Sveikučiai,
Nusirpo trešnės virš mano vasarnamio. Šuo, išlindęs iš būdos, žiūri...
Slenka laikas. Šaltis atsitraukia ir ateina karščiai ir aš, tikriausiai, esu. Tikriausiai
esu momentalus, nes grožis ir laimė yra momentalūs. Tikrai. Todėl ir esu. Esu tarp
dviejų širdies dūžių, tarp laikrodžio tik-tak, įspęstas žvirblis tarp dviejų
lango stiklų, tarp akies mirksnių, tarp rudens ir vasaros, tarp lietaus ir
sniego, tarp laimės ir liūdesio... Kažkoks sumaišytas, išvoliotas kaip
kiaušinis po pesticidinius dažus.
Šuo žiūri, išlindęs iš būdos... ir trešnių nebėra. O kam lipti į medį, kai
nebėra tikslo? Tik šiaip? Galbūt. Kam gyventi? Tik šiaip? Galbūt.
O šuo, išlindęs iš būdos, žiūri...
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą