Knyga: Ann Patchett "Vieningieji"

Ann Patchett. „Vieningieji“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 360 p.

Sveiki, skaitytojai,

Antras lietuvių kalba pasirodęs amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romanas Vieningieji (angl. Commonwealth) sulaukė kur kas didesnio skaitytojų dėmesio žiniasklaidoje, nei knyga Bel Canto – su pastaruoju autorė išgarsėjo visame pasaulyje. Savaime suprantama, nes Baltų lankų leidžiama grožinė literatūra labiau aptariam kritikų nei, tarkime, leidyklos Jotema knygos. Nežinau, ar tokią tendenciją įžvelgiu tik aš vienas, tačiau net aš neslėpsiu, kad paskutiniuoju metu daugiau skaitau būtent šios leidyklos verčiamų ir leidžiamų knygų.

Romanas Vieningieji – tai amerikietiškos šeimos saga. Daugelis iš mūsų pripratę prie skandinaviškojo stiliaus šeimos sagų, šioji skiriasi tuo, kad ji absoliučiai amerikietiška, apimanti penkis dešimtmečius trunkančios dviejų šeimų maišaties. Pasirodo, nelemtas bučinys degtinės ir neaiškių alkoholinių gėrimų vakarėlyje su apelsinų sultimis, sujaukia ir visiems laikams pakeičia Beverli ir Fikso Kitingų šeimos gyvenimą. Bėgant metams, pasakojama jų ir jų augančių vaikų istorijos. Išsiskyrusi šeima ima vasaromis dalytis vaikais ir vyksta tai, kas vyksta ir už Atlanto – aštrūs šeimos konfliktai, nuovargis, poilsis, atsakomybė, šeima, vasaros nuotykiai ir, žinoma, lemtingi bei kraupūs įvykiai, pakeičiantys veikėjų ne tik likimus, bet viso gyvenimo kokybę.

Prisiminiau šveicarų kilmės rašytoja J. Dicker ir jo vasarą skaitytą romaną Baltimorės knyga, kurią įvardijau kaip amerikietiškos literatūros tendencijų pilną kūrinį: bėgantys dešimtmečiai, amerikietiškoji kultūra, ryškios geografinės žymės ir t. t. Ann Patchett Vieninguosius galima laikyti totaliu amerikietiškojo romano pavyzdžiu, išlaikančiu tas pačias šiai šaliai būdingas literatūrines žymes: bėgsmą per amerikietiškos kultūros dešimtmečius, keliones po geografines JAV valstijas, atskleidžiant bendravimo ir pasaulio matymo kultūrą, kuri iš esmės skiriasi nuo europietiškosios ir tuo labiau nuo Azijos.

Vieningųjų pasakojimas įsuka tarsi į vakarėlį. Atrodo beprotiškas teksto sodrumas, nes autorė leidžia per pirmuosius penkiasdešimt puslapių pasijusti tikrame vakarėlyje, kuriame pats spaudi apelsinus ir visus vaišini ir, žinoma, lauki pasakojimo bombos, tačiau priešingai nei emocinį šoką norinčioje sukelti literatūroje, šioje knygoje nieko šokiruojančio nėra. Net patys aštriausi įvykiai, kaip veikėjų mirtys, vaizduojamos iš laiko nuotolio, todėl susidaro įspūdis, kad autorei rūpi ne įvykiai, o įvykių emociniai ir psichologiniai padariniai: kaip veikėjams susitaikyti ir gyventi toliau? Apelsinų ir alkoholio krikštynos tampa lemiamu Berto ir Beverli, Terezos ir Fikso gyvenimo vakaru, regis, su kokteiliais autorė išmoningai subtiliai „suplaka“ ir dviejų šeimų likimus. Mane asmeniškai sužavėjo atsargus „priėjimas“ prie aštrios istorijos, nutylint buitiškuosius konflikto užkulisius ir depresyvą skyrybų etapą, kuris tik kaip vos girdima muzika retkarčiais prasiskverbia į veikėjų gyvenimus.

Rašytoja Ann Patchett.

Po svaiginančio vakarėlio romane fragmentiškai pateikiamos vaikų istorijos, kurios pamažu nudriekia ištisų įvykių ir pasekmių vieningųjų paveikslą – nostalgišką, su herojų džiaugsmais ir paklydimais. Skaitydamas dažnai mėgavausi gyvenimiškomis situacijomis, kurios, atrodo, būtų pačios banaliausios, bet taip neįprastai tinka šiam romanui, kad pamažu užsinori tikro „atsuktuvo“. Tiesa, esama ir absoliučiai banalių situacijų, kurios tarsi „paimtos“ iš prasčiausių serialų ar filmų, kaip antai lemtingas sutuoktinių susitikimas, kai mergina pagriūva ant ledo, o nepažįstamasis padeda jai atsikelti... Palaukite, tikrai dar šitaip būna? Jau labiau įtikina motina, bėganti su vaikais pas kitą vyrą, nei tokios banalios scenos. Kad ir toji žaisminga scena, kaip Franė susipažįsta su girtuokliu rašytoju darbe, kuris vėliau parašo paralelinę „Vieningųjų“ istoriją: tas batelių nusiavimas, lydėjimas į viešbutį... Tai tarsi ant absoliučios banalumo ribos ir kartu tai taip amerikietiška, kad tiesiog kitokios amerikietiškos kultūros šiame pasaulyje tikriausiai ir nėra.

Kalbant apie veikėjų paveikslus, autorė apsiriboja ties keliais išskirtinais bruožais. Pavyzdžiui, Karolina Kiting – atžagari, agresyvi, tiesmuka teisininkė ir jos būdas pasireiškia įvairiuose situacijose. Arba brolis Albis – ne itin gabus mokslams, vaikystėje laikytas dažniausiai neatsakingu kvaileliu, toks ir jo gyvenimas – pilnas bastymosi iš vieno miesto į kitą. Tarsi veikėjų asmenybės bruožai be išimties nulemia jų šabloninį likimą, tačiau autorės klišėmis neapkaltinsi, nes realybėje, žiūrėkite, dažniausiai vaiko charakteris suformuoja stereotipinį likimą.

Nepaisant įžvelgiamų trūkumų ir atpažįstamos literatūrinės manieros, Vieningieji visgi parašyti talentingos rašytojos, kuri kuria prasmių istoriją iš nuotolio, kartais saikingai nutylėdama veikėjų aštriausias ribines situacijas ir neviltį. Netgi priešingai – šviesoje išryškina optimistines spalvas, leisdama kaip tolimam peizažui švystelėti gyvenimo griuvėsių numanomai panoramai. Knyga absoliučiai amerikietiška, bet tai nė joks trūkumas. Priešingai – štai Julian Barnes atvirai žavisi ir pripažįsta amerikietišką romanistiką kaip pranašesnę ir aktualesnę literatūrą nei per formas ir novatoriškumą sudėtingai „brendančią“ europietišką intelektualiąją literatūrą. Neprikibsi, tiesos šio brito rašytojo žodžiuose yra ir Ann Patchett yra geriausias to įrodymas.

Jūsų Maištinga Siela