Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti į „Kino pavasario“ ekranus
ateinantį filmą „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ (Pasikalbėjime apie Keviną) (We need
to talk about Kevin) (2011 m.) Rimto kino mėgėjams šis filmas tikras saldėsis.
Nepaprastai įtaigi drama, sakyčiau, pakankamai sudėtinga. Iš pradžių buvo ją
sunku žiūrėti, nes daug simbolių, daug abstrakcijų ir chronologijos bei logikos
nebuvimas sekino seansą, bet filmui įsivažiavus, viskas ėmė kratytis į savo
dėžutes.
Pati filmo tema nepaprastai aktuali visai žmonijai –
vaiko auklėjimas. Žiūrint filmą, kyla natūralus klausimas – kaip auklėti vaiką,
kad šis reaguotų į tavo pastangas. Ir ar auklėjimu galima viską išspręsti,
apeinant žmogaus įgimtą blogį? Man asmeniškai filmas ne tiek kalba apie
auklėjimo problemas, kiek apie žmogaus individualumą, jo sielos gelmę. Filmas sako,
kad kartais žmogus yra bejėgis išauklėti vaiką, jei pats vaikas to nenori, jo
siela, dievaži, kitaip ir nepasakysi, yra tarsi ne iš šios šeimos. Gimė vaikas,
kad sugriautų pasaulį ir viskas.
Filmas nepaprastai prisodrintas jausenų – tai baimės,
nepasitikėjimas, blogio tvyrojimas aplinkui, abejonės. Nepaprasta Tildos
Swinton vaidyba garantuoja, kad pajusite viską, kas sieja auklėjimo problemas –
pogimdyvinę depresiją, kantrybės ugdymą su vaiku, motinišką nerimą, meilę,
atstūmimą ir kitus dalykus. Nepaprasto diapazono aktorė tiek savo balsu, tiek
savo išvaizda, kuri nepretenduoja į Holivudo moterų stereotipinę išvaizdą,
sakytum, berniokiška ir tuo ji puiki! Žiūrint filmą, nė neįtarsi, kad po kelių
metų šiai moteriai bus 50 metų! Nepaprastai sudėtingas vaidmuo, manau, Tilda
Swinton labai pasiteisino visam filmui, nes tas jos žvilgsnis, akys ir kiti
magija spinduliuojantys dalykai išties įtikina.
Na, ir nereikia pamiršti pačios istorijos, nes finalas
pakankamai netikėtas ir, kaip kiti pasakytų, šokiruojantis. Po filmo pagalvoji,
ar iš tikrųjų taip dažnai nutinka šeimoms su, švelniai tariant, nepasisekusiom
atžalom? O juk būna... Kriminalinės antraštės tai liudija, o šis filmas
perteikė būtent vieną iš mūsų realybės pavyzdžių. Ir iš tikrųjų, nenorėčiau
gyventi šalia Kevino, o ypač būti jo motina. Kodėl? – paklausia ji po visko
Kevino. Ir visgi kodėl? Atsakymą sužinosite pažiūrėję „Mums reikia pasikalbėti
apie Keviną“.
Jūsų Maištinga Siela
Kiek ne į temą, bet negaliu nepasakyti tau komplimento: nuostabus rašymo stilius! Spėju, mokykloje gerai sekėsi lietuvių kalba, nes taip gražiai ir patraukliai dėstai mintis! Gal kartais kokią žurnalistiką studijuoji? :>
AtsakytiPanaikintiŠiandien pasižiūrėjau ši filmą. Labai patiko. Bet gerai sakoma, kad filmas vienas o interpretacijų galybė.. asmeniškai aš supratau šį filmą atvirkščiai. Būtent manau čia ir yra vaizduojama, kad vaikui vien idilės kiauto nepakanka. Visų pirma vaikas motinos buvo nelauktas. Atkreipus dėmesį į gimdymo sceną ir sekančia po jos galima pamatyti, kad tik gimusį kūdikį laiko tėvas, o motina nusisukusi, nuo pat pirmų vaiko gyvenimo minučių motina jį atstumia ne veiksmais ne tiesiogiai, bet per jausmus per žvilgsnį per elgiasį su vaiku. Toliau epizoduose vaikui augant vaizduojama, kad motina rūpestį ir meilę tik vaidina, o ištikrųjų vaiko nemyli, nes jo nenorėjo. Mano manymu šis filmas vaizduoja kad meilės, rūpesčio, šilumos nesuvaidinsi nes tai yra ne matoma, o jaučiama.
AtsakytiPanaikintiAš filmą supratau panašiai, kaip ir Vanduo. Vaikas buvo mamos nelauktas ir nemylimas. Mama juo rūpinosi grynai iš pareigos, patenkindama jo fizinius poreikius. Tačiau jokie materialiniai dalykai niekada nesušildys vaiko sielos. Kūdikiui mama yra visas pasaulis. Jei mama jį atstumia, jam tolygu, kad visas pasaulis jį atstumia. Jei pasaulis jo nepriima, kaip jis gali priimti pasaulį? Jei pasaulis jam priešiškas, kaip jis gali būti draugiškas pasauliui? Daug kur teko girdėti tokius žodžius: "meilė gydo" arba "meilė daro stebuklus". Tačiau, manau, yra ir atvirkščias procesas - be meilės žmogus gali tapti monstru.
AtsakytiPanaikinti