Knyga: Yuval Noah Harari "Sapiens. Glausta žmonijos istorija"

Yuval Noah Harari. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2016. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai Lietuvoje pernai aptarinėjamų knygų tapo Kitos knygos leidyklos išleista Yuval Noah Harari (g. 1976) mokslinė knyga Sapiens. Glausta žmonijos istorija (angl. SAPIENS: A Brief History of Hamankind), kurią leidykla jau spėjo perleisti kiek kitokiu viršeliu ir Vilniaus knygų mugėje pristatys šios knygos tęsinį.

Paskaičius pirmuosius tris puslapius nesunkiai galima įvardyti šios knygos sėkmės receptą – intelektualios įžvalgos prieinamos masiniam skaitytojui – pramoginis sensacijos grįstas stilius pateikia gražiai supresuotas žinias ir refleksiją į visiems patogią dokumentinės mokslinės prozos suvyniotą popierėlį. Tai iš tikrųjų veikia ir nė kiek nevargina! Kam alinti skaitytoją absoliučiai sausa faktografija, jeigu galima visą žmonijos istoriją suspausti į 400 puslapių knygą?

Autorius pasirinko kelis pasakojimo strategines pozicijas – chronologiškai apžvelgti homo sapiens žmogaus rūšies evoliuciją nuo pat pirmųjų išlikusių šaltinių, netgi ne šaltinių, o veikiau archeologinių radinių iki mūsų dienų. Iš esmės knyga primena įdomiąją dokumentiką, kuri verčia aikčioti. Atgalinėje knygos viršelyje autoriaus įvardijamas kaip „akrobatas“ ir, tiesą sakant, su tuo sutikti neįmanoma. Jo pateikti pavyzdžiai kerta istorinius pjūvius, suranda paradoksalių pavyzdžių, peršokančių įvairias žmogaus vystymosi epochas, todėl tekstas be didesnės ir sudėtingesnės mokslinės terminologijos „prieinamas“ išklaususiems vidurinės mokyklos kursą. Tiesą sakant, knyga beveik kaip įdomiosios istorijos vadovėlis.

Nors daugelis dalykų knygoje yra žinomi, ji vis tiek teikia intelektualų skaitymo malonumą dėl autoriaus genėjimo konstruktyviai žvelgti į istoriją. Rasdamas įvairių sąsajų tarp pirmykštes bendruomenės ir kapitalizmo, tarp imperializmo ir senovės Egipto santvarkos, Y. N. Harari „sulopo“ ir užpildo konstruktyvumo principu žmonijos priežasčių ir pasekmių istorines žinias – būtent to tikriausiai trūksta mūsų mokyklose mokantis istorijos. Nieko nebus iš žmonijos, kuri suskaidę istoriją į atskirus įvykius ir „iškalę“ datas išeis be jokio aiškaus analitinio žvilgsnio į mūsų evoliuciją. Glausta žmonijos istorija yra savarankiškas kursas, kurį gali skaityti net dvyliktokas ar jau pagyvenęs žmogus, norėdamas tiesiog pasikrauto aiškesnio ir konstruktyvesnio suvokimo apie tai, kas mes esame ir kokios priežastys formavo, kad tokiais tapome.

Rašytojas Yuval Noah Harari.

Man kaip skaitytojui svarbu, kad autorius atskyrė kai kuriuos mūsų visuomenėje įsigalėjusius mitus apie tai, kas yra normalu, o kas nėra normalu. Jis atsiejo tai, kas duota gamtos, o kas suformuota dualisnės kultūros sampratos – to dažnas vidutinis homo sapiens šiandien nesugeba atšlieti: „Kultūra yra linkusi įrodinėti, kad draudžia tai, kas nenatūralu. Tačiau biologiniu požiūriu tokio dalyko, kaip nenatūralu, nėra. Natūralus yra absoliučiai visas galimybių spektras. Išties nenatūrali – tai gamtos dėsniams priešinga – elgsena tiesiog neįmanoma, todėl jos nereikia nė drausti. Jokia kultūra nesivargino vyrams gaminti organines medžiagas fotosintezės būdu, moterims – bėgti greičiau, nei sklinda šviesa, ar neigiamą krūvį turintiems elektronams traukti vienas kitą (p. 142)“ Iš esmės tai tinka viskam, ką kartais prieštarauja mūsų įsitikinimai dėl rasės, lytinės orientacijos ar lyčių standarto – tai kultūriniai parametrai, kuriuos dažnai mes formuojame kaip biologinius.

Vieni įdomiausių skyrių visgi buvo knygos pradžioje, kai autorius glaustai, bet išsamiai atskiria homo sapiens nuo kitų žmonių rūšių, kadangi domėtis žmonėmis iki žemės ūkio revoliucijos neteko itin daug. Vėliau įvairių revoliucijų pjūviais autorius apibendrina homo sapiens protinę evoliuciją, tačiau didžiausia ir įdomiausia išvada yra ta, kad homo sapiens išmoko per iliuzijos ir įsivaizdavimo prizmę sau meluoti, pradedant Dievu ir baigiant bankininkyste – visa tai yra melu grįstu teorija, bandant nusimesti priespaudą. Paprastais industriniais pavyzdžiais autorius atskleidžia, kokio „nuostabaus“ melo aukos yra mūsų dirbtina homo sapiens visuomenė ir kad nežinojimas bei įsivaizdavimas tapo kone pagrindiniu varikliu, lėmusiu tokį spartų per paskutiniuosius 500 metų homo sapiens technologijų ir mokslo evoliuciją.

Aptardamas mokslo raidą autorius net ir čia nepalieka konteksto, ypač politikos ir homo sapiens egocentrizmo, kuris smarkiai daro įtaką mokslo ir išradimo raidai. Daugelis mokslinių straipsnių ir filmų jau kadaise išplėtojo Y. N. Harari aprašomos žmonijos ateities pranašystes, ypač tą gerai daro (anti)utopiniai romanai, tačiau akivaizdu, kad DNR mokslo evoliucija slenka prie to, kad Sapiens taps nemirtingi. Čia autorius vėl neleidžia užmiršti, kad visgi vis dar netgi tampantys dievais, esame smarkiai priklausomi nuo aplinkos veiksnių, ypač Žemės planetos išteklių.

Sapiens. Glausta žmonijos istorija labiausiai stebina gebėjimu demaskuoti kai kada istoriniuose faktuose paklydusias esmines tiesas, pavyzdžiui, žmonijos laimės ir pasitenkinimo problematiką. Demaskuoja ir etikos bei moralės susiformavimo dvilypumą. Akivaizdu, kad po šios knygos viskas, ką homo sapiens turi šiandien, yra kūrybingu melu sukurta sistema, kurioje esame be pasirinkimo. Nežinia, ar tai teikia mums daugiau laimės, ar ne, tačiau tokios knygos, kurios palieka daugiau etinių ir moralinių klausimų nei atsakymų ir yra vertos grieko.

Jūsų Maištinga Siela