Eilėraščiai. Apie viską ir apie nieką.

Sveiki visi,

Niekaip nenustoju rašyti blogų eilėraščių. Apie save. Apie gyvenimą. Apie visus, ką sutinku. Kodėl jie blogi? Dėl to, kad tikriausiai tokie ne poetiški, tokie skubūs, tokie „ant smūgio“ sumūryti klavišų – kitaip nemoku. O jų pas mane jau tūkstančiai. Kaskart sakau, mesiu juos čia į viešą erdvę, bet kaskart vis kažkas sustabdo – o kam? Kas juos skaitys? Kas gadinsis nuotaiką? Ką jie kitiems duos? Nežinau.

Turiu pažįstamų, kuriems naktimis paskambinu ir juos skaitau ir jie klausosi. Skaitau prietemoje ir nesuprantu, ar jie supranta tai, ką norėjau perteikti eilių žodžiais. Man ne viena dėstytoja yra sakiusi, kad žodžiai... žodžiai yra riboti, jie tėra butaforija, jų visada trūksta, kai nori nusakyti, kaip kartais jautiesi viduje. Ir tikrai. Belieka sutikti.

Prasilenkimas

Aš kažkur prasilenkiau su gyvenimu.

Jis nuėjo. O aš...

Aš kaip tarpelis tarp dviejų odos sklastymų,

Įsipjovus skutimosi peiliuku.

Amžinai nesugyjantis.

Gyvenimas nuėjo ir liko tik atbraila.

Ką ant jos pastatyti? Kai vėjas iš bedugnių

Kylą liftais ir atnešą šaltį į glėbį.

Apsikabinu kojas. Puolu į rudenį. Uždarytą surūdijusią lauko dėžutę.

Į embriono lukštą vėl suleidžiu mintis ir leidžiu...

Visiems save leidžiu.

Leidžiu...

Pasiklydę naktyje

Šypsenų kauburėliai,

Sukrauti praeivių smilčių,

Jau kadaise apeiti

Kaip takai priželti

Neužmirštuolių.

Tamsoje dabar tik žybčioja

Kremavimo laužai,

Išlindę iš pažemių

Kaip ištryškę ir užgauti

Ugniažolių žiedai.

 Kaip?

Vasaros atlydys – juokiasi visi be vyno apkvaitimo

Ir neskauda – kaip čia dabar yra?

Kaip yra, kad vorai lesa paukščius

Ir niekas nekaltas, niekas neklausia kodėl?

 Kaip yra, kad žiūriu ir nieko nematau?

Kaip? Kaip? Kaip?

Melas ieško teisybės

Teisybės plantacijose

Sirpsta rugiai. Naktų moteris vaikšto ir dairos.

Stebiu ją pro tvorą.

Norisi sušvilpti, kad atsisuktų, bet bijau, kad rugiai sukris

Į pradalges. Moterie, apsirengusi naktimi, aš čia.

Nematau tavo nuogybės.

O taip norėtųsi pasinerti. Į tavo vidurius. Šiltus.

Vaisybę. Gyvybę. Augimą.

Moterie, prisidengusi naktimi,

Savo pačios šešėlių verpalais, žiūrėk į rugių tankmę,

Ten berniukas mažas tupi ir stebi tave.

Pasislėpęs teisybėje.

Tavo dalelė

Tavo širdies kaulą

Nešioju po krūtine

Kaip kompasą,

Kuris kaskart suspurda,

Kai tu artėji arba tolsti nuo manęs.

Ką nešioji tu,

Kad mane justum

Už tūkstančių kitų istorijų,

Kurios pasitraukia ir ateina naujos?

Tavo širdies kaulas

Prie mano plakančios krūtinės

Klausosi jūros ir nusiramina,

Kaip vaikas išsibėgiojęs palei krantą

Užmiega ramiai,

Kaip užmiega pasaulyje tūkstančiai akių,

Užmiega, kad atsimerktų sapnuos.

Lizdai

Pernykščiai lizdai

Išplaukia į jūras,

Nusinešdami laiką.

Juose minčių kiaušiniai

Atšąla be tėvų.

Kas iš jų beišsiris, mama?

Šio pasaulio vaikai

Pasiųsti į nežinią

Ilgisi namų.

Gravitacija

Ginklas susinaikina ir lieka tik rankos,

Nukreiptos į vėją.

Praeinantys lyg ir šypsosi, lyg ir juokiasi.

Nesuprasi.

Laikas gyventi, laikas mirti.

Po gabalėlį susningu tau ant pečių

Ir ištirpęs

Pradedu gyventi

Iš naujo.

Laukų laiškai

Kalkutoje auga mano medis,

Kurio nemačiau ir prie kurio neprisiglaudžiau,

Bet vienuolės ten nuolat meldžiasi

Ir todėl Žemaitijoje giedra ir gražu.

Pasiųsiu tau gandrų laiškus,

Kuriuose gandai apie lietų,

Apie pradalgėmis sukritusias blakstienas

Prieš apankant nuo sviesto mušimo garsų

Ir nė viena netikra nata

Neiškris iš ritmo.

Ar girdėsi tuos gandus,

Kai liežuvis perneš kitam liežuviui

Ir išsigrynins kaip vėjai

Atsibeldę į Indijos krantus

Pakalbėti apie mus.

 Kaip aš norėčiau

Šaltas karštis.

Šviesi tamsa.

Mylinti neapykanta.

Centro pakraštys...

Šoku su įsivaizduojamais vaiduokliais tango

Ant turkiško kilimo

Ir kažko norėčiau tokio gyvo,

Pulsuojančio kaip storais sluoksniais tapytų paveikslų,

Kurių gyslomis tekėtų šnaresiai ir judesiai

Iš šalto į karštą, iš šviesos į tamsą

Ir taip tol, kol aš norėčiau...

Kol aš norėčiau gyventi

Tavo centre

Arba centro

Pakraštyje.

Pasvirusi naktis 20 laipsniu

Sulūžę mokykliniai matlankiai

Nebetinka išmatuoti nei pasaulio, nei nakties...

Šiltnamyje pasiklysta net Alzhaimerio iškamuotas,

O vienas langelis, sakydavo, tebūnie 5 kilometrai,

Bet ir jis nepadeda orientuotis.

Žinau!

Nebematuok! Nebeklausk, čia daug ar mažai,

Gerai ar blogai.

Būk čia ir dabar.

Tyliai ir ištikimai.

O kiti... o kiti tegu sukasi.

Šlapia ugnis

Šlapia ugnimi

Padegė plaukus,

Išsemtus iš ežerų

Ir ėmė juos sukti ir plakti,

Gręždama į liepsnas.

Žaltys žiūrėjo

Už medžio

Ir rūkė

Numatydamas

Eglės

Likimą.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com