Šios dienos daina: "Nerija" ir Stasys Povilaitis - "Tu man atleisk"

Sveiki, 

Šįkart mane aplankė tikras klasikas – Stasys Povilaitis ir grupė „Nerija“. Prisipažinsiu, kad „lietuviškasis Sinatra“ man vaikystėje kėlė šypseną, na, kaip daugeliui tikriausiai koks nors Rytis Cicinas, Radži ar kiti, tačiau tenka pripažinti, kad šiandien labai populiari grupė Sovietų Sąjungoje turėjo tikrų mega hitų. Daina „Tu atleisk man“ įrašyta 1974 metais tikriausiai daug kam tiko ir patiko, o šiandien šioji daina gerokai primiršta, o manojoje karta daugelis net nėra girdėjęs.

Dainą "Tu man atleisk" įrašė Stasys Povilaitis su grupe „Nerija“, o dainos tekstas priklauso poetui Vytautui Bložei. Būtent tekstas, sakyčiau, yra stipriausia šio kūrinio pusė, na, ir žinoma tai, kad dainos kūrėjams pavyko išgauti ir pritaikyti to meto muziką – truputį orkestro, truputį hipiško dvelksmo, truputį bardiškumo – anuomet tik tokia muzika, kuri šiandien atitinka mūsų populiariąją muziką, ir teskambėjo. 

Siūlau tiesiog akimirkai pasiklausyti. Man dabar šioji daina primena vaikystę, kelia sentimentų ir tiesiog įsimečiau į savo mp3 grotuvą. Nors sakysite, kad esu senamadis, tačiau tikrai yra gerų dalykų ir senojoje lietuviškoje estradoje.

Pridedu ir dainos žodžius, V. Bložės eilėraštį:

Tu man atleisk

Kai slenka vakaro karčiai stiklinė prieblanda,
kai virpa sutemos, šešėliuose ištįsdamos,
kada širdies gėla suranda savo prieglaudą, –
aš vėlei sau sunkus ir nepažįstamas.
Kodėl kodėl tave, kodėl tave aš įžeidžiau?
Buvau negeras tau, buvau tamsus kaip vakaras.
Dabar aš vėl tau geras geras būt pasižadu.
Tegul rusens mūs židinio ugniakuras...

O paukšte paukšte, ko skrendi į tolį? Kokie šešėliai medžiuos ir gamtoj! Sakau tau: būsiu tau šešėliu, būsiu tavo broliu, – šiandien man atleisk, atleisk rytoj! Nors rytoj! Sakau tau: būsiu tau šešėliu, būsiu tavo broliu, – saule šviesk planetoje šaltoj!

Užgeso plėnys, vėjas žarsto laužo nuodegas...
Netikra viskas vėl, netikra ir pažeidžiama...
Atleisk atleisk tu man, atleiski mano nuodėmes:
tu man atleisk, jei visa tai atleidžiama!
Jei žūsta gulbė, – žūsta, krinta žemėn gulbinas,
sparnus suglaudęs, krinta žemėn neplasnodamas...
Atleiski viską, gerumu mane apstulbinus:
Tu man atleisk, atleisk nebūtas nuodėmes!..

O paukšte paukšte, ko skrendi į tolį? Kokie šešėliai medžiuos ir gamtoj! Sakau tau: būsiu tau šešėliu, būsiu tavo broliu, – Šiandien man atleisk, atleisk rytoj! Nors rytoj! Sakau tau: būsiu tau šešėliu, būsiu tavo broliu, – saule šviesk planetoje šaltoj!

Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

Jūsų Maištinga Siela