Sveiki, kino gerbėjai,
Šiandien noriu jus nukelti į keisto subtilumo filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (Two Lovers) (2008), kurį režisavo James Gray. Tai skaudus filmas apie gyvenimo meilę praradusį vyruką, kuris eilinį kartą po savižudybės ima „mestis“ į gyvenimą ir įstringa kaip žvirblis tarp dviejų labai skirtingų moterų. Tai neįtikėtinai subtilus, jautrus filmas, kuris iš pradžių man priminė eilinę dramelę, tačiau W. Allenui būdingu pasakojimo tempu ir būdu istorija taip panardina į vyruko apgriautą pasaulį ir jo pastangas mylėti, kad net tampi truputį narkomanu. Taip, filmas atrodo tik iš pažiūros lengvas, tačiau pagalvojau, kad jame radau daug savęs – ypatingai elgesyje, kuris primena sutrikusio žmogaus, kuris žūtbūt nori vėl tapti laimingas ir patiki tuo.
Išties po filmų taip ir neaišku, kas ta meilė ir kodėl mes taip karštai prisirišame prie žmogaus, sudedame į jį viltis ir save, o ant kito kulno posūkio imame ir padarome viską atvirkščiai. Sudėtingas personažas tik iš pažiūros atrodo eilinis nelaimingas vyrukas, tačiau taip kruopščiai, taip savotiškai su W. Alleno maniera sukurti tokį personažą ir jį pateikti, pripažinkim, gali ne kiekvienas. Šis filmas be jokios abejonės buvo atradimas!
O ką jau bekalbėti apie pagrindinį aktorių Joaquin Phoenix, nuo kurio net man, būnant vyruku, linksta kojos – aktorius be skrupulų talentingas! Paskutiniu metu plaukia filmai, kur jis pasirodo ir tokio masto aktorius yra tikra dovana režisieriams! Neįtikėtinai subtiliai įkūnijęs vienišo, įskaudinto ir kartu pilną vilčių vyruką, tiesiog neturiu žodžių, kaip tai jis padarė. Filme taip pat pasirodė ir blyškiaveidė Gwyneth Paltrow, kuri savo būvimu taip pat papuošia filmą. Aktoriams, režisūrai neturiu jokių priekaištų.
Man tai vienas iš tų retų filmų, kuriame atradau iškart kadruose bežiūrėdamas esmę, sėmiau akimis ir smegenimis scenas, įvykius, vyruko blaškymąsi. Tai filmas, kurį iškart snobiškai valgai ir jauti sotumo, didžiulį malonumą ir gardėsį, nors filmas ir nėra apie laimingą gyvenimą ir žmonių likimus, tačiau pats kūrinys suteikia laimės. Esu nustebintas šiuo atradimu.
Viena gražiausių lyrinių išraiškų tokio tipažo filme. Net pacituosiu: „Ne, neišeik, pabūk dar, kol užmigsiu. O kai užmigsiu, parašyk pirštu ką nors ant mano rankos. Vaikystėje taip darydavo mano močiutė".
P.S. Dėkui Ryčiui Zemkauskui, per kurį ir atradau šią juostą.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 74/100
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą