Asta Bareišaitė pasakė tiesą, o lietuviai įsižeidė. Patriotizmas ir lietuvybė - ne vertybė, bet izoliacijos spąstai.

Sveiki,

Likau ir vėl nustebintas, nors stebėtis jau lyg nebeturėčiau. Va, žinių portale „Delfi“ šiandien perskaičiau straipsnį, jį galite aptikti ČIA, kuriame kalbinama puiki, išsilavinusi jau dešimtmetį nebegyvenanti Lietuvoje Asta Bareišaitė. Ji kalbėjo ne tik apie lietuvių siaurą, provincialų mąstymo lygį, bet daugiau apie laisvę, apie įvairovę, apie tai, kaip smagu, gražu ir gera maišytis tarp įvairių tautų, būti tolerantiškiems, laisviems, įdomiems, mėgautis vieni kitų patirtimis, pažintimis. Lietuviai kažkodėl, kaip ir buvo galima tikėtis, labai greitai įsižeidė dėl straipsnio antraštės – lietuviai siaurai mąsto. Tiesa žeidžia, tačiau reakcija, kuri nepaneigia, bet patvirtina Astos Bareišaitės pasakymą iš tikrųjų pradeda žeisti – kalnas komentarų, kurie išdergė merginą. Man labai gaila, kad tai būdas eiliniam internautui lietuviui išvemti savo mazutą į viešąją erdvę. Aišku, kad palaikau Astos Bareišaitės poziciją, jos požiūrį į kosmopilistinį pasaulį – iš atsakymų matyti, kad tai visai naujos eros, naujas lietuvio mąstymo būdas.

Pasilikę Lietuvoje ir dejuojantys dėl savo 650 litų ir nebenorintys nieko priimti, nieko pripažinti, tik savo šalies ir socialines problemas, išties liūdina. Liūdina tas smerkimas, kuris buvo nukreiptas prieš Astą Bareišaitę, tas baisus pliūpsnis, kad ji nesidalija savo asmenine patirtimi, bet moko moralizuodama lietuvius, pati negyvendama, suprask, „nekentėdama“ su lietuviais, prisikabinėja prie įvairių sakinių konstrukcijų, išvedžioja paraleles, dangstydami savo niūrumą ir tamsumą patriotiškomis ale vertybėmis.

Pastebėjau ne vieną pesimistinį, juodą komentarą, kuris merginą smerkia, kad ši save pirmiau laiko europiete (nors gyvenant ir būnant po visą pasaulį, mano galva, tai normalu), o tik po to lietuve. Pastebėjau, kad senosios vertybės, mūsų šalies patriotizmas, kuris iš po sovietinių sparnelių buvo skiepijamas kaip nedaloma ir savaime suprantama vertybe tapo mums paties meškos spąstais. Ką aš noriu pasakyti? Vėl grįžtu į istorijos pamokas, kaip liaupsinama, kaip skatinama mūsų lietuvybė, istorija kitų tautų atžvilgiais – turim ir lenkų, ir rusų priešpriešą iki šios dienos, lyg nešiojamės akmenį užantyje. Manau, kad mokykloje nebeteisingai grindžiama istorijos samprata, kuri formuoja ir savivertės bei lietuvio suvokimą – istorija dėstoma vienkryptė, izoliuota, paremta siaura, vien tik savo tautos patirtimi ir didžiavimusi – taip, iš pažiūros tai ir yra gerai, tačiau laikai keičiasi, švietimas nespėja žengti koja kojon su besikeičiančiu pasauliu. Istoriją reikia dėstyti jau kaip kosmopolitinį dalyką, visų pirma priminti, kad visur ir visada esame žmonės ir turime gerbti kitų tautų istoriją, jų praeitį, kultūrą, o ne vien aukštinti lietuviškumą, kurį taip gynėme amžius. Dabar reikia ginti visuomeniškumą, kosmopolitiškumą. Daug kas komentaruose po tuo straipsniu būkštavo, kad per tokią kaip Astą Bareišaitę nebeliks Lietuvos žemėlapyje po 20 metų. Tai labai siaura samprata – įdiegta sovietiniu laikotarpiu ir, atsikūrus Lietuvai, ji įskiepyta ginti savo šalį, ji vis dar šiurkšti kitų tautų ideologijoms ir naujovėms, nes mes dar turime kietą savisaugos kompleksą, o tai labai liūdną. Esu gal per daug toliaregis, o gal bukas ir siauraprotis, tėvynės išdavikas – kaip tikriausiai pasakytų daugelis „Delfi“ komentarų, tačiau po truputį patriotiškumas ir ta pasibaisėtina tirada „Lietuva – lietuviams“ toli gražu mūsų niekur nenuves. Tautiškumas jau nebegali būti fundamentalioji vertybė (kaip vertybė taip, bet ne fundamentali), nes ji skaldo, ji žeidžia, o juk tautiškumas turi būti lankstus, jis turi nesisaugoti ir nebijoti savęs išbarstyti ir išdalyti, jis neturi būti izoliuotas – tautiškumas turi būti kaip Šengenas, atviras viskam, net transformacijai, pokyčiams, maišymuisi, nes visa ko centre yra ne tradicijos, ne istorijos liaupsinimas, ne tautiškumo identitetas  – juk tai praėjo, mes kitokie, mes jau su patirtimi, bet turi būti visa ko centre ŽMOGUS, laisvas žmogus, kuris gali keliauti, pažinti, priimti, užuot keiksnojus ir dantimis įsikibus į savo praeitį, nematant kintančios ateities.

Kad ir kaip ten bebūtų, pasikartosiu, kad mes patys sau turime būti gražūs, įdomūs, sveiki, faini – priimant pasaulį vientisą, nesuskaldytą, bet kartu ir įvairialypį, juk ir tu pats – pati turi savo koloritą, savo spalvą pasaulyje, tautų katile, kodėl dabar turi smerkti ir atstumti kitus? Negi žmogaus tautinė tapatybė tokia didelė vertybė, kad nusipelno tautiečių rimbo? Vertingesnė už patį žmogų? Mylėkime žmogų, mylėjime jo esmę, o ne jo odos spalvą, vėliavą, tautybę, kalbą ar „teisingą“ orientaciją – mylėkime visumą, įvairovę. Juk taip kartais nuostabu gyventi, kam skaldytis politiškai, aukštinti kažkokią vieną idėją, pasmerkiant tūkstančius kitų. Patriotizmas ir Lietuva pati sau nėra ir nebegali būti vertybė – tai nuskriausto žmogaus iliuzija, jo sukurtas nerealus prieglobstis, kuris nebegali absorbuoti pilnavertiškumo ir laimės šiuolaikiniame pasaulyje, vertybė dabar jau yra LAIMINGAS ŽMOGUS PLAČIAME PASAULYJE.

Ačiū Astai Bareišaitei už interviu. Visada malonu girdėti, kad yra tokių fantastiškų žmonių. Gaila, kad eilinis lietuvis turi išvažiuoti iš savo šalies, kad galėtų praplėsti akis, bet geriau jau taip, nei visiška izoliacija. Linkiu keistis ir būti pokyčiuose kaskart vis laimingesniais.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com