Sveiki visi,
Šiandien noriu trumpai pakomentuoti prancūzų kino filmą „Subtilumas“ (La
Delicatesse) (2011). Na, tai prancūzų komercinis kinas, skirtas plačiai
auditorijai, kuris tiksliau turėtų verstis „Delikatesas“, bet pirmiau lietuvių
kalba buvo išėjęs romanas „Subtilumo“ pavadinimo, tai kino komercininkai
nusprendė padaryti dvigubą reklamą ir palikti tą patį pavadinimą. Romantinė komedija
„Subtilumas“ nė neabejotinai dvelkia ne komerciniu kinu, apskritai sunku rasti
prancūzų filmų, kurie asocijuotųsi su Holivudu, bet būna ir išimčių.
Nusprendžiau surizikuoti ir vakarą praleisti su visų taip mėgstama Audrey
Tautou ir „Subtilumu“. Ką aš galiu pasakyti? Pradžia filmo buvo gal kiek
abejotina, nes per daug palaidų galų, kurie man kvepėjo nieko neišsiskiriančiu
romantiniu filmu, tačiau laikui bėgant, viskas tapo taip jauku, taip šilta,
taip miela, taip savaip kitoniška, kad pradėjau pamėgti save, seansą ir šį
filmą. Taip, filmas toks ir yra – mielas, nors kalbama apie netektį ir naujus
atradimus, kurie realiame gyvenime taip retai nutinka, tačiau netikėti neįmanoma,
kai tokį neeilinį moters charakterį kuria Audrey Tautou.
Kaip ir pats filmo pavadinimas sufleruoja, filmas pasižymi subtilumu –
puikus ir subtilus humoras, įdomūs ir pakankamai prancūziški išgyvenimai,
tapybiškas ir puikus Paryžius – prancūzų kinas tiesiog dievina šį kiną ir
beveik kiekviena juosta, kuri kalba apie meilę, vienaip ar kitaip mėgsta
pareklamuoti Paryžiaus kerteles – už tai nepykstu, bet žaviuosi, kadangi
nežinia, ar kada teks ten pabuvoti, o štai kinas yra vienas iš tų puikiausių
būdų vienaip ar kitaip prisiliesti prie meilės miesto. Nereikia pamiršti
puikaus operatoriaus darbo – tas vaikščiojimas darbo koridoriumi man
baisiausiai patiko – kartais su ašara akyse, kartais pardavus žemę ir sielą, o
kartais su vidine šypsena – visas šias emocijas puikiai išreiškė prancūzų
aktoriai.
Gal scenarijus nėra kažkuo labai įspūdingas ir pati istorija nėra tokia,
kad po jos jaustumeisi suvalgęs „bliūdą“ riebių cepelinų ir sunkiai virškintum,
tačiau jį labai jauku žiūrėti – vienam, arba dviese – tai neturi skirtumo.
Filmo poveikis pozityvus, kaip ir daugelis prancūzų filmų, jie nuteikia
šviesiai ir pakiliai, nesvarbu, kokios negandos ir išgyvenimai užgriūva
gyvenimą. Filmas lengvesniam, bet kartu ir turiningam, sodriam spalvų ir
jausenų vakarui. Man patiko.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 53/100
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą