ir prie jo prisiliesti, tiesa, dabar ši istorija jau gerokai atslūgusi, bet tai, ką tuo metu greitai aptiko Lopaičių miškuose, išvertė visus nuo kojų. Visai netoli tekančio šaltinio buvo aptiktas akmenų ratas, kuris dabar vadinamas tiesiog pagonių observatorija – akmenys suguldyti pagal suvokiamus dangaus kūnus, o jo viduryje nemenka duobė su vandeniu. Visai šalia - iškasta kita duobė, vadinama tiesiog „Laiveliu“. Tuokart nebuvo dar sutvarkyta aplinka, bet jau tada galėjai justi, jog ši vieta kažkuo keistai jauki. Tai viena iš aukščiausių vietų Žemaitijoje, siekia net 210 metrų, čia esti statūs šlaitai, gaivi vėsuma net karštą vasaros dieną.
Apsilankiau čia dar kartą visai neseniai. Vieta neatpažįstamai pasikeitusi. Viskas sutvarkyta ir pritaikyta turistams, kurie atvažiuoja net iš Vokietijos. Čia, kaip jau minėjau, teka šaltinėlis, kurį dauguma laiko stebuklingu. Yra pasakojama, kad viena moteriškė, prasiplovusi akis šituo vandeniu, ėmė ir praregėjo. Aišku, čia tai mitai, bet kad šaltinio vanduo daug sveikiau nei gazuotas skystis iš parduotuvės, tai net velniui aišku. Žodžiu, prie to šaltinio žmonės mėto monetas, „bambaliais“ prisipila tyro vandens ir bėga pasėdėti ant kokio vaisingumo akmens, kurį netikėtai pakrikštijo viena moteris, nes jis neva priminė falo formą. Čia taip pat yra ir Meilės akmuo, o svarbiausia – Dolmenas, akmenų krūva su plokščiu paviršiumi. Dolmenas gan kuklutis, jis aptinkamas ir visoje Europoje. Vietiniai, aišku, nelinkę visko sureikšminti, sako, savam krašte pranašu nebūsi, jie sako, kad tai melioracininkai viską sustumdė kadais buldozeriais ir paliko neva „jūsų Dolmenas“. Visko gali būti, tačiau kaip tada observatorija? Kaip tada laivelis? Kiti ženklai, kurie liudija čia esant kažko labai senoviško?
Apie viską yra ir dar daugiau E. Bunkos sukurtas dokumentinis filmas apie šią ypatingą vietą. Pats pažiūrėjau visą filmą ir sužinojau dar įdomesnių dalykų. Vienas įdomiausių dalykų buvo keista hipotezė, jog Lopaičių šventvietė yra neatsitiktinis dalykas, o iš jo galima išvesti įvairias energetines linijas, kurios atitinka Žemės vibracijas. Pasirodo, kas 35.5 kilometrų nuo Lopaičių taip pat į visas puses esti keisti akmeniniai reiškiniai. Ši teorija lyg ir bando įrodyti labai keistą dalyką – senovėje žmonės jau gyveno pagal keistą Visatos rombos formos pulsą. Kas visiškai neįtikėtina, tačiau filme žmonės aplanko ir kitas vietas, kad įsitikintų, ar ši teorija teisinga. Ir tai vyko ne kokioje mitinėje Graikijoje, tai buvo ne germanų žemėse, tai galiausiai ne paslaptingi Naskos piešiniai, taip, brangieji, tai vyko čia, Žemaitijoje. Bet apie viską ir dar daugiau E. Bunkos filme „Lopaičiai. Sustingęs laikas“, kurį Jums pridedu čia:
1 dalis
2 dalis
3 dalis
4 dalis
5 dalis
Kitas šaltinis, pasakojantis apie Lopaičių šventvietę.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą