Sveiki visi,
Jau maniau, kad niekada nebegrįšiu prie poezijos skaitymo savo malonumui,
nes rasti kažko, kas iš tikrųjų sujaudintų, yra tikra retenybė, bet va, visai
neseniai į rankas pateko 1990 metais „Vagos“ išleista Marcelijaus Martinaičio
poezijos knyga „Gailile Raso“, kuri trumpam vėl sugražino graudulingą prasmę
poezijai ir jos dvasinį pradą. Perskaičiau su vienu įkvėpimu kaip kokį įdomų
muzikos CD. Kiekvienas eilėraštis – kaip daina.
Šiaip knygelė nemonotoniška, iš tikrųjų pirmoji jos pusė man labiausiai ir
patiko, kadangi ji labiau jautri, persunkta skaudžios poeto patirties iš
vaikystės, iš buvusių namų ir, žinoma, apie Vilnių. Esama tautosakinių motyvų
ir bruožų, kurie labai gražiai sugulė į vėlyvojo neoromantizmo ir modernizmo
vėžias. Antroji pusė knygelės tapo labiau filosofiška, čia daug ironijos,
sarkazmo, papostringavimų, kurie, mano akimis, užgožė tikrąjį M. Martinaičio
žavumą, nors ir antrojoje pusėje esama originalių minčių, žaismų, palyginimų ir
pasvarstymų, savito išgyvenimo. Ypač poemoje iš Rietavo stoties, kurioje pats
esu praleidęs ne vieną valandą, laukiant vėluojančių autobusų.
„O miestai ir moterys būna
gražiausios prašvintant, / kol kūnas lyg Katedra švinta pro rytmečio šviną...“
(p.41) Gražūs gamtos ir žmogaus apjungimai man mieli, nors ir tenka pripažinti,
kad jie tipiniai M. Martinaičio kartos meniniai instrumentai. Aptikau ir ypač
sujaudinusią eilutę, kuri per kurią jaučiama žmogaus ir Visatos vienovę: „Paukščiai apsupa mus, dar niekad nebuvę taip
drąsūs, / veidus jie liečia sparnais, lyg mus atpažinusios dvasios
<...>“ (p.46). Esama ir filosofinio pamato, kada apmąstoma prasmė, laiko
tėkmė, žmogaus padėties taškas gyvenimo horizonte – „Kas laiko, / kas laiko nepažįstamus stoty prie vienas kito.“. Knyga
parašyta apie 1988 – uosius, nors ir išleista tik 1990 metais, bet ir joje
jaučiamos tuometinės aktualijos, tautinis ir individualus laisvės troškulys,
Černobylio katastrofos padariniai, nes ne viename eilėraštyje aptikau žodį radiacija, apšvitinimas ir pan.
Šiaip Marcelijaus Martinaičio kūryba niekada nesižavėjau, bet ji puiki, čia
man pastarasis atradimas. Tikriausiai nedaugelis žino, kad daina „Kai sirpsta
vyšnios Suvalkijoje“ yra ne Kernagio žodžiais sukurta, bet M. Martinaičio. Man
pačiam yra tekę asmeniškai pabuvoti autoriaus skaitymuose ir prisiliesti prie
gyvo klasiko. Šiaip Martinaitis dievinamas dėl savo „Kukučio baladžių“, tiesą
sakant, tas pavadinimas jau įsiėdęs ne tik autoriui, bet ir man. Nepatiko
mokykliniais laikais tos baladės, nepatiko, įdomu, kaip jos atrodytų dabar,
šalia „Gailile Raso“?
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą