Knyga: Bitė Vilimaitė "Užpustytas traukinys"

Bitė Vilimaitė. „Užpustytas traukinys“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996.

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai tol, kol gyvuos lietuvių grožinė literatūra, gyvuos ir novelės žanras. Jos populiarumas per paskutiniuosius 50 metų nevienodas – klestėjimas 7-8 dešimtmetyje, vėliau probėgšmais žybtelėdavo su kokiu nors reikšmingo autoriaus debiutu ar meniškai vertinga knyga. Šiandien novelės žanras „išgyvena“ ne pačius geriausius laikus, tačiau vis dažniau atsigręžiame į šio žanro meistrus, todėl nesuklysiu sakydamas, kad be Juozo Apučio, Broniaus Radzevičiaus meistrystės Bitė Vilimaitė yra viena reikšmingiausių šio žanro novatoriškų kūrėjų.

Neseniai 2014 metais autorė paliko šį gyvenimą ir paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu beveik nepasirodydavo jos kūrinių, tačiau dėl 2003 metais pelnyta Nacionalinės kultūros ir meno premijos už rinkinį Papartynų saulė iki šiol jos pavardė linksniuojama tiek mokyklinėse programose, tiek universitete, studijuojant literatūrologiją. 

Užpustytas traukinys – tipinis Bitės Vilimaitės kūrybą charakterizuojantis novelių rinkinys. Paprastai B. Vilimaitės novelės apibūdinamos kaip itin trumpos „novelytės“, kone fragmentiniai vaizdeliai, kurie vaizduoja trapų moters gyvenimą, jos vienatvę ir buitį. Tokių novelių yra ir rinkinyje Užpustytas traukinys, tačiau teigti, kad visas rinkinys – vien apie moterų pasaulį būtų netikslinga. Į rinkinį sudėtos 35 novelės pasakoja gana skirtingas temas, bent taip būtų galima įvardyti, kai įpusėjama skaityti rinkinį, tačiau perskaičius viską, galiausiai tampa aišku, kad daugiau ar mažiau B. Vilimaitės novelių struktūra ir ritmas ima kartotis, todėl sunku įsiminti atskirus kūrinius, veikiau lengviau nusakyti visus pasakojimus kaip vientisą novelių rinkinį.

Šios knygos novelių pasaulis atspindi Sovietinio pasaulio griūties metus – ryškus socialiai neteisingo pasaulio vaizdavimas, dažniausiai – daugiabučių rajonai, kuriuose slypi tik iš pirmo žvilgsnio nieko neypatingi veikėjai. Novelių „svoris“ jaučiamas veikėjų likimuose, tarpusavių santykių situacijose ir, žinoma, jų ribotose ir sunkią realybę charakterizuojančiose profesinėse pareigose. Nors B. Vilimaitė politiškai nesistengia kritikuoti sistemos, tačiau akivaizdu, kad veikėjų likimai „mindomi iš viršaus“ ir dauguma pilkų, niūrių, piktų žmonių charakterius kuria, rodos, ne jų prigimtis, o nužmoginanti brutali socialinė kultūra, kuri stumia žmogų laužyti teisingo ir idilinio pasaulio vaizdinį. Iš esmės toji kultūra susijusi ne vien su Sovietų sąjungos paskutiniuoju dešimtmečiu, bet ir su pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, kada griuvus imperijai mūsų tautos socialinis pasaulis susvyravo ir pirmieji penkeri metai itin smarkiai luošino žmonių likimus. Apie šį laikotarpį, tarpusavio žmonių santykius ir akivaizdų „meilės badą“ kūrė B. Vilimaitės kūrybai gimininga Vanda Juknaitė knygose Stiklo šalis bei Išsiduosi. Balsu. 

B. Vilimaitės dėmesys socialinei aplinkai nėra vienintelė svarbi tema. Daug temų susieta su lietuvių tautos tremtimi – reikšminga tautos atmintimi. Novelė Užpustytas traukinys (kaip ir rinkinio pavadinimas) stengiasi pasakyti, kad tremties atmintis žmoguje niekur nedingta ir analogiškai atsikartoja kasdienybėje. Senukas traukinyje lieka su vaiku, tačiau kažkur jo atminties tremtyje jis yra kitame traukinyje, kuris paleidžia tremtinius į Sibirą. Tokių paradoksalių aliuzijų į skaudžią okupacijos patirtį novelių galima rasti ir daugiau. 

Jau minėtas trapus moters pasaulis taip pat labai svarbus. Moteris motina, moteris žmona, studentė, kaimynė ir t. t. Daug įvairių tapatybių, tačiau akivaizdu, kad novelėse vaizduojamos moterys turi sunkią egzistencinę naštą – pareiga išmaitinti vaikus, išgyventi, mylėti gyvenimą. Tai toli gražu neprimena populiariosios literatūros moterų charakterių, moterų, kurias kamuoja banalios santykių ir nemeilės problemos, B. Vilimaitės moterys prislėgtos, jos tyliai kenčia šio pasaulio naštą ir vienatvę, laiko save iš paskutiniųjų, o kartais ir neatlaiko.

Dar vienas svarbus kūrinių leitmotyvas – mirtis. Mirties paženklinimu prasideda ir novelių rinkinys, kada moterys susirenka į Onos laidotuves ir apmąsto pagarbą jas išauginusiai moterį. „Prisilietimas“ prie mirties novelėse kartojasi nuolat, tačiau „priėjimas“ vis kitaip subtilus. Kartais atrodo, kad autorė apžiūrinėja savo moteriškomis rankomis mirties reiškinį iš įvairiausių žiūros taškų kaip kokį sniego rutulį. Subtilios užuominos, aliuzijos į Biblijinius pasakojimus, lakoniškumas, dėmesys įvykio fragmentui kuria lyrinės novelės žanrą, o tai viena iš modernios novelės žanrų ypatybių.

Ne siužetas Užpustytas traukinys novelėse yra svarbiausia, bet žmogaus likimas, padiktuotas realybės impulso. Neretai skaitant atrodo, kad B. Vilimaitė skaitė ir regėjo pernelyg daug negatyvios kriminalinių istorijų, nes dauguma novelių, kad ir kaip jautriai ir subtiliai parašytos, jų situacijos itin niūros, skaitytos žiniasklaidoje – apie žmogžudystes, padegimus, prievartavimą, vagystes ir t. t. Rodos, kitaip negalėjo ir būti, nes novelės rašytos ypatingu Lietuvai laikotarpiu, kai politinės ir socialinės permainos keičia žmonių vertybių sistemą, o kartais destruktyviai griaunamąja jėga – naikinant žmogų dvasiškai iš vidaus.

Nepaisant niūrių realistinių temų, rinkinyje galima aptikti ir simbolinių novelių, kurias vaizdiniais būtų galima lyginti netgi pasakomis, pvz., novelė Pelytė, kurioje pasakojama kone metaforomis apie tėvo ir dukters santykius. O štai novelė Stebuklų nebūna pasibaigia kone kaip Kafkos Metamorfozėje – realybę pranoksta sapnų ir fantazijų pasaulis. 

Norėtųsi apibendrinti B. Vilimaitės Užpustytą traukinį keliais sakiniais: tai savitas rinkinys ir savitos novelės, kurios turi aiškią lakonišką loginę struktūrą, aiškų aktualijų lauką, kuris akivaizdžiai susijęs ne vien su mūsų istorine tautos atmintimi, bet turi subtiliai sukrečiančios egzistencinės jėgos. Meniškai vertinga, įdomi ir unikali knyga, kuri turėtų patenkinti subtilų ir išrankų skaitytoją, kuris iš literatūros tikisi ne vien istorijos ir patrauklių nuotaikų asortimentą, bet ir intuityvių teksto struktūrų – ypač ritmo, egzistencinių pajautų, aktualumo ir tai, kas būdinga geroms novelėms – prasmių vibracijos skaitytojo galvoje, perskaičius paskutinį sakinį.

Jūsų Maištinga Siela