Sveiki,
Lietuviškai mes jau
kuris laikas turėjome išverstą Charles Martin romaną „Kalnas tarp mūsų“, tad
pagaliau sulaukėme ir ekranizacijos tuo pačiu pavadinimu „Kalnas tarp mūsų“ (angl. The
Mountain Between Us) (2017). Praktiškai beveik visame filme veikia tik
aktorių duetas nuostabioji Kate Winslet ir Idris Elba, kurio pasirodymas filme „Beasts
of no nacion“ (2015), mano akimis, buvo itin pritrenkiantis.
Pastebėjau, kad jau daug
kas aikčiojo ir alpo nuo šio filmo, koks jis geras ir panašiai, tačiau tuos
komentarus palieka beraščiai, kurie net sakinio didžiąja raide nepradeda.
Supratau: šis filmas labiau holivudinių vidutinių dramų mėgėjams. Visgi aktorių
dueto negalėjau praleisti ir nusprendžiau pasižiūrėti.
Filmas iš esmės gana
vidutiniškas, jeigu neslėpsime, kad siužetas nuvalkiotas ir jau matytas visokiausiais
pavidalais: kaip ekspedicija įkliūva sniegynuose „Everestas“, kaip šunys
išgyvena Antarktidoje „Palikti sniegynuose“ ir dar bent dešimtys daugiau ar
mažiau „ak, koks geras!“ serijos filmų. Kodėl tokie filmai geri? Sukelia efektą,
kad nenori pats ten būti, bet kartu su veikėjais ten esi ir jauti jų beviltišką
situaciją. Tai visada emociškai paveiku, „Kalnas tarp mūsų“ jokia išimtis:
jaudiniesi dėl porelės, stebi jų atkaklią kovą, stebiesi ir didžiuojiesi jais,
kaip jie trokšta išgyventi, vienas kitu rūpinasi... Ak, kaip gražu, idiliška, o
jau dialogai kokie! Dailūs, „simetriški“ tarsi išlupti iš teatro pjesės ir ta
vaidyba tokia sutelkta, pilna prasmingų pauzių... Ir staiga tai suvokus
supranti, kad filmas negyvas, jis imituoja nenatūralias pastangas ir viską
estetina, romantizuoja, kaip kad knygos apie Antrąjį pasaulinį karą, kurių
prisiskaitęs jaunimėlis iš heroizmo trokšta patirti adrenalino.
Tačiau tai režisūriniai
niuansai. Iš tikrųjų veikia aplinka, veikia žiemos vaizdavimas, veikia
psichofiziniai veiksniai, bet viskas sukomponuota kaip judantys literatūriniai
paveikslėliai. Jaudina, bet realiai galvojant, viskas turėtų būti kur kas
purviniau. Siužetiškai filmas „viskas tvarkoje“, bet... Kad ir apgailėtina ta dirbtinai
lemtingai sukonstruota scena, kai moteris panyra po ledu, o vyrukas pamato
trobelę – kurgi ne! Kol abu buvo ant ežero – nieko, tik jau veikėjams tuoj išsigelbėjimas,
tuoj dirbtinai konstruojamas paviršutiniškas vilties žlugdymo gestas –
skendimas. Tai jau matyti nervų tampymo
efektai, kurie bent manęs nebeveikia, o leidžia pasijusti kaip kokiam
devintokui, kurį staiga pradeda mokyti trečioko matematikos. Filmas pernelyg
teisingas, pasigedau scenarijuje provokacijos, o pabaiga absoliučiai atperkanti
romantikų širdis, o man atrodo tarsi pernelyg banali muilo opera.
Manau, filmas kuo
puikiausiai patenkins neišrankiuosius.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 48/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą