Filmas: "Prancūzija" / "Francia"

Sveiki,

Kaip ir žadėjau, pratęsiau Natalijos Oreiro filmografiją. Šįkart naujas ir rimtas amplua Urugvajaus režisieriaus Adrian Caetano filme „Prancūzija“ (Francia) (2009 m.). Šįkart istorija mums pasakoja gyvenimišką šeimos gyvenimo istoriją su realizmo ir vos vos juntamu svajonių, neišsipildžiusių svajonių, dvelksmu. Filmas dalyvavęs keliose kino festivaliuose, tačiau didesnių apdovanojimų taip ir nėra gavęs. Negaliu pasakyti, kad filmas nustebino, bet negaliu kažką labai jau ir blogo pabarti. Siužetas man patiko – išsiskyrusi šeima prižiūri dukrelę, abu jauni tėvai sunkiai verčiasi: ji dirba tarnaite turtinguose namuose, kuriuose senutė amžinai nori nusižudyti ir jai tenka gelbstėti kailį, o jis dirba fabrike, tačiau turi turtingą draugę, bet ją sumuša ir lieka be nieko. Galiausiai jis apsigyvena šalia dukrelės, kuriai bandoma pripaišyti įvairių sutrikimų, nes ji žvairuoja ir yra ale ne viso proto ir nori pašalinti iš mokyklos... Visas dramos gražus kaulų kompleksas. Kai mergaitė nenori girdėti, kaip tėvai barasi, ji užsideda ausines ir klausosi muzikos, savotiškai bėga į savo uždarą pasaulėlį.

Gera vaidyba, tačiau filmas vis tiek toks posausis išėjęs, gal kad taip drama praplaukė kaip su drėgnu skuduru per veidą, nudžiūvo ir nieko iš jos per daug nebeliko – nei išgyvenimo, nei jausmo tik pilki ir niūrūs socialiniai karkasai kybo atmintyje. Kritikai pabrėžė, kad filmas netolygus, jis pusiau rodo situaciją iš mergaitės pusės, bet čia ima ir nuo jos pabėga ir rodo pasakojimą iš kito pasakotojo pozicijos. Žinokit, tas jautėsi, gal tas pasakojimo bangavimas visgi ir pakišo koją, sujaudinant žiūrovą giliau? Šįkart neblogai parodyta šeimyninė sunki socialinė padėtis, tarpusavio santykiai, tačiau, mano galva, kažko trūko, trūko, trūko... bet tokiam pasižiūrėjimui, gal ir nieko dramelė.

Mano įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 6.1 

Jūsų Maištinga Siela