Vytautė
Žilinskaitė. „Kintas“ – Vilnius: Alma littera, 2006. – 216 p.
Sveiki, skaitytojai,
Jau nebe vieną dešimtmetį Vytautė Žilinskaitė (g. 1930) kuria vaikų literatūrą ir ne vienas
jos kūrinys įtrauktas kaip skaitytinas į mokyklinę programą. Apysaka Kintas – skirta paaugliams, ji pasakoja
apie paauglį Kintą, kurį patėvis vasaros metu išvežė iš Vilnius į kaimą.
Maištingasis Kintas – „sunkus“ paauglys, didžiąją pasakojimo dalį slepiasi
ūkiniame pastate, malkinėje ir tokiu protestu bando įtikinti patėvį jį grąžinti
į Vilnių, kur jo laukia viską suprantantis dėdę, žadėjęs Kintą nusivežti į Nidą...
Vytautė Žilinskaitė parašė paauglio psichologija
grįstą apysaką, kurioje pirmame pasakojimo plane išryškėja gana nebrandus
poelgis – pabėgti iš namų, kad po to būta gailimasi (tą tikriausiai yra darę
didžioji dalis paauglių). Kinto poelgius lemia jo šeimyninė padėtis. Jis iš emigruojančios
ir „neaiškios“ šeimos: motina laikinai dirba Australijoje, likęs patėvis rūpinasi
taip, kaip sugeba, tačiau jiedu neturi bendros kalbos. Kintas nepripažįsta
patėvio ir vadina jį Tarakonu, kitaip sakant, nepageidautinu įnamiu ir tik
retkarčiais prisimena savo biologinį tėvą, gyvenantį Panevėžyje, kaip jį ir mamą
išdavusį asmenį. Savaime suprantama, tokia šeiminė terpė sukuria problematišką
paauglį, kuris, kaip iš įvairių užuominų galima spręsti, turi problemų
mokykloje ir namuose, ne tik kaime. Tėvo neturėjimas ir kito vyro globos
nepripažinimas tampa kertine problema, nulemiančia Kinto veiksmus ir
pasaulėžiūrą.
Pirmame pasakojimo plane vaizduojamas
neklaužada Kintas, maištingas, negailestingas ir save alinantis ir kartu šitaip
manipuliuojantis suaugusiųjų jausmais – rodos, absoliučiai „blogiukas“
pagrindinis personas. Tokių lietuvių vaikų literatūroje nėra daug, tačiau
istorija ne apie tokį vaiką. Po manipuliacijos veiksmas ryškėja suluošinto
vaiko agresyvi psichologija: jis keršija už nemeilę, jis kratosi šiltų jausmų
ne tik nuo patėvio Antano, bet ir nuo močiutės Antosės. Nėra itin draugiškas ir
su Silvestrėliu, draugu iš kaimo, kuris padeda jam išgyventi malkinėje – jis ir
juo įtariai manipuliuoja, nori išlikti „kietesnis“ ir nuolat meluoja apie
oranžinį karatė diržą. Iš esmės čia susiduria nuoširdaus kaimiškojo vaiko
(Silvestrėlio) pasaulis ir brutalaus miestietiškojo ir, rodos, kad Kintas visur
daro vien tik blogą įtaką, bet visumoje, pasąmonėje trokšta motinos ir aplinkinių
meilės, pripažinimo, bet visomis išgalėmis neigia ir ginasi paauglio psichikai
būdingomis priemonėmis.
Rašytoja Vytautė Žilinskaitė.
Netgi tada, kada senėlė Antosė, kuri įvardijama
kaip „gerumas“, miršta, ištikta nevilties priepuolio ir ją kamuojančios
sklerozės, Kintas neigia savo veiksmų „nekaltumą“ ir kaltina visą likusį
pasaulį – atvirkštinė meilės ir švelnumo troškulio psichologija: jeigu negali
gauti „natūralios“ meilės, pasiimk ją priversdamas kitus dėl tavęs jaudintis,
parodyti, kad kiti be tavęs pražūtų: „Ne
vakar, tai po savaitės būtų išgriuvusi. O dabar visa kaltė man... visur ir
visada aš kaltas...(p. 122)“ – Kintas pradeda teisti per kitus, tačiau pats
nė nemano esąs kaltas.
Toks pažeidžiamo vaiko paveikslas ypač aktualus
paauglio pasauliui, daugelis jaunųjų skaitytojų turėtų gana nesunkiai perprasti
Kinto poelgius. Nors jis viduriuoja, prisirijęs neplautų serbentų, nors jis
kankinasi iš bado malkinėje, tačiau jo širdis pilna orumo: Kintas niekada
neprisipažins balsu, kad yra silpnas ir jam reikia pagalbos, veikiau padarys
taip, kad kiti pasiprašytų jam pradėti, kaip ir nutiko su Silvestrėliu ir jo
pussesere Gile.
Rodos, didžioji teksto dalis vaizduoja kovą už
tai, paauglys gali laimėti kelionę atgal, palaužti patėvį, bet V. Žilinskaitė, tarsi
jausdama, kad apysakai dar trūksta ir nuotykių, įpina detektyvinę pasakojimo
giją. Po kaimą slapstosi pabėgęs nusikaltėlis, kuris pabėgo nuo policijos ir
kažkur slapstosi: nusikaltėlio ir Kinto keliai susikerta pasakojimo pabaigoje.
Pajutęs pirmą kartą šiltus jausmus mergaitei,
Kintas atsitiktinai tampa numanomo išprievartavimo liudininku. Tai trapaus ir
nesaugaus pasaulio paribys, kuris įspėja, kad gyvenimas nėra toks gražus, kokį
jį Kintas buvo pradėjęs tverti savo vaizduotėje simpatizuodamas Gilei. Jautrios
brendimo temos, pradedant slepiamu prezervatyvu piniginėje, gėdos jausmu ir
baigiant suvokimu, kad jausmai gali užgriūti bet kada, jeigu „prisileidi“ žmogų
ir jais imi pasitikėti.
Nors kūrinio pabaiga liūdna, tačiau teisinga,
kone metaforiška – ar atsigręš einanti namo Gilė, ar pamos Kintui, kuris tikisi
ne vien iš jos, bet ir viso pasaulio atsako, tačiau akys prižertos druskos ir
pelenų, skaudžių potyrių, kurie amžiams pakeis paauglio pasaulį ir ar nebus per
vėlu susigrąžinti Kintui iš rankų slystančio pasitikėjimo pasauliu ir žmonėmis.
Viskas šioje apysakoje taip teisinga, kad nebeišeina nuteisti Kinto už jokias
niekšybes, nes pats gyvenimas jau taip padarė.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą