Knyga: Philippe Claudel "Brodekas"

Philippe Claudel. „Brodekas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Knygų mugėje įsigyta prancūzų rašytojo Philiuppe Claudel knyga Brodekas (pranc. Le Rapport de Brodeck), pasirodžiusi Prancūzijoje 2007 metais beregint užkariavo skaitytojų dėmesį, jai buvo skirta prestižinė Goncourt‘o literatūrinė premija. Rašytojas lietuviams turėtų būti žinomas iš išversto romano Pilkosios sielos. Taigi praėjo dešimtmetis ir mes pagaliau Brodeką turime lietuviškai. Ar aktuali ši knyga šiandien? Literatūra apie holokaustą, kai tokių knygų turime tiek, kad nors vežimu vežk, kuo begali nustebinti Ph. Claudel literatūra? Visgi gali, patikėkite.

Su šiuo rašytoju susipažinau prieš kokius penkerius metus visai ne kaip su rašytoju, o kaip scenarijaus autoriumi filme Taip ilgai tave mylėjau (pranc. Il y a longtemps que je t‘aime) (2008), kuris panašiai kaip ir Brodekas konstruojamas per paslapties žaismę – į miestelį grįžta moteris, tačiau ilgą laiką neatskleidžiama, kur ji buvo dingusi ir ką ji padarė, kad visi aplinkiniai nuo jos nusigręžia. Įspūdingas filmas neliko nepastebėtas ir jis išlieka atmintyje gana ilgai, nuo šiol Brodekas taip pat išliks dar ilgai.

Apie holokaustą kitaip – be žodžių žydas ir holokaustas – to tikrai nerasite visame tekste. Pirmoji knygos dalis išties užburianti, nes šitaip sukurti paslaptingą, mistinę atmosferą, kuri primintų brolių Grimų siaubo pasakų atmosferą, išties stulbina. Stulbina, kad ji pritaikyta Brodekui, išgyvenusiam ir grįžusiam į atokų tarp kalnų įsikūrusį kaimą, kur dar vyrauja prietarai ir viduramžiško-gotikinio stiliaus atmosfera. Tai istorija lyg pasaka su siaubo elementais, itin tapybiška ir kinematografiška, tačiau autorius nėra linkęs perspausti mistifikavimo ir išlaiko realumo įspūdį.

Siaubo atmosfera nei pernelyg etninė, nei pernelyg mitologinė, o siaubą daugiausiai kuria paslaptingas kaimelio žmonių elgesys. Tie žmonės reikalauja parašyti Brodeko raportą apie Anderer (Kitas) mirtį. Tūkstantis ir viena naktis elementai išryškėja, kai Brodekas diena iš dienos, spaudžiamas psichologiškai aplinkinių, imasi rašyti raportą ir pamažu mintimis vis grįžta į koncentracijos stovyklą, apmąsto žmogaus vertybių, moralės ir apskritai žmogiškumo istoriją.

Taigi pirmoji knygos pusė kaip brolių Grimų pasaka įtraukia, vėliau (nori nenori) autorius visgi priartėja prie Primo Levi, Balio Sruogos esminės ir atviros pasakojimų fabulos, sukeldamas išpūsto burbulo įspūdį – tikrasis siaubas nėra toji kaimo atmosfera, tikrasis siaubas yra suluošinta Brodeko siela, nukankintas jo žmogiškumas. Stovykloje jis buvo laikomas kaip šuva ir netgi miegodavo su šunimis savo skirtoje būdoje, jo psichologiniai veiksmai po stovyklos niekada nebebus tokie žmogiški, nes jie iškreipti patirto siaubo, asmens sunaikinimo galios. Nepaisant visko, atrodo, kad Brodekas nebe vienintelis kaime, kuris turi tvirtas ir geras vertybines nuostatas – jis net neprisideda prie atvykėlio nužudymo, atrodo, kad mąsto aukštų vertybių kriterijais, tad skaitytojas nuolat jaučia simpatiją Brodekui.

Rašytojas Philippe Claudel.

Esminis dalykas, kuo skiriasi šis romanas nuo kitų holokausto temos romanų būtų egzistencinis klausimas, o kaip gyventi po to? Kaip gyventi po to, kai būta susitaikyta su mirtimi, paneigiant viską, kas žmogiška, atmetant Dievo egzistavimą, tikėjimą geresniu pasauliu? Ar apskritai įmanoma toliau būti žmogumi, grįžti į šeimą ir gyventi kaip anksčiau? Žinoma, atsakymas gana paprastas – neįmanoma, tačiau romane svarbiausia yra Brodeko pastangos rūpintis šeima, savo suluošinta psichiškai žmona bei dukrele. Pastangos imituoti, kad nieko nenutiko, ištremti iš atminties praeities įvykius, o raporto rašymas tampa tarsi baisiu Pandoros skrynios raktu į sugrįžimą į praeities dienas. Nuo savęs nepabėgsi, bylote byloja Brodeko personažas.

Kalbant apie romano fabulą – ji išvarpyta kaip asociatyvi žmogaus atmintis. Laiko šuoliai, fragmentiški pasakojimai, kurie nutrūksta, o po to vėl susijungia, sudarydami pasąmonės srauto įspūdį, tačiau toks „skylėtas“ pasakojimas neatrodo pernelyg chaotiškas, jis konstruktyvus ir turintis tematiškai prasminių keletą jungčių. Viena iš jų, žinoma, yra gyvenimas po genocido, o kita – kitoniškumo priėmimas. Miestelio žmonės gana vienodi, jie kaip elitas, kaip ir bet kuri lokali kultūrinė aplinka, nėra linkusi įsileisti naujų asmenų. Tradicijų pasaulis žiaurus, nes jis nepalankus kitokiems. Brodekas nėra išimtis, o tuo labiau Anderer.

Romanas lyg ir sako prieštaringus dalykus, kuriuos diktuoja pakitusios aplinkybės, nes būtent nuo aplinkybių priklauso žmonių elgesys. Užėjus sunkmečiui tie patys gerieji žmones nedelsiant paaukotų savo artimą, atskiriant jį dėl išvaizdos, tautybės ar net dėl to, kiek laiko jis gyvena bendruomenėje. Taigi romanas kartu pasakoja apie nepritapimą arba paviršutinišką pritapimą bendruomenėje, šią jungtį galima sieti apskirtai su žydais, kurie buvo išsibarstę po visą Europą ir neturėjo savo valstybės, kad ir kokie paslaugūs ir mieli, jie buvo amžinai atėję iš kitur. Kur viso to niekinimo ir paviršutiniškumo šaknys?

Anderer savo piešiniais atskleidžia kaimelio žmonių paslaptis: „Jei tai ne įrodymas, tai kas tada? Jie buvo sudraskyti į daugybę skiaučių, paversti pelenais, nes savaip pasakojo tuos dalykus, kurių niekad nebūtų nevalia išsakyti, atskleidė tiesą, kuri buvo užgniaužta (p. 240).“ Tiesos sakymas tampa viena didžiausių romane savęs sunaikinimo priežasčių.

Daug moralinių aspektų galima įžvelgti romane, kuriame rasite literatūrinius vertingus aspektus: pasakojimo stilių, prasmių gelmę, žaismę, bauginančią atmosferą, paslaptis, bet svarbiausia – žmogaus egzistencinį pamatą. Esminis šios knygos gerasis aspektas būtų autoriaus gebėjimas demaskuoti netikras žmogaus vertybes, kurios prieštarauja jo elgsenai, žmogaus dvilypumą, nulemtą besikeičiančių žiaurių aplinkybių, kuriose, žinoma, ir išryškina, kas iš tikrųjų yra tas žmogus. Kol kas viena ryškiausių ir geriausių knygų, perskaitytų šiemet. Jau pradėjau dairytis, iš kur gauti lietuviškai Pilkosios sielos, o jūs?

Jūsų Maištinga Siela