Filmas: "Kvadratas" / "Rutan" / "The Square"

Sveiki,

Tik atsisėdęs kino salėje, staiga prisiminiau, kad Auksine palmes šakele apdovanotas filmas „Kvadratas“ (angl. The Square) (2017) eis beveik tris valandas. TRIS VALANDAS! Paskutiniu metu vis sunkiau pažiūriu filmus, kurie trunka daugiau nei dvi valandas, tačiau šis mane įtraukė nuo pat pirmųjų kadrų ir tiesiog užmiršau viską, kad netruko nei tos valandos prabėgti, nei į laikrodį prisiminiau žvilgtelėti.

„Kvadrate“ yra viskas, ką taip mėgstu kine. Na gal ne viskas, tačiau didžioji dalis priemonių, ko visada trokštu, bet paskutiniu metu labiausiai provokacijos ir kad režisierius priverstų kartu su herojais pasijusti nepatogioje situacijoje. O tokių situacijų šiame filme yra begalės! Veikėjams nuolat kažkas trukdo susikalbėti: nepagydoma liga sergantis salės keikūnas, muziejaus eksponatų triukšmas, skambučiai, vagystės ir t. t. Pamaniau, kad režisierius kuria kažkokią nesusikalbėjimo šmaikščią šiuolaikišką alegoriją, bet pasirodo, jis istoriją išplėtoja socialiai ir kultūriškai, kad net primena literatūros kūrinį, tokie filmai nepasimeta šiaip sau ir yra tikrai paveikūs sukelti įvairiausio spektro žiūrovo reakcijas.

Vienas atraminių siužetinių linijų yra meno pasaulis ir valkatos, meno ir plačiosios visuomenės požiūris. Yra ir tokių kabinančių scenų kaip galvijo pasirodymas banketinėje salėje, kuris kone pradeda prievartauti moterį, o grietinėlė net bijo pakelti akis – tai išprovokuotų reakcijų enciklopedija, kuri iliustruoja ir demaskuoja mūsų realias reakcijas gyvenime, pvz., kai benamiai prašo pinigų ar kai stengiamės pabėgti, ištikus nepažįstamajam nelaimė. Pagrindinis veikėjas Kristianas apgailėtinai infantilus, o tai yra tam tikras vyrų donžuanų tipas, kuris linkęs visada priimti ne kokius sprendimus; kol jis vaikosi sukčius, jo vadovaujamas muziejus griūna į šipulius, o kur dar amerikietė žurnalistė, su kuria spėja permiegoti ir vaikų priežiūra?

Filme tiek visko daug, kad atrodo, jog šiame klaikiame XXI amžiaus meno pasaulyje visi šoka sinchroninį absurdo šokį, kuriame nuolat nubrėžiamos ribos, verčiančios suabejoti demokratija, pagarba ir viskuo, kas teikia laisvę. Tai išties provokuoja ir visos potekstės „žiauriai“ aktualios ir bent jau man labai įdomios. Tokių filmų reta! Ir tas, kas sako, kad filmas nevertas Auksinės palmės šakelės, tikriausiai tikėjosi ramybės ir prasmingų filosofinių poteksčių kaip antai irgi puikiame prieš tris metus laimėtame turkų filme „Žiemos miegas“, tačiau ne ką įdomesnių prasmių pateikia ir sensacija iš Skandinavijos.

Filme pasirodo ir serialo „Tarnaitės pasakojimas“ žvaigždė Elisabeth Moss, tad šio serialo gerbėjai turėtų suklusti, o šiaip filmas kaip ir Kino pavasaryje matytas trijų valandų rumunų šeimyninis epas „Sieranevada“ tiesiog įtraukė ir atrodė, kad tikrai gyvenu kažkur kitur. Tokių filmų pasitaiko vos keletas per metus. Ir taip, tai vienas stipriausių filmų šiemet Scanoramoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela