Emily St. John Mandel „Vienuolikta
stotis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.
Sveiki,
Distopijos ir
apokalipsiniai romanai visada buvo patrauklūs, nes šių kūrinių siužetiniuose
pjūviuose išryškėja paradoksalios nūdienos gyvenimo prasmių priešpriešos
pačiais įvairiausiais aspektais, pradedant vertybėmis ir baigiant socialumu. Daugelis
gyrė ir rekomendavo nedelsiant perskaityti Nijolės Reginos Chijenienės išverstą
kanadiečių rašytojos Emily St. John Mandel romaną Vienuolikta stotis, kuris iš esmės priklauso pasaulyje populiariam apokaliptinių
romanų srautui, tačiau akcentuoja ne siaubą ir gyvenimo beprasmybę o priešingus
dalykus – tai, ką žmonės dar gali išsaugoti ir, kitaip sakant, pradėti statyti
naują civilizaciją ant senųjų griuvėsių.
Vienuolikta
stotis gali pasirodyti kiek keistoka knyga ir priminti kai
kuriuos matytus kino filmus apie berniukus, piešiančius komiksus, veikėjus,
gyvenančius pagal komiksą, vedant įvairias paraleles ir keliant asociacijas. Panašiai
ir šiame romane, kuris turi, kaip dabar yra įprasta, nechronologišką siužetinę
kompoziciją, kas visada sukelia išdarkytos intrigos, kurią turi „suklijuoti“ ir
„pasidarbuoti“ skaitytojo vaizduotė. Taip, tokie kūriniai iš esmės kelia geros
literatūros pasitikėjimą, tačiau Vienuolikta
stotis įdomi ne dėl kompozicijos, bet dėl pasirinktų apokaliptinių detalių
bei šviesių, gana optimistiškų prasmių.
Gruzijos gripas išguldo
kone visą civilizaciją ir keliaujantis teatras Simfonija „nešasi“ su savimi, o
tiksliau savo atmintyse talpina nykstančius ano pasaulio prisiminimus, kurie
pamažu tampa ne tiek prisiminimais, kiek legendomis. Romanas neturi pagrindinio
herojaus, visi personažai sujungti į vieną priklausomą tinklą, kurį užpildo
daugybė kultūriškai svarbių dalykų: teatras, darbas, šeimų santykiai, skyrybos,
naujos meilės, draugai... Aktorius Arturas Leanderis lyg ir būtų viso ko
centras, nuo jo veikėjai „išsišakoja“ po visą romaną ir „nukeliauja“ įdomiais
vingiais – autorei pavyko suregzti įmantrų ir sodriai įdomų civilizacijos
audinį, parodyti, kiek daug mes vieni kitiems turime įtakos. Pasakojimas „šokinėja“
tai į pasaulio pabaigos laiką, tai pasakoja vėl įvykius prieš Gruzijos gripą ir
kaskart vis kitais rakursais, jungia pasakojimą ir prasmes per skirtingus
veikėjus, o kartu lyg ir kuria keistą vos juntamo magiško realizmo įspūdį apie
moters kuriamą komiksų serija Vienuolikta
stotis, kuri yra jos nelaimingo gyvenimo išraiška, bet kartu bendrame
romano kontekste įgyja kažin kokios civilizacijos išlikimo ir vienišo žmogaus paveikslą.
Emily St. John Mandel
Nepaisant „išlukštenamų“
filosofinių prasmių apie civilizaciją, vertybės ir kitus dalykus, knygą
skaityti labai lengva, nes retkarčiais ji primena trilerį, kai kada naujųjų
laikų rombinzoniadą, kurią taikliai
apibūdina Jessie Burton atgaliniame viršelyje išsakyta mintis: „Trikdanti,
išradinga ir jaudinanti „Vienuolikta Stotis“ privertė mane ilgėtis pasaulio,
kuriame vis dar gyvenu“. Šio pasaulio ilgesį sukuria pasakojimo šuoliai per
skirtingus laikus. Kartais romanui nereikia išmoningos kalbos, įmantrių sakinio
struktūrų, kurios neretai ne tik, kad nežaismingos, bet tampa varginančia
kančia, o šis kūrinys parašytas tokia tradicine kalba, kad visas jos „svoris“
ir iš esmės literatūrinė vertė atitenka ne tekstui, be jo prasmėms ir išgautai
pasakojimo atmosferai.
Visą laiką skaitydamas prisimindavau
kadaise skaitytą kitą antiutopinę-poakaliptinį romaną, kitos kanadiečių
rašytojos Margaret Atwood kūrinį Oriksė
ir Griežlys, tik anoje knygoje prasmių šviesos ir optimizmo būta kur kas mažiau. Turėčiau ką nors papasakoti
apie Vienuoliktos stoties personažus,
jų charakterius, tačiau, manau, kad tai būtų beprasmiška, kadangi ši knyga ne
apie herojus ir parašyta ne kokio nors ypatingo personažo atskleidimo principu,
bet iš noro parodyti žmonių civilizacinį audinį, jo trapumą, menkumą ir kartu
stiprybę, kas vienija ir skiria žmones, ir kas padeda mums išlikti ant šitos
Žemės kaip evoliucionuojančiai rūšiai.
Vienuoliktą
stotį „prarijau“ labai greitai, pradžioje kūrinio kilo daug
abejonių dėl turinio – ar tikrai nesuklydau pasirinkęs šį romaną, tačiau argi
galėjo apgauti tokie faktoriai kaip Lietuvos sąjungos leidykla ir vertėjos
pavardė? Todėl nustūmęs išankstines nuostatas į šoną, lošiau su šia knyga
pokerį, kol galiausiai pralošiau, nes ji mane įtraukė ir daugmaž nuo pusės
knygos jau nebepaleido. Kam reikėjo to Šekspyro? Kam reikėjo tų iš pirmo žvilgsnio
neįtikinamo komikso ir kitų, pripažinkime, keistų dalykų romane, kurie, rodos,
apokaliptiniam romanui tėra netinkantys atributai? Visgi galiausiai šie dalykai istorijai suteikia
kažkokio prieskonio, dėl ko ši knyga gali patikti. O kaip Jums?
Jūsų Maištinga Siela
Skaitau dabar. Ji tikrai mane įtraukė. Kažkodėl praleidau-peršokau skyrių, kuris vėl nunešė į praeitį,,metai iki gripo''---Skaitau. Priminė filmą su Kevinu Kostneriu,, Laiškanešys''. Net googlinau: gal '' Vienuolikta stotis'' ekranizuota?
AtsakytiPanaikinti