Jau kurį laiką Vilniaus rotušėje galima patekti į maždaug trečdalį visų buvusių rūsių. Juose Viduramžiais veikė žemutinis kalėjimas, dalis patalpų naudotos kaip saugyklos. Čia laikyti ir dokumentai, ir saiko matai, ir turėtos amunicijos atsargos. Dalis išlikusio mūro datuojama 1390 m.
Rotušės rūsiai pasitinka vėsa ir pelėsių kvapu. S. Pilinkus patikina, kad jau kokius šešerius metus požemiuose nėra žiurkių, nors anksčiau yra tekę matyti „įspūdingų egzempliorių“.
Požeminis kalėjimas buvo skirtas labiausiai prasikaltusiems. Daugiausia iki bausmės įvykdymo čia laikyti mirtininkai. Kaliniai gyveno antisanitarinėmis sąlygomis. Kalbama, kad jie stokojo maisto, daugiausia girdyti vandeniu.
Istoriniuose šaltiniuose S. Pilinkus aptiko, kad, uždarius kalėjimą, iš rūsių išvežti 34 vežimai mėšlo.
„Žinant, kad Vilniuje uždaros kanalizacijos sistemos atsirado XIX šimtamečio antroje pusėje, kai kur pabaigoje, tai miestas turėjo būti „kvapnus“. Ir Rotušė bent jau iki XVIII šimtmečio pradžios turėjo būti „aromatinga“, - juokavo S. Pilinkus.
Požeminiame kalėjime greičiausiai taikytos bausmės, tuo metu paplitusios Viduramžių Europoje – liežuvio išplėšimas, lūpų, ausų nupjovimas, pirštų kapojimas, deginimas. Tai, beje, laikyta neefektingomis bausmėmis.
To meto supratimu, „auklėjamąjį poveikį“ darė ketvirčiavimas, plėšymas arkliais, įsukimas į ratą, galvos nukirtimas, žarnų ištraukimas. Tai buvo daroma ir Rotušės aikštėje. Gėdingiausia, negarbingiausia bausmė buvo korimas miesto centre.
Visgi gerus 250 metų jokių mirtininkų patalpose, į kurias jau kelios savaitės kojas leidžiama įkelti ir turistams, nėra buvę. Ceremonmeisterio teigimu, požemių erdvė dar nėra reikiamai sutvarkyta, neįrengtos patalpos, jautresniam žmogui gali užimti nosį nuo dulkių ir pelėsio. Taip pat nėra paruoštų gidų.
Rotušę griauna drėgmė
Šiandien S. Pilinkus susirūpinęs dėl griūvančio rotušės pastato. „Rotušei kyla pavojus. Reikėtų atlikti rimtus tyrimus – virš įėjimo pastatas įtrūkęs, jau plyšta trūkį sutvirtinęs zondas. Tai dėl drėgmės - ji sukelia problemų ir Šiuolaikiniam meno centrui. Reikia imtis bendrų pastangų kažką daryti“, - DELFI sakė S. Pilinkus.
Užsukus į rotušę, yra ką apžiūrėti ne tik požemiuose. DELFI nuotraukų albume – viršutinė rotušės dalis.
Vilniaus rotušė – viena svarbiausių sostinės politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą reprezentuojančių įstaigų.
Kaip teigiame viešosios įstaigos „Vilniaus rotušė“ svetainėje internete, seniausia rotušė (minima 1432 m.) Vilniuje stovėjo ten kur ir dabar. Iki mūsų laikų išlikę pirmosios rotušės pamatai įrodo, kad pastatas buvo gotikinis. Ilgainiui Vilnius rotušė buvo perstatoma ir rekonstruojama - miestą niokojo gaisrai, miestiečiai siekė puošti ir tobulinti pagrindinį savivaldos simbolį.
1749 m. miesto gaisras labai pakenkė ir rotušei. Ją atstatyti buvo pavesta architektui J.K.Glaubicui. 1769 m. darbai buvo baigti, tačiau dėl silpnų pamatų po 10 metų pradėjo svirti rotušės bokštas. Jį remontuoti pavesta Laurynui Gucevičiui. Deja, bokštas griuvo ir apgadino dalį rotušės pastato.
Atstatyti Vilniaus rotušę vėl patikėta L. Gucevičiui. Karaliaus ir magistrato vertinimui pateikti keli projektai. Pasirinktas pats kukliausias ir lengviausiai įgyvendinamas.
Statybos darbai baigti praėjus beveik metams po architekto L. Gucevičiaus mirties - 1799 m., interjero dekoravimo darbai vyko ir XIX a. pradžioje. Vėliau rotušė dar ne kartą restauruota, tačiau dabartinės klasicistinės jos išvaizdos autorius – L. Gucevičius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą