Knyga: Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83"

Fiston Mwanza Mujila. „Klubas „Tram 83“ – Vilnius: Kitos knygos, 2017. – 196 p.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

- Ar turite minutę?

Taip mažai skaitau leidyklos Kitos knygos knygų, kad kaskart, patekęs į jų kuriamą leidybos srautą, imu ir nustembu – kokia įdomi, kitokia ir gyvybinga jų leidžiama literatūra. Gal ne visada viskas man patinka temų atžvilgiu, tačiau literatūros raiška, autoriais ji išties labai išskirtinė ir reikalinga mūsų gana vienkrypčių leidyklų sraute.

Šiemet impulsyviai, susidomėjęs tiesiog reklaminiu knygos pristatymu, nutariau, kad noriu „įnešti“ kažko naujo į savo šiaip jau kruopščiai atsirenkamų knygų srautą. Iš Kongo kilusio šveicaro rašytojo Fiston Mwanza Mujila romanas Klubas „Tram 83“ (pranc. Tram) iš esmės atitiko mano poreikius: nestora knyga su modernistiniu tekstu, egzotika, tema apie vartotojiškos ir degraduojančios visuomenės fiestą – ne bet kur, o Afrikoje! Taikoma hipsteriams ir „nenormaliems“, tačiau subalansuota ir intelektualams.

Kam rūpi afrikietiškos problemos, kai savų turime per akis? Pagalvojau, kad tokį klausimą turėtų kelti skeptikas, perskaitęs atgalinę knygos anotaciją – ir velniop šią knygą, tiek žinių. O, bet, tačiau... Tema šios knygos iš esmės yra sukonstruota fiktyviai, kadangi nėra konkrečiai nurodyta, kur vyksta veiksmas, tiesiog, kažkurioje Afrikos šalyje, kur susikerta migruojančių tautų keliai, kurie vienaip ar kitaip ieško ekstazėje paguodos, ši vieta knygoje įvardijama Miestas-Valstybė, kurioje galioja savitos taisyklės.

Kaip ir kiekviename trečiųjų šalių didmiestyje, taip ir čia, yra pasiskirstęs ištisas luomas – nuo pasiturinčių intelektualų, kurie gyvena Šalies Užpakalyje ir kalnakasių skurdžių bei korumpuotųjų, kurie gyvena „Vampyruose“ bei sukasi savo epicentre, degraduojančiųjų paguodos klube „Tram 83“. Geografiškai neapibrėžta, tačiau publika ir klubo kontekstas labai margas, rodos, čia esti tikras pasaulio centras, kuriame „subėga“ ne tik afrikiečiai, bet ir europiečiai, indai, tibetiečiai, Pietų Amerikos gyventojai, kurie užstrigę klube dulkinasi ir geria, dulkinasi ir geria, dulkinasi ir geria...

„- Ar turite minutę?“ – štai šitaip nuolat klausia įvairios paauglės antytės, motulės ir kiti, kai turima galvoje pasidulkinimą už pinigus klubo tualete. Šis klausimas tampa visos knygos klausimu, iš pradžių įkyrių prostitučių reprezentaciniu sakiniu ir raktu į kliento tarpukojį, bet laikui bėgant, klausimas pavirsta ritminiu, spazmišku, nuolat išlendančiu filosofiniu klausimu: ar šioje chaotiškai beprasmybėje dar skaičiuojamas laikas, ar jis turi vertę?

Rašytojas Fiston Mwanza Mujila.

Kas iš tikrųjų vyksta šioje siautulingoje istorijoje? Akivaizdu, kad autorius toli gražu ne kokios pornoindustrijos (ap)rašytojas, jam šioje pamazgų lovyje rūpi tam tikri dalykai. Visų pirma pačios Afrikos likimas arba bent tai, kas iš jos liko, susimaišius Vakarietiškam kapitalizmui, vietinėms vertybėms – ryški socialinė atskirtis, vertingų iškasenų paieškos, tikintis nerealaus laimikio, kitaip sakant, kasdienės dūžtančios viltys praturtėti korumpuotoje visuomenėje ir tapti valdžios jėga. Iš esmės per karnavališką degraduojančios visuomenės siautulį istorija pasakoja apie išniekintą ir savaip šiuolaikiškai troškimų, godumo, konkurencijos ir skurdo pavergtą afrikietį.

Tokį valdžios godulį pajunta vienas iš pagrindinių veikėjų Rekviemas – impulsyvus manipuliatorius, vietinis nusikaltėlis, kuris savo subyrėjusį gyvenimą dalinai rekonstruoja vietine politika ir rizika. Jam talkina absoliuti priešingybė – intelektualusis rašytojas Liusjenas, kuris nežinia, ką daro tokioje skylėje kaip „Tram 83“. Šis personažas atlieka savotišką Sizifo vaidmenį, valdžios troškulio ir „pajungimo“ savo pusėn per užsakomąjį meną ir laisvę rašyti savaip – sąžiningumo sau kaip kūrėjui veikėjo bruožai kur kas svarbesni už aplinkos nužmoginimo mechanizmą.

Teksto raiška primena haliucionacijų  srautą, arba (ne)susikalbėjimą klubo garsų mišrainėje. Autorius ritmiškai konstruoja mizanscenas, sukeldamas vibruojančio teksto įspūdį, neabejotinai tą pastebėjo vertėjas Dainius Gintalas. Klubinė vibracija, kalbos kodo padiktuota energija pinasi tarp veikėjų dialogų ir pasakotojo žodžių, todėl sukeliamas asocialios visuomenės hermetiško naujo pasaulio vakuumas, galiausiai nekyla abejonių, kad, kaip rašė Liusjenas „šios linksmybės galiausiai išsunks juos“. F. M. Mujilos kalba pasižymi impulsyviais pasikartojimais, kurie kuria tirštėjantį purvinos ir pažemintos visuomenės dalies margumą, kurioje galioja savi įstatymai ir kitiems, nežinantiems tų taisyklių, čia būtų pražūtis.

Nors „Tram 83“ klubas atrodo labai purvinas, pilnas nusikaltėlių, tačiau jis yra afrikietiškų iliuzijų Babelio simbolis, kuris savo lėbavimais man priminė legendinį aštunto dešimtmečio Amerikiečių klubą „Studio 54“. Knyga atmosferinė, ritmiška, inertiška, vaizduojanti korumpuotą visuomenės mechanizmą Afrikos pasaulio pakrašty, kuriame paprasčiausiai tik iš pirmo žvilgsnio nėra pateisinimo. Kol skaitytojas „kramto“ nuodėmingą tekstą, jo protas turėtų sudėlioti viso pasaulio nužmoginimo faktoriaus priežasčių žemėlapį ir atsakyti į klausimą: kodėl gyvenimas yra toks, koks jis yra.

- Ar turite minutę?

Jūsų Maištinga Siela